Atsiverčiu 2018-ųjų gruodžio užrašus. Anuomet dirbau laikraštyje ,,Vakarinė Palanga“. Tuomet kalbinau Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos vadovą Mindaugą Rimeikį. Šventosios uostas tada buvo daugiau svajonė nei projektas. Apie jo atkūrimą buvo kalbama daugelį metų, tačiau žvejai vis dar kasdien brisdavo į jūrą stumdami valtis, o apie civilizuotas darbo sąlygas galėjo tik pasvajoti.
Prieš aštuonerius metus
Prieš aštuonerius metus Šventosios priekrantės žvejai kalbėjo ne apie milijoninius projektus ar modernias krantines. Jie svajojo apie paprastus dalykus – saugią įplauką, vietą iškrauti laimikį, šaldytuvą žuviai, persirengimo kambarį ir dušą po darbo jūroje. „Norisi grįžti namo taip, kad žmonoms nereikėtų uostyti žuvies ir prakaito kvapo“, – 2018 metais sakė tuometinis Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos vadovas Mindaugas Rimeikis.
Nebuvo infrastruktūros
Žvejai iki šių dienų gerai prisimena, kokia buvo anuomet buvo kasdienybė. Iš jūros grįžusias valtis tekdavo stumti rankomis, brendant iki kelių į vandenį. Kiekviena dėžė žuvies būdavo perkraunama po kelis kartus, o po darbo nebuvo nei kur nusiprausti, nei persirengti, nei trumpam prisėsti išgerti karštos arbatos. Nebuvo šaldymo patalpų, sandėlių, vietos tinklams tvarkyti ar legaliai paruošti žuvį prekybai. Paradoksalu, tačiau pajūryje poilsiautojams dažnai būdavo lengviau nusipirkti atvežtinės nei ką tik Baltijoje sugautos žuvies. Priežastis paprasta – trūko infrastruktūros.
Reiškė kur kas daugiau
Žvejai galėjo sugauti laimikį, tačiau neturėjo sąlygų jo išdoroti, filetuoti, rūkyti ar pasiūlyti pirkėjams pagal visus maisto saugos reikalavimus. Mindaugas Rimeikis tuomet pabrėžė, kad žvejai neprašo išmokų ar lengvatų. Jie tik nori dirbti. „Valdžia turėtų džiaugtis, kad šie žmonės patys susikūrė darbo vietas ir išlaiko senąjį pajūrio amatą. Kai jūra mėnesį neleidžia išplaukti, jie negauna jokių pajamų, tačiau už prastovas niekas nemoka“, – sakė jis. Šventosios uostas žvejams visada reiškė kur kas daugiau nei vietą prisišvartuoti. Jie jį matė kaip galimybę išsaugoti nykstantį amatą, sukurti darbo vietų, pritraukti turistų ir atgaivinti kulinarinį paveldą. Svajota, kad į pajūrį atvykę žmonės galėtų paragauti tą pačią dieną sugautos Baltijos žuvies, išgirsti senųjų žvejų istorijas ir pažinti vietos tradicijas.
Įgauna realius kontūrus
Šiandien šie žodžiai skamba jau visai kitaip. Po dešimtmečius trukusių diskusijų Šventosios uosto atkūrimas pagaliau virsta realiais darbais. Pasirašytos bendradarbiavimo sutartys, rugsėjį bus statomi molai, prie projekto prisijungia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Uostas, ilgus metus buvęs tik brėžiniuose ir pažaduose, pamažu įgauna realius kontūrus. Šiandien dalis šių svajonių jau nebėra vien gražios vizijos. Vis dėlto vien molų neužteks. Kad Šventoji taptų gyvu žvejybos uostu, reikės ir krantinių, žuvies iškrovimo bei laikymo infrastruktūros, prekybos vietų, patalpų žuviai apdoroti ir sąlygų mažajam verslui. Tik tuomet išsipildys sena priekrantės žvejų svajonė – kad Vakarų Lietuvą pasitiktų ne tik jūros ošimas, bet ir šviežios Baltijos žuvies kvapas.
Praėjo aštuoneri metai. Pasikeitė projektai, valdžios ir finansavimo modeliai. Tačiau pagrindinis žvejų lūkestis liko tas pats – kad Šventoji būtų ne tik vasaros kurortas, bet ir tikras gyvas žvejų uostas, kuriame būtų verta dirbti, gyventi ir puoselėti šimtmečius skaičiuojančias pajūrio tradicijas.
Iš žurnalistės užrašų.
Prieš aštuonerius metus parengtas interviu. 2018-11 -30 d.
Kad atsirastų šviežios žuvies, o žvejų žmonoms netektų uostyti prakaito kvapo
Per 28-erius Lietuvos nepriklausomybės metus į Šventosios priekrantės žvejus niekas rimtai nežiūrėjo. Žvejyba čia tarytum sustingusi praėjusių šimtmečių būsenoje. Žvejai vargta neturėdami nė civilizuotų darbo sąlygų, nė įplaukos. Valtis tenka stumtis iki kelių įsibridus į vandenį. O prieš Kalėdas šviežios žuvies labai norisi. Apie Šventosios priekrantės žvejų rūpesčius su mumis maloniai sutiko pabendrauti Priekrantės Verslinės ir Rekreacinės Žuvininkystės Asociacijos vadovas Mindaugas Rimeikis.
– Kokiomis nuotaikomis gyvena Šventosios priekrantės žvejai
– Šventosios uostas, pradėtas statyti tarpukario laikotarpyje, taip ir liko nepastatytas, ilgainiui molai sunyko, uostas liko neįrengtas. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Šventosios uosto statybos klausimas dažnai diskutuojamas, jis labai aktualus mažosios žuvininkystės verslui, rekreacijai, jūriniam bei sportiniam turizmui. Tam 2014-aisiais Susisiekimo ministerijos pavedimu buvo parengtas Šventosios uosto atstatymo projektas, siekiant gauti šiam projektui ES paramą. Deja, 2016-aisiais Euripos Konisija atmetė Lietuvos prašymą finansuoti Šventosios uosto atstatymo projektą iš 2014-2020 metų ES paramos programos lėšų, nes vandens turizmui, rekreacijai, priekrantės žvejybai skirtas uostas nėra transporto objektas. Šventosios uosto atstatymo aktualumą nusako tai, kad priekrantės jūroje tarp Palangos ir sienos su Latvijos respublika žvejoja 18 žvejybinių įmonių, kurių 2014 metais pajamos sudarė apie 119 tūkst. eurų. Šventosios uosto teritorijoje savo laimikį iškrauna 9 įmonės, kurias valdo 14 priekrantės žvejybos laivų, nuo 0,9 t. iki 4,72 t. vandentalpos, su 14,7-66,2 kw galia. Tačiau laivyno konkurencingumas ir gyvybingumas, geresnės saugos bei darbo sąlygos laivuose įmanomas, tik didinant jų talpą ir galią. Tam, kad padidinti žvejybos pridėtinę vertę, krante būtina infrastruktūra. Dabartinės Šventosios uosto sąlygos: mažas įplaukos kanalo gylis, neišplėtota šiuolaikinė infrastruktūra stabdo žuvininkystės verslo plėtrą.
– Kokiomis sąlygomis šiuo metu dirba Šventosios žvejai?
– Įsivaizduokite jei per dieną reikia iškrauti toną žuvies, tai per kelias vietas kol perkrauni, vakare jie nebejaučia nei rankų, nei stuburo, nei nieko. Dar reikia džiaugtis, kad tie Šventojoje priekrantės žvejai dirba, neapleidžia savo tėvų, senelių amato. Žvejyba – darbas labai sunkus. Valdžia turėtų džiaugtis, kad šie vyrai neprašo kompensacijų, išmaldų, susikūrę sau darbo vietą sugeba užsidirbti patys. Įsivaizduokite, jei jūra mėnesį laiko šturmuoja, jie į žvejybą neplaukia, negauna jokių pajamų, nesiseka nieko uždirbti, o už prastovą kompensacijos niekas nemoka. Vyriausybė apie žvejus nieko negalvoja, nemąsto. Jie Šventojoje palikti likimo valiai. Juk šiuo metu nėra nė kur žuvies atsargų dėti, nėra nė šaldytuvų, persirengimo kambarių. Nėra kur grįžus iš jūros nusimaudyti, elementaraus tualeto nėra, nė galų gale, kur pasišildyti arbatos, atsisėsti, jos atsigeri – nieko nėra. Palankios darbo sąlygos, šaldytuvai, sandėliai žymiai pagerintų darbą. Žvejams reikalinga minimali infrastruktūra, sutvarkyta įplauka. Kad nereikėtų stumtis valčių lazdomis, irklais. Svarbiausia, jiems išplaukti ir parplaukti. Reikalingos vietos susidėti tinklams, juos ištuštinti, perrinkti, kad galėtų parplaukę nusiprausti, persirengti, o parėję namo pas žmonas, neskleistų žuvies ir prakaito kvapo. Norisi civilizacijos, patalpos priimti pirkėjus, jiems pateikti savo produkciją. Žvejai turi įvairiausių receptų, kai rūkyti žuvį, kaip ją panaudoti kulinarijai. Deja, kol kas jie negali šito daryti, kadangi nėra nei patalpų, patikrintų Maisto ir veterinarinės tarnybos.
– Kodėl Palangoje, Šventojoje sudėtinga įsigyti šviežios, ką tik iš Baltijos jūros ištaruktos žuvies?
– Patys žvejai žuvimi niekada neprekiaus, nes kol kas nėra sukurta jos perdirbimo infrastruktūra. Juk reikia žuvį išdarinėti, paruošti sūdymui, pradžiovinti, paruošti rūkymui ar konservavimui, filetavimui. Kol kas Šventosios priekrantės žvejai neturi tam skirtų specialių patalpų. Manau, kad gyvenimo tempai šiuo metu dvigubai spartesni, tad traukia išdorota ir greitai pagaminama žuvis. 10-15 minučių ir pietūs paruošti. Visi žmonės nori valytos žuvies, nežino, ką galima daryti iš menkės kepenėlių, jos galvų. Visi norime greito maisto, o ypač jaunosios šeimininkės. Baltijos žuvis, visa praplaukianti. Čia gaudoma stinta, menkė, strimėlė, plekšnė. Pastaruoju metu atsirado invazinė žuvis – grundalai, kurie baigia išnaikinti visą vandens filtrą, tai yra midijas. Deja, žvejai grundalų neišgaudo tiek, kiek įmanoma jų išgaudyti. Juk dėl Sasnovskio barščių yra Vyriausybės programa, panašios reikėtų ir dėl grundalų. Galėtų atnaujinti midijų plantacijas, tad vanduo nebūtų toks žalias vasarą. Tikiuosi, kad ateinančiais metais išryškės pirmieji Šventosios uosto atstatymo vaisiai. Lietuvai turėtų rūpėti pajūrio juostos išsaugojimas. Po uraganų, kuomet Pietinis molas smarkiai apardytas, jūra ties Kunigiškėmis pasiglemžė kokį 150 metrų paplūdimio juostos. Atstačius Šventosios uostą, jis taip pat veiktų kaip aplinkosauginis objektas, kuris pristabdytų krantų eroziją. Šiuo klausimu bendravau su profesoriumi Rimu Žaromskiu, kuris taip pat neabejingas kurortų krantotvarkos idėjoms. Reikėtų ieškoti lėšų ir iš aplinkosauginių programų. Čia galėtų bazuotis mūsų karinio laivyno pajėgos, kaip antai pasienio kateriai. Jie sustiprintų išorinę Europos Sąjungos vandens sieną. Tad čia galėtų dirbti jungtinės pajėgos.
– Ar laukiate atstatyto uosto?
– Jei Šventojoje atsirastų žvejybos infrastruktūra, šviežios žuvies užtektų ir Šventajai, ir Skuodui ir Salantams. Kalėdoms nereikėtų ieškoti silkės, o būtų šviežia, graži strimėlė, kurios skoninės savybės gerokai švelnesnės, o ir kaina pigesnė. Skaniausias žvejo patiekalas yra tas, kurį žvejas gamina pats, o jo recepto niekam neatskleidžia. O žuvienei būtinas virtas sultinys, o vėliau jis gardinamas žuvimi ir tuo, ką žino tik pats žvejas. Į žuvienę druska nededama, žuvienė valgoma be grietinės. O žuvis, likus penkioms minutėm iki virimo, truputėlį pasūdoma ir dedama į sultinį. O sultiniai gaminami iš įvairiausių žuvų. Skaniausias man sultinys iš pūgžlių, o mūsų kraštuose skaniausia žuvienė arba sterko, vėgėlių ar vijūnų. Kad poilsiautojai, turistai ir svečiai būtų sutikti jūros žuvimi, specialiu, tik vietos žvejam žinomu kulinariniu paveldu ir jo receptais. Atsiminti reikia kuršiškus receptus, kaip anuomet buvo rūkomi unguriai. Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos 18 žvejybinių įmonių. Šiuo metu pagaunama apie 300 tonų žuvies, o sutvarkius visą infrastruktūrą žvejybos apimtys dar daugiau išaugtų. Bet tam reikalingi kranai, specialūs ištraukimo keliai, sąlygos žvejams išsivalyti gaudykles, sudėtį žuvį į dėžes ir atiduoti ją pardavimui. Norint, kad sklistų žuvies aromatas atvykus į Vakarų Lietuvą, galėtų bendradarbiauti visos prie jūros esančios savivaldybės. Jos turėtų galvoti, kaip padėti žvejams, kad jų profesija taptų išskirtiniu Vakarų Lietuvos simboliu. Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos nariai tikisi tapti Palangos savivaldybės socialiniais partneriais atstatant Šventosios uostą, taip tęsti 2016 m. kovo 09 d. pradėtus darbus. Šventojiškiai žvejai norėtų dalyvauti visuose uosto atstatymo procesuose, turėti galimybę pareikšti nuomonę dėl Šventosios uosto atstatymo, prisidėti formuojant Lietuvos, kaip jūrinės valstybės įvaizdį. Atkūrus Šventosios uostą, atgimtų Šventosios ir Palangos dvipolis įgautų labai didelę prasmę. Palanga būtų – sveikatingumo centras, o Šventoji – vandens transporto traukos centras. Čia vyktų jachtomis poilsiautojai, dirbtų žvejai. Tikiuosi, kad ateinančiais metais išryškės pirmieji Šventosios uosto atstatymo vaisiai.
Ačiū už pokalbį. Kalbino Dana Lukauskienė. 2018-11-30 d.
