Rietavo savivaldybėje yra nedidelis kaimelis, čia ne tik stovi Švento Petro ir Povilo bažnyčia, auga trisdešimt kamienų turinti Girinio liepa, čia, pastatytame vagonėlyje kasmet vasaroja kraštotyrininkas Petras Turskis. Jis domisi savo krašto istorija, nykstančių kaimų praeitimi. O Švento Petro ir Povilo atlaidų proga, netgi padovanojo bažnyčiai žymaus liaudies meistro Vytauto Jaugėlos kurtą medinę Marijos skulptūrėlę. Tai ypatinga dovana Švento Petro ir Povilo atlaidų proga.


Tyloje ir ramybėje
Atlaidai – katalikų šventė, kai minima kurio nors šventojo diena, bažnyčios įkūrimo data ar organizuojami kita bažnyčiai svarbia proga. Lietuvoje tai buvo ne tik žmogaus dvasinio pakilimą suteikiantis įvykis, bet ir monotoniškos buities, ypač kaimo žmonių gyvenimo, praskaidrinimas: galimybė susitikti su giminėmis, jaunimui proga susipažinti. Mūsų senolių pasakojimuose atlaidai asocijuojasi su gausiai į bažnyčią plaukiančia tikinčiųjų minia, procesijomis, gyva prekyba saldumynais, gražiais paveikslėliais, rožiniais, kita tikinčiųjų atributika, tačiau Spraudžio kaime, jie kiek tylesni. Ūkininkai įsisukę į vasaros darbus, sunku jiems rasti atokvėpio minutėlę ir atiduoti duoklę ir sielai. Neatsitiktinai Petras Turskis pasakojo, jog grįžęs iš tremties 1961m. nuvyko į Spraudžio atlaidus. Anuomet jį nustebino žmonių gausa: žmonės būriavosi bažnyčioje, šventoriuje, o šis buvo pilnas transporto priemonių. Dabar atlaidai buvo kuklūs, nebuvo eilių prie išpažinties. Tyloje ir ramybėje galėjo susikaupti maldai, atgailai, apmąstymams apie krikščioniškas vertybes.
Šalia seno ąžuolyno – balta bažnyčia

Parapijos maldininkus pasitikdavo iš tolo matoma, baltai dažyta Šv. Povilo bažnyčia Ją supa vešlus ąžuolynas, tarsi būtų pasodintas lyg įrodymas, jog krikščioniškoji ir ikikrikščioniška gamtos pasaulėžiūra gali derėti tarpusavyje. Daugelis nuošalesnėse vietovėse esančių bažnyčių, okupacijos metais buvo paverstos grūdų sandėliais, bet šią bažnyčią parapijos tikintieji išsaugojo. Bažnyčios architektas – talentingas architektas- inžinierius, docentas Steponas Stulginskis, kuris už savo pažiūras buvo ištremtas. Atkūrus nepriklausomybę, buvo vienas iš Rericho draugijos atkūrimo iniciatorių. Taigi, mūsų kaimuose yra daug šviesos židinių. Įdomu, kad tapęs gilia provincija kaimelis gali paskatinti susidomėjimą Rericho darbais, Rytų kosminėmis legendomis, pasakojimais apie Šambalą. Baltos bažnyčios viduje yra žydros spalvos, saikingai dekoruotos medinės lubos, kurios tarytum skleidžia dvasinę ramybę.

Šimtui nuodėmių – po vieną kryžių
Spraudžio kaime lankėsi ir ypatingas svečias dabar pastoviai gyvenantis Panevėžyje, kraštotyrininkas Petras Turskis. Jis atvežė ypatingą dovaną bažnyčiai. Lydėdamas į bažnyčią iš toliau atvykusius žmones, jis rodė gyvenvietės pastatus ir aiškino, kur buvusi mokykla, o kur kontora, iš kurių sodybų, iškeliavus į amžinybę kaimo senbuviams, nebeliko pastovių gyventojų. Šv Mišias aukojo Rietavo parapijos vikaras kunigas Vytautas Norbutas, Mišiose patarnavo klierikas Zenonas Turauskas (Bažnyčiai buvo padovanota liaudies meistro, drožėjo Vytauto Jaugėlos Šv. Dievo Motinos Marijos skulptūra, kurią atvežė Petras Turskis. V. Jaugėla – daugelio kultūrinių renginių organizatorius, fotografas, kino mėgėjas, medžio drožėjas, tapytojas, senienų rinkėjas, 2000 m. priimtas į tautodailininkų sąjungą. Jis, pasakodamas apie savo kūrybą, nukaldintus kryžius, juokauja: – pasižadėjau: šimtui nuodėmių išpirkti turiu padaryti po vieną kryžių. Paskaičiavau, kad iki smerties nespėsiu“. Tačiau dvasinga dovana –Šv. Mergelės Marijos skulptūra, padovanota Spraudės bažnyčiai, be jokios abejonės, prisidės prie šio meistro dvasinės ramybės, jis gaus dangaus jėgų palaiminimą. Po pamaldų Petras Turskis pakvietė į jo sukauptos video medžiagos ir dienoraščių peržiūrą. Šv Petro ir Povilo atlaidai Spraudės kaime, paįvairino ramaus kaimelio, kuriame nedaug belikę gyventojų, kasdienybę.
