Net ir mažiausioje gyvenvietėje galima aptikti šviesuolių, kurių smegenys kupini idėjų, sumanymų ir kurie yra linkę valandų valandas praleisti prie kruopštumo reikalaujančių darbų, kurie primintų praeitį ir pamokytų, kuriant ateitį, vienas jų Rietavo kraštietis Petras Turskis.
Parodo savo dvasios galias
Lietuvos kaimas įvairiai vadinamas: sakoma, kad jis krašto kultūros lopšys, maitintojas, saugantis kraštą per karus ir negandas, o artojas pats sau šeimininkas, sugebantis širdyje išsaugoti laisvės troškimą, turintis imunitetą propagandai, branginantis tiesą, atsparus masiniam vartojimui skirtiems išvedžiojimams ir gudravimams. Kaimo žmonės paprastomis akimis stebi pasaulį, klausosi įvairių kalbų, bet viską, ką patiria bando suvokti savo protu ir griežtai kratosi aklo patiklumo. Už tuos laisvės troškimo genus, už protą, ieškantį tiesos žmogus buvo tremiamas į Sibirą gyvuliniuose vagonuose. Dabar, kaimą nualino jaunų žmonių emiracija, senųjų gyventojų sodybų tuštėjimas, pandemijos. Rami gyvenimo raidos tėkmė virsta sunkiai prognozuojamu verpetu, kuris į sodybas atnešė susvetimėjimo šaltuką , vartotojišką gyvenimo būdą. Dabar, uždarinėjant kaimo mokyklas, bibliotekas, o mieste, kalbant apie sodžių, vis kartojami teiginiai – kam kaimui šviesa, tiesa, kultūra, dailė, pagaliau, normali infrastruktūra?.. Bet būna, kad kaimas, mažos gyvenvietės, ima ir parodo savo dvasios galias.
Gyva istorija vagonėlyje
Spraudžio kaimo pakraštyje stovi du vagonėliai, vienas tinkamas gyventi vasarą, o kitas su „buržuika“ tinkamas nakvoti ir žiemą. Čia į tėviškę atvykęs savo miško apžiūrėti, pamąstyti vienumoje, pavartyti užrašus, albumus , tiek daug primenančius apie praėjusias dienas, įsikuria turizmo, kraštotyros mėgėjas, Žemaitijos giminių geneologinių medžių tyrinėtojas Petras Turskis.
Matęs alkį šaltį ir kitas negandas, supratau, kad žmogui tiek ir nereikia, kiek mato akys. O TARIAMI turtiniai siekiai, kažkokia prigimties anomalija (Petras Turskis).
Per savo gyvenimą jis sugebėjo suburti tokių pat įdomių žmonių, neramių sielų būrį, apie juos ir jų patirtus nuotykius, nuveiktus darbus žmogus, peržengęs septintą dešimtį, gali pasakoti ir pasakoti. Tuos pasakojimus užrašo ir dovanoja rankraščius istoriją kaupiančioms organizacijoms, leidžia savito žanro leidinius: metai spaudžia skubėti, nebėra kada teksto idealiai nugludinti, tenka pasistengti, kad viskas, ką knieti pasakyti būtų suspėta pasakyti, o nepamirštamos akimirkos užfiksuotos nuotraukose. Kraštotyros ir kelionių mėgėjas yra surinkęs nemažą pluoštą publikuotos ir nepublikuotos, suskaitmenintos originalios medžiagos.
Neatėjo į dvikovą
Anot Petro Turskio, Didžiosios valstybės visada sprendė mažųjų tautų likimus. Į tą neramumų kupiną laikotarpį pateko jo tėvai bei seneliai. Atsiminimų knygoje kalbama apie tremties , Sibiro laikotarpį. Todėl, pasakojant apie šį žmogų galima nurodyti tėviškę – Spraudžio, Meškių kaimus Rietavo savivaldybėje, bet sudėtinga pavadinti Krasnodaro krašto gyvenvietę Kedrovką lietuvio žmogaus gimtine, kur šeima gyveno itin sunkiomis sąlygomis, barake pilname blakių, tik vėliau galėjo persikelti į namelį su šalia puoselėjamu daržu. Atšiauri gamta vertė ne kartą vaikui uždegti žvakelę ir kalbėti maldas, kad Dievulis būtų gailestingas ir jo nepasiimtų, o paliktų tėveliams. Dešimtį savo pirmųjų metų jis buvo Petia Sibiriakas, narsus berniokas, kurį smalsumas įveldavo į pavojingas situacijas: nukentėjo nuo žirgo spyrio, buvo pasikabinęs ant tvoros, penkiametis narsuolis, pasiėmęs peilį skubėjo nukauti gyvenvietės žmones gąsdinančią mešką ( tik ji bailė į dvikovą neatėjo).
Kelionių įspūdžiai nugulė Atsiminimų knygoje
Tuose kraštuose jo sieloje užgimė kelionių aistra, kuri sutiprėjo, bendraujant su dėstytoju keistuoliu, sugebėjusiu trylika metų išgyventi ne su savo pasu, kelionių muziejaus steigėju ir išvykų dviračiais iniciatoriumi Viktoru Varnu amatų mokykloje. Toje pačioje mokykloje etiką dėstė Milda Alseikaitė – Petrilienė tikra tarpukario inteligentė, keliautojo Liudo Alseikos dukra, septintajame dešimtmetyje populiarinusi Esperanto kalbą. Tarptautinės kalbos idėja tuo metu atrodė drąsi, nes buvo lyg ir alternatyva valstybės brukamai kalbai. Bendravimas su pasaulio Esperantininkais, susirašinėjimas, gaunamos atvirutės padėjo pakelti kraštelį uždangos ir labiau pažinti pasaulio šalis. Kiekviena kelionė tai ištvermės patikrinimas, tačiau sunkumai užmirštami, o pamatytas grožis, peizažai, gamta, augalai, gyvūnai, tolima, nematyta kultūra išlieka širdyje. Tai ir Karpatai dažnai turistus sodriu lietumi, nuo kurio negilios akmenuotos upės ištvinsta ir užlieja turistų palapines, Kazachijos stepės,su vienišu kalnu, bandymas į jį įkopti baigėsi slydimu šlaitu. Magadane. Kaukazo kalnuose teko pakovoti su srauniomis upėmis. Altajaus tamsios naktys, „nors durk pirštu į akį“ Pamyro kalnuose sprogo savadarbis greitpuodis, makaronai ne perkeltine, o tiesiogine prasme pakibo ant virėjo ausų. Kamčiatkoje turistai kentėjo nuo uodų, nuo vabzdžių gelbėjo tik snaigės ir ugnikalnio lavos laukai. Iš Sachalino Petras Turčiskas parsivežė trilitrinį stiklainį lašišų ikrų. Ar daugeliui teko matyti Kazachstano švino rūdos kasyklas, aukso kasyklų šachtas. Su šypsena įdomus Spraudės kaimelio gyventojas pasakoja apie „spiritizmą“ Jakutijoje. Slidžių takeliuose jis saugojo nuo peršalimo,o Vladivostoko krašte „sauso įstatymo gyvenvietėse‘ jis buvo vertinga valiuta.
Užfiksuotos ir liūdnos istorijos
Smagūs kelionių įspūdžiai, tačiau, bendraujant su likimo draugais tremtiniais , teko girdėti ir liūdnų istorijų. Poną Petrą sukrėtė vieno vaikino istorija Jo tėvai mirė lageryje iš bado. Paauglys, tapęs laisvu piliečiu paleidžiamas iš lagerio be maisto davinio, badas peršasi į draugiją. Broliuką dar vystykluose padeda prie ligoninės slenksčio, sesė patenka į vaikų namus. Lietuvoje su juo bendrauti bijo giminės, nenori būti ištremti. Juo susidomi tam tikri pareigūnai ir užverbuoja stribu. Labai savitas gyvenimo posūkis. Jo išdavystė, bet čia esama ir manomų esant padoriais bailių žmonių kaltės. Radęs galimybę žmogus grįžta į tremties vietas susiranda broliuką, sesę, slapta grįžta į Lietuvą. Anapilin jį palydėjo vos keli žmonės.
Spraudžio kaime
Žvelgdamas pro vagonėlio langą į savo pamėgto Žemaitijos kampelio erdves mato klestint smilgas ten, kur buvo kaimo mokykla, mato melancholiją keliančią baltą bažnytėlę, kurioje vis mažėja ir mažėja žmonių per mišias. Ji pastatyta ant senų kapinių, vešliai augantys ąžuolai primena artimųjų norą, kad mirę brangieji per medį ąžuolą įsilietų į gamtos amžinybę. Kartais aplanko kaimo kapinaites, virš kurių tvyro jauki aura. Juk kapines saugo giminės medžio sielos. Visi mes ne amžini, ponas Petras dar guvus, dar turi planų keliems dešimtmečiams, ketina nagrinėti temas egzistencija, tremtis, rezistencija. Kai ateis laikas susitikti su kitu Petru, paklaustas turės ,ką papasakoti ir kuo pasigirti.
Išsaugoti krašto prisiminimus
Rašyti jį paskatino buvusi auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja Samoškaitė ir begalinis smalsumas, žingeidumas, siekis pažinti savo kraštą, išsaugoti vietovės prisiminimus. Knygai „Rietavo kraštas“ spraudiškis rinko medžiagą apie trisdešimt metų, jis parengė ir priedą knygai Turskių giminės genealogija. Priedo viršelį puošia mamos audeklo nuotrauka. Muziejiniu eksponatu jau galinčiu būti sąsiuvinyje surinkti jo mamos Stasės Kaulaitės – Turskienės prisiminimai. Tai buvo svarus šaltinis kitam darbui – priedui prie leidinio „Žemaičių plentas““ Kaulių giminės genealogija“. Įdomūs jo darbai apie Rietavo kraštą „Išnykę kaimai“, „Spraudės bažnyčia”, Apybraiža „Tremtis Kedrovkoje“ ir kt.
Sielos ugnelę kurstė meilė Lietuvai
Nemažas jo indėlis, ugdant bendrtstę, organizuojant mėgėjiško sporto veiklas, masinius giminių susibūrimus. Dabar su bičiuliu tautodailininku… ketina padovanoti Spraudės gražuolei bažnyčiai liaudies meistro Vytauto Jaugėlos sukurtą medinę Mergelės Marijos skulptūrą ir pasimelsti, jog bažnyčia globotų Dievo motina ir padėtų jai atgyti ir nešti šviesą ir ramybę į širdis.
Sunkių išbandymų patyrė darbšti sumani Turskių šeima, kuriai nepalūžti padėjo „išgyvenimo genai“ atkaklumas, sugebėjimas pasirinkti gyvenimo kelią. Pasimiršo nuoskaudos, sielos ugnelę kurstė meilė Lietuvai, gyvenimą įdomiu padarė smalsumas, žinių troškimas, į keliones kviečiantis nerimas.
Pabendravimas su šiuo žmogumi nuteikia optimistiškai – kol Lietuva turės tokių aštraus proto, entuziazmo kupinų žmonių, jai jokios krizės nebaisios, išgyvens, įveiks sunkumus.
