Sapnavau namus. Ne tuos, kuriuose dabar gyvenu – kitus. Keista, bet sapne nė akimirkos neabejojau, kad jie mano. Stovėjau prie praviro lango, o už jo augo vyšnios.
Viena jų ypatingai sena. Savo šaka beveik lietė stiklą. Ant jos kabėjo trys uogos – tokios raudonos, lyg kažkas būtų jas nudažęs vaikystės dažais. Už medžių driekėsi pieva, paskendusi rūke. Kažkur už jos turėjo būti kelias. Išėjau į kiemą. Žolė buvo šlapia. Ėjau basa ir nejutau šalčio. Už vartelių prasidėjo siauras takas, kurio anksčiau nebuvau mačiusi. Jis vedė per pievą tiesiai į rūką.
– Palauk, – išgirdau.
Atsisukau. Prie namo kažkas stovėjo. Mačiau tik žmogaus siluetą, tačiau veido įžiūrėti negalėjau. Norėjau grįžti. Tik tarp mūsų staiga atsirado toks didelis atstumas, kad supratau – nespėsiu. Tada nubudau. Kambaryje buvo tamsu. Už lango pravažiavo automobilis, jo šviesos trumpam nuslydo lubomis ir dingo. Laikrodis rodė 4.17. Užsimerkiau, tikėdamasi sugrįžti į tą patį namą. Prie to paties lango, prie žmogaus, kurio veido taip ir nepamačiau.
Sapnai nemėgsta būti tęsiami pagal mūsų norus. Ryte liko tik nuotrupos: obelis, du puodeliai, šlapia žolė ir tas vienintelis žodis – „palauk“. Paskui kažkas pažadino. Ir staiga supratau, kad labiausiai gaila ne to, ko neturėjau, gaila to, prie ko galėjau sugrįžti, bet negrįžau.
Nubudusi ant stalo pasidėjau du puodelius. Nežinau kodėl. Į vieną įsipyliau arbatos, kitas liko tuščias. Iš vieno dar kilo garai. Norėjau prisiminti, kam skirtas antrasis, tačiau vardas vis slydo iš atminties. Jau beveik pagaudavau jį, jau pajusdavau ant lūpų pirmąjį skiemenį, bet tada kažkur sode sušlamėdavo lapai, ir mintis nutrūkdavo. Už lango temo, ir pirmą kartą pagalvojau: gal kai kurie sapnai ateina ne tam, kad juos išaiškintume? Gal jie ateina ką nors priminti, papasakoti? Sapnai paprastai ką nors reiškia. Bent jau taip tvirtina sapnininkai. Obuolys reiškia pagundą arba gerą žinią. Sudužęs puodelis – permainas. Lietus – apsivalymą. Moteris juodomis pėdkelnėmis, matyt, irgi ką nors reiškia, tik Sapnas tokio paaiškinimo niekur nerado. Gal todėl, kad ieškojo ne ten. O gal todėl, kad šis Sapnas jokios reikšmės nebuvo gavęs. Vardą – taip. Jį jam davė motina, pasižymėjusi keistu įsitikinimu, kad žmogui nuo gimimo reikia užkrauti ką nors daugiau nei pavardę. Brolis gavo Ąžuolo vardą ir užaugo tvirtas, praktiškas vyras, mokantis pakeisti automobilio ratą, deklaruoti pajamas ir niekada nepametantis namų raktų. Sapnui atiteko Sapnas.
– Gal vardai iš tiesų ką nors nulemia?
Sapnas pamiršdavo raktus, pamiršdavo, kur pastatė automobilį. Pamiršdavo išgerti kavą, o paskui rasdavo ją atšalusią ant palangės. Kartą ieškojo telefono, kalbėdamas juo su moterimi, kurią mylėjo.
– Palauk, – pasakė jai. – Nerandu telefono. Kitame laido gale stojo tyla.
– Sapnai…
– Ką?
– Nieko. Ieškok. Po kelių minučių jis suprato. Ji juokėsi dar ilgiau. Sapnas dėl to nepyko. Jam patiko jos juokas. Ypač tas trumpas įkvėpimas prieš nusijuokiant, kurio ji pati, ko gero, nė nepastebėdavo. Sapnas pastebėdavo. Jis nepastebėdavo kėdės ir už jos užkliūdavo. Nepastebėdavo stiklinės stalo krašte ir ją sudaužydavo. Nepastebėdavo, kad marškinius užsisagstė ne ta saga. Tačiau pastebėdavo dalykus, kurių kiti nematė. Kad spalio pabaigoje obelys kvepia kitaip nei rugsėjį. Kad prieš lietų jų kamienai patamsėja. Kad moteris, kurią jis mylėjo, supykusi niekada netrenkdavo durimis. Ji jas uždarydavo ypač tyliai. Ir kad rudenį ji visada nešiojo keturiasdešimties denų pėdkelnes. Denas (den) – tai siūlų arba pluošto storio (linijinio tankio) mato vienetas. 1 denas = 1 gramas / 9 000 metrų siūlo. Jis dažnai pagalvodavo, kad sintetinės pėdkelnės – laiko miestą, lyg maža kasdienė ginyba. 40 denų glaudžias prie odos, čia prakaito atmintis, nematomas nuovargis, kai pasaulis ima per daug. 40 denų – kol rytas nubus pakanka, kad stovėtum, nakties voratinklio ar miesto šviesų take. Laiko ji neskaičiavo dienomis. Skaičiavo kūnu. Keturiasdešimt atodūsių, keturiasdešimt priežasčių nepradėti. Riba, kuri taip ilgai atrodė tolima, galiausiai pasirodo esanti ne pabaiga, o kryptis. Ji neveda į laisvę ir neveda į baigtį – ji veda tolyn, ten, kur klausimai nebeišnyksta, tik tampa tylesni. Galbūt riba reikalinga tam, kad žmogus bent akimirkai sustotų ir paklaustų savęs, ar šis kelias buvo pasirinktas, ar tiesiog nueitas?.. Ir jei riba niekur neveda, gal ji egzistuoja ne tam, kad ją pereitume, o tam, kad pagaliau ją pastebėtume?..
Dienos slenka, susilieja, ne visada turi prasmę. Jos gyvena tvarkaraščiuose, įpročiuose, tyloje, kurioje nebeklausiama, ar tai malonu, ar tik būtina.
– Iš kur tu žinai, kiek ten denų? – kartą paklausė ji.
– Tu sakei.
– Kada?
Sapnas susimąstė.
Buvo ruduo. Virtuvėje ant stalo gulėjo trys obuoliai. Ji gėrė kavą iš mėlyno puodelio. Už lango lijo.
Bet kada?
– Seniai.
– Ir tu šitą atsimeni?
– Taip.
Ji pažvelgė į jį su nuostaba.
– O mano gimtadienį?
Sapnas nutilo…
Medžiai Sapnui patiko labiau už žmones. Ne visada, žinoma. Bet dažnai. Su jomis nereikėjo būti sąmojingam, prisiminti datų ar atsakyti į klausimą „apie ką galvoji?“. Pastarasis Sapnui atrodė ypač klastingas.
– Apie ką galvoji? – klausdavo ji.
– Apie nieką.
– Negali žmogus negalvoti.
– Gali.
– Kaip?
– Nežinau. Negalvoju apie tai.
Po tokių pokalbių ji žiūrėdavo į jį taip, tarsi būtų gavusi sugedusį vyrą ir pametusi garantinį taloną. Sapnas tuo metu galvodavo apie vyšnias. Sode jų buvo penkios. Jis nežinojo veislių. Tiksliau, kažkada žinojo, bet pamiršo. Todėl vadino jas Pirmąja, Antrąja, Trečiąja, Kreivąja ir Ana.
– Kodėl Ana? – paklausė ji.
– Nežinau.
– Tu davei obeliai vardą ir nežinai kodėl?
– Ji panaši į Aną.
– Kokią Aną?
Sapnas ilgai žiūrėjo į medį.
– Nežinau.
Ji nusijuokė.
Sapnas irgi.
Vieną rytą jis sudaužė jos mėgstamiausią puodelį. Norėjo tik pernešti nuo stalo prie kriauklės. Puodelis kažkaip išsprūdo.
– Po velnių.
Ji atėjo į virtuvę. Pažiūrėjo į šukes. Paskui – į jį.
– Tu?
– Gravitacija.
– Žinoma.
– Aš tik paleidau.
Ji pritūpė rinkti šukių.
– Neliesk, – pasakė Sapnas.
– Kodėl?
– Įsipjausi.
– O tu ne?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Aš dažnai įsipjaunu.
Ji neatsakė.
Vieną vakarą ji sėdėjo priešais jį ir ilgai tylėjo. Tai buvo blogas ženklas.
– Sapnai.
– Mhm?
– Tu mane myli?
Jis pakėlė akis. Šito klausimo nemėgo. Ne todėl, kad nežinojo atsakymo. Kaip tik todėl, kad žinojo. Kai kuriuos dalykus ištarus jie pasidaro mažesni. Sapnui atrodė, kad žodis „myliu“ yra pernelyg trumpas tam, kas atsitinka, kai vieno žmogaus buvimas pamažu įauga į tavo gyvenimą taip, kad nebežinai, kur baigiesi tu ir prasideda jo paliktas puodelis, knyga, plaukas vonioje ar padžiautos pėdkelnės ant radiatoriaus.
– Sapnai?
Jis žiūrėjo į ją.
– Keturiasdešimt denų.
– Ką?
– Nieko.
Ji atsistojo. Duris uždarė labai tyliai. Sapnas suprato. Supyko. Kitą rytą ji vis dar buvo ten. Virtuvėje virė kavą.
Sapnas sustojo tarpduryje.
– Tu neišėjai.
– Į darbą? Dar anksti.
– Aš ne apie tai.
– Žinau.
Ant stalo gulėjo pėdkelnių pakuotė. Sapnas pažvelgė. 20 denų…
– Čia ne tavo.
– Mano.
– Negali būti.
– Kodėl?
– Tu nešioji keturiasdešimt.
Ji atsirėmė į stalą.
– Sapnai, aš jau pusę metų nešioju dvidešimt.
Jis pajuto beveik fizinį nusivylimą.
– Bet tu sakei…
– Kažkada.
– Keturiasdešimt.
– Taip.
– Tai kodėl pakeitei?
Ji nusijuokė.
– Nes žmonės keičiasi.
Šitas atsakymas Sapnui nepatiko.
Žmonės neturėtų taip lengvai keisti dalykų, kuriuos kiti apie juos pagaliau sugebėjo įsiminti. Jis nuėjo prie lango.
Sode – vyšnios. Pirmoji. Antroji. Trečioji. Kreivoji ir Ana. Staiga Sapnas suabejojo ir jomis. Gal Kreivoji visai nebuvo kreiva. Gal Ana niekada nebuvo Ana. Gal jis visą gyvenimą dalijo vardus, reikšmes ir savybes tam, ko iki galo nepažinojo.
– Apie ką galvoji? – paklausė ji.
Anksčiau būtų atsakęs „apie nieką“.
Šį kartą pagalvojo.
– Apie tave.
Virtuvėje pasidarė tylu.
– Ir?
Sapnas atsisuko. Norėjo pasakyti daug. Kad myli. Kad bijo. Kad jam lengviau prisiminti keturiasdešimt denų nei paaiškinti, kodėl be jos namuose kažko trūktų. Kad jis neabejingas – tik kartais pasaulis jo galvoje išsidėlioja kita tvarka. Ji atsiduso. Sapnas tai išgirdo. Ir pirmą kartą nepažiūrėjo į medį. Priėjo prie jos.
– Aš tave myliu.
Ji nieko neatsakė. Tik pataisė išvirkščią jo megztinio apykaklę. Vėliau Sapnas išėjo į sodą. Atsistojo prie Anos.
Ant šakos buvo likę uogų. Sapnininke būtų buvę galima paieškoti, ką tai reiškia: ruduo, moteris, dvidešimt denų, vyras išvirkščiu megztiniu.
Sapnas nusišypsojo.
Pirmą kartą gyvenime jam visai nerūpėjo atsakymas.
Sapnai paprastai ką nors reiškia. Sapnas savo reikšmės taip ir nerado. Bet tą vakarą pirmą kartą jos nebeieškojo.
