Tris rugsėjo pradžios vakarus didžiajame miesto amfiteatre Žemaitijos sostinės publikai suvaidinta premjera „Medėja“ sezoną pradėjo Telšių Žemaitės dramos teatras. Naujo spektaklio premjera – svarbus miesto kultūrinio gyvenimo įvykis. Todėl verta detaliau aptarti, ką amfiteatro scenoje išvydo Telšių žiūrovas. Juolab, kad prie spektaklio gimimo dirbo tarptautinė komanda, o pagrindinius vaidmenis atliko kviestiniai profesionalūs aktoriai.
Stasys Katauskas
Archajiška medžiaga
Su Medėja susiję graikų mitai, kurių pagrindu V amžiuje prieš Kristų gyvenęs Euripidas parašė garsiąją tragediją, labai seni. Šiuolaikinių tyrinėtojų manymu, jie siekia ikiistorinius laikus, po senovės Graikiją tik pradedančių plisti indoeuropiečių susidūrimus su iki tol žemyne gyvenusiais žmonėmis. Jau senovės graikams, viską mačiusiems daug platesniame mitų
pasaulio kontekste, tai buvo istorija apie praktiškai neatmenamą epochą, antikinės Graikijos pradžią. Euripidas savo tragedijai paėmė tik dalelę, vieną iš keleto jau tada skirtingų mito versijų. Taip susiklostė, kad nors legendos apie Medėją variacijų yra daugiau, o ir literatūros kūrinius šia tema dar Antikoje kūrė taip pat kiti autoriai, Euripido tekstas liko geriausiai žinomas iki mūsų laikų. Tragiška istorija apie tėvynę palikusią moterį, kuri, išduota mylimo vyro, nužudė savo vaikus. Šią finalinę tragedijos dalį savo spektakliui ir pasirinko Žemaitės dramos teatro režisierius Badris Tseredianis. Toks sprendimas iš anksto kėlė klausimų, į kokį aspektą bus sutelktas dėmesys B. Tseredianio spektaklyje, kaip bus interpretuojama vaikžudystė, kokia bus Medėja režisieriaus sumanyme? Dar prieš spektaklio premjerą paviešintame įraše teatro feisbuko paskyroje teigta, kad scenoje žiūrovai pamatys kartvelų mitais, Euripido pjese ir kūrybinės komandos interpretacijomis paremtą kūrinį apie nesusikalbėjimą, šeimos problemas ir sunkumus. Prieš spektaklį surengtoje spaudos konferencijoje režisierius B. Tseredianis teigė, kad jam įdomu gilintis į tai, kaip prieinama iki tokio finalo, kas nulemia artimų žmonių, vyro ir moters nesusikalbėjimą, kodėl nutinka tragedija. Tad spektaklis tarsi turėjo pakviesti žiūrovą susimąstyti apie tokius klausimus ir, sekant prieš premjerą paviešintomis režisieriaus mintimis, neišvengiamai kreipė tikėtis pamatyti daugiasluoksnę vyro ir moters tragediją. Ką pamatėme?
Vaidyba
Ryškiausią įspūdį paliko muzikiniai sprendimai ir puikus Indrės Jucytės pasirodymas. Šiai aktorei bei atlikėjai teko nelengva užduotis, beveik visą laiką būti scenoje, vienai atlikti svarbią Korifėjo partiją, reguliariai žiūrovui komentuojančią ar sufleruojančią apie įvykių tėkmę, personažų būseną. Vienoje iš mizanscenų būta ir dialogo tarp Korifėjo ir Medėjos. Viso spektaklio metu I. Jucytė išliko nepriekaištinga. Jos pasirodymas – bene stipriausia pastatymo vieta, nemaža dalimi užmaskavusi keletą spektaklio trūkumų. Tačiau prie trūkumų dar sugrįšime, kol kas – apie privalumus.
Svarbiausia veikėja Vilijos Matačiūnaitės scenoje kuriama Medėja. Spektaklio eigoje žiūrovas mato vis kitokią moterį. Įniršusią, įskaudintą, vyro atstumtą. Tada tarsi palūžusią, pasiruošusią su viskuo susitaikyti, tenorinčią pasigailėjimo. Galiausiai – visus pergudraujančią, žiauriu būdu gyventi toliau pasirenkančią, ant (už?) pamišimo ribos atsidūrusią. Spektaklio finale V. Matačiūnaitės Medėja visiškai užvaldyta keršto, bet kartu ir savinaikos. Gilinantis į jos personažą, galima įžvelgti savotišką punktyrais nužymėtą Medėjos vidinio kismo logiką. Aktorė puikiai perteikia Medėjos skausmą, neviltį, balansavimą ant išprotėjimo ribos. Akivaizdu, kad link žiauraus poelgio ją pastūmėjo Jasonas.
Aido Matučio kurtas Jasonas įtikino tuo, jog scenoje matome niekšą. Beje, jį matėme labai vienpusišką. Būtent žiaurų, neatsakingą vyrą, kaltinantį buvusią žmoną, žiauriai su ja besielgiantį. Jasonui tarsi rūpi vaikai, juos, sakytumei, myli. Bet nematyti, kad jais iš tikrųjų rūpintųsi. Užtat lėbauja, metęs savo vaikų motiną, ruošiasi vesti kitą moterį. Visiškai neaišku, ar toks jis buvo visada. Jei taip, kodėl tuomet Medėja pamilo šį lengvabūdį plevėsą? Jei ne, kas nutiko, kodėl Jasonas pasikeitė? Galbūt jame visada slypėjo niekšo potencialas, bet kas tada jį išlaisvino? Žiūrovui paliekama apie tai spėlioti, scenoje nematome nė menkiausios užuominos, leidžiančios giliau pažinti ir suprasti šį personažą. Išgirstame nebent paties Jasono ištartą frazę Medėjai, kad
šioji pati ant jo lipo. Tačiau išvardyti priekaištai dėl Jasono vienpusiškumo skirti ne šį vaidmenį kūrusiam aktoriui, o režisieriui.
V. Matačiūnaitės ir A. Matučio fone itin silpnas atrodė Antano Nekrašiaus Kreontas. Jo pasirodymas – prasčiausia spektaklio vieta, kuomet buvo galima pamanyti, kad stebi ne pjesę, kurioje išsaugotas originalus Euripido tekstas, o tarsi pigų prastai suvaidintą komercinės televizijos serialą. Laimė, Kreonto spektaklyje nebuvo daug. Neįtikino ir Rolando Normano Mokytojas.
Julijos Kneitienės Auklė buvo kur kas paveikesnė. Dviprasmišką įspūdį paliko Deivido Rajunčiaus Egėjas. Scenoje jis, viena vertus, jautrus, Medėjai užuojautą rodantis Atėnų karalius. Kita vertus, dialogo eigoje pernelyg formaliai keičiantis emocijas ir nei iš šio, nei to tampantis šaltu.
Likusieji personažai atliko daugiau beveidžius statistų vaidmenis. Gal ir gerai, kad dalyje scenų vaikus tuo metu vaidinantys aktoriai nešiojosi kaukes. Nors pagal režisūrinį sumanymą tos kaukės spektaklio pabaigoje turėjo labai konkrečią paskirtį, tam tikra prasme jų buvimas bent jau sąžiningai signalizavo, jog tikėtis ryškesnio individualumo iš likusių personažų neverta.
Idėjos
Pirmiausia, ar jos buvo? Savo sumanymu režisierius, užuot gilinęsis į tai, kas vyksta abiejų pagrindinių veikėjų širdyje, kaip ir kodėl nyksta meilė, žiūrovui tarsi siūlo rinktis būti Jasono arba Medėjos pusėje. Vienas blogas, kita – kenčianti. Bet pasirinkti Medėją per daug sunku. Kad ir kaip bežiūrėtum, kad ir kaip norėtum suprasti, užjausti, vaikžudystė yra tabu. Ir žiūrovui šioje vietoje
reikia apsispręsti, kokį žiūros tašką rinktis. Pasilikti tik to, ką matėme scenoje, lauke, kiek įmanoma išvalytame nuo bet kokių kontekstų. Arba prisiminti, kad reikalą turime su archajiško mito interpretacija. Jeigu taip, derėtų nepamiršti, kad kiekvienas mitas yra tam tikri rėmai, konstruktas, kurį norint suvokti, būtina atsiriboti nuo tiesioginio emocinio ryšio su personažais.
Pasirinkę pirmąjį variantą, liksime nesupratę Jasono žiaurumo ištakų. Nesinori tikėti, kad režisieriaus sumanymas būtų toks lėkštas, jog tesiekta parodyti, iki ko gali privesti niekšiškas vyro elgesys. Nebus lengva suprasti ir Medėjos sprendimo. Kad ir kaip žiūrėsi, ji keršija. Pirmiausia Jasonui, bet taip pat ir sau. Paskutinėje mizanscenoje už kadro skambantis Medėjos balsas, apraudantis savo ir vaikų dalią, išduoda, kad pasirinkdama viską naikinti, Medėja nubaudžia ir save. Kodėl? Žiūrovas paliekamas vienas ieškoti atsakymo į šį klausimą. Nesunku numanyti, kad
daugelis kaip atsakymą pasirinks tokias sąvokas kaip kerštas, apsėdimas, beprotybė, ką iš dalies ir paliudijo po spektaklio vykusi dramos terapeutės Eglės Naimavičienės diskusija su žiūrovais.
Antruoju atveju to, ką matėme scenoje, suvokimą neišvengiamai lemia kontekstas. Graikų mituose pasakojama, kad nors Medėja išties išgelbėjo Jasoną, ir jos dėka šiam pavyko atlikti savo žygį, pačios Medėjos meilė Jasonui, pagal kai kurias mito versijas, tebuvo tik daug galingesnių dievybių įgeidis. Be to, Jasonas Medėją vedė norėdamas apsaugoti nuo grėsmės, kad fajakai ją atiduos Jasono laivą besivejantiems Kolchidės kariams. Taigi nebūtinai iš meilės. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, „Medėjos“ mite žmogus – tik žaisliukas dievų rankose. Tačiau vargu ar scenoje norėta rodyti tai, vargu, ar siekta nagrinėti dar gilesnes archajiškų mitų prasmes. Juolab, kad paprastai čia labiau mitologijos mokslo, o ne teatro uždavinys. Kokia tuomet B. Tseredianio žinia žiūrovui, ką iš
viso mes matėme scenoje?
Lietingą paskutinio vaidinimo vakarą eidamas po spektaklio namo, galvojau, kad jei ne puiki iš Sakartvelo atvykusio kompozitoriaus Georgijaus Khositašvilio muzika, žiūrovus sužavėjęs Indrės
Jucytės balsas, įtaigi Aido Matučio ir Vilijos Matačiūnaitės vaidyba bei estetiška Viktorijos Venskutės scenografija, scenoje tebuvo tik banali savo buitiniu žiaurumu istorija. Be abejo, tragiška, be abejo, su kenčiančiais žmonėmis. Bet banali, kokių, deja, būna ir realiame gyvenime. Kuomet išaiškėjus kraupiam nusikaltimui, baisimasi, svarstoma, kaip tai gali būti įmanoma. Iki kol tas mažųjų žmonių tragedijas užgožia nauji įvykiai. Tame, matyt, slypi ir B. Tseredianio spektaklio stiprybė, ir trūkumas. Įtaigiai parodyti, jog taip kartais būna. Bet neparodyti, nei kaip iki to ateinama,
nei kas prie to priveda.
