Ateiname į pasaulį gležni bejėgiai, negalintys savęs apsiginti. Didelė laimė jei mus pasitinka stipri, mylinti šeima, kuri laukia mažylio, juo rūpinasi, stebi, ar jis laimingas, ar jam gera. Jaukiuose namuose kūdikis jaučiasi saugus, krykštauja, šypsosi. Mamos lopšinė, kalbinimas, rankų šiluma skatina bandyti užmegzti ryšį. Iš pradžių ikižodiniais garsais, gestais, vėliau namuose ištariami iki širdies jaudinantys žodžiai : tėtė, mama.
Šeima, amžių patirtimi patikrinta vertybė.
Vieta, kur gyvena laimė
Gyvenimas siūlo daugybę galimybių siekti laimės, atveria begalę kelių į sėkmę ir garbę, gundo turtais. Bet jei , siekiant įvairiausių tikslų, atsisakoma tėvystės, motinystės, nei karjera, nei jokios gėrybės neužpildo sieloje tuštumos jausmo. Pasineriama į egzaltuotą ar valdingą tėvystę, motinystę, kuri bando atsilyginti kūdikiui, už tai, kad jį laikė našta, kliūtimi , siekiant pripažinimo visuomenėje ar dėl jo nenorint atsisakyti pramogų, įpročių, laisvės gyventi dėl savęs ir sau. Motinystė, tėvystė, vaikystė tampa sėkmės fonu, dekoracija, nes kiti tikslai, kurių siekta, dėl kurių slopinti natūralūs, gamtos dovanoti jausmai, nualina sielą. Dekoracija tai – vaidinimo atributas, gražus, bet, slepiantis tikrąją realybę, melą, kuriantis apgaulingą vaizdinį. Darnioje šeimoje jaukiai šilumą skleidžia židinys, pajuntama laimė, aukojantis dėl kitų, patiriama, kiek galių suteikta sielai, kai tenka kovoti su artimų žmonių ligomis, saugant vienas kitą nuo klystkelių, neapgalvotų poelgių. Gyvenimo kelrodžiu , nuolat lydinčiu žmogų yra artimųjų viltys. Čia tu sugrįžti gerokai įbridęs į klaidų klampynes, nusivylęs savimi , praradęs tikėjimą savo jėgomis ir motinos, tėvo, brolių, seserų meilė ima tirpdyti sielos ledus, tarp juoduojančių, nudžiūvusių šakų pasirodo gyvybingos atžalos.
Reikia įsipareigojimais nesuvaržytų žmonių?
Verslui, darbinės veiklos organizacijoms patogus įsipareigojimais šeimai nesuvaržytas žmogus, neskaičiuojantis darbo valandų. Dėl to jis įtikinėjamas, kad namai slopina gabumus, menkina asmenybę, kad rūpestinga mama, tėtis neįdomūs, nepatrauklūs, atsisakantys savo gyvenimo ir įsiliejantys į vaikų gyvenimus. Bet privatus gyvenimas duotas gamtos, išbandytas šimtmečių patirtimi ir turi būti esmine gyvenimo dalimi. Visa kita – sąlygų privačiam gyvenimui kūrimas , kuris neturėtų nustelbti pagrindinio tikslo – išlaikyti pastovią žmonių bendruomenę. Tik darnioje, mylinčioje šeimoje jaučiamės branginami, reikalingi, apsaugoti nuo vienatvės, kartu su artimaisiais džiaugiamės tradicijomis, kurios palydi į naujus gyvenimo etapus.: tai pirmoji komunija, sutvirtinimas, vestuvės, jubiliejai, dovanos rastos Velykų rytą ar po Kalėdinės eglutės šakomis. Tėvelių laimės ašara, riedanti per jų veidus, stebint užaugusius vaikus, šokančius išleistuvių valsą mokyklos salėje, tai – prisiminimas neužmirštamas visą gyvenimą, primenantis tą meilę, rūpestį, nerimą, kuris neleidžia nuvilti visa širdimi mylinčių artimųjų.
Knygai reikia skaitytojo
Žmogus- linkęs ieškoti lengvesnių kelių, bando gudrauti, vengdamas įsipareigojimų. Ieškoma būdų gyventi kartu, kuo mažiau įsipareigojant vienas kitam. „ Mes laisvi, mūsų meilė – ne pančiai“,- teigia tokį kelią pasirinkę žmonės,- Bet balse ( dažniausiai moters) nuskamba nuoskauda , o vyras neužminga naktimis, dvejodamas, ar jo moteris ištikima, o kodėl kuris nors vaikas nepanašus į jį, vaiko tėvą. Įžengus į šeimą, laisvės saugojimas ne visada būna prasmingas ir logiškas ir gali atnešti skausmo. Vieni gimstame apdovanoti talentais meno kūrybai, kiti mokslo atradimams, technikos išradimams, treti turi vadybos gebėjimų, bet gražiausia gamtos dovana- sugebėjimai puoselėti šeimą ir ugdyti žmogų, kuris pripažįsta tas vertybes, kuriomis gali didžiuotis bendruomenė, į kurią jis įžengia, kurios užtikrina tautos ir valstybės tęstinumą. Knygai reikia skaitytojo, vaizduojamojo meno kūriniui – žiūrovo, muzikai klausytojo, išradimui pritaikymo, bendruomenei atsinaujinimo.
