Vilnietė Lina Šareikienė su vyru augina reta liga – tuberozine skleroze – sergantį 12-metį sūnų. Ignui yra ir bus reikalinga nuolatinė priežiūra. Šeima turėjo planą, kaip gyvens sūnui baigus mokyklą, kaime pamažu kūrė nedidelį ūkį. Bet neseniai šeimą ištiko nelaimė – liepsnos pasiglemžė ūkinį pastatą, kuriame jie laikė ūkio padargus, Ignui pritaikytus ir svarbius daiktus. „Atrodo, darai, darai, kabiniesi, ir per akimirką nieko nelieka“, – sako Lina.
Lina – dviejų vaikų mama, su vyru auginanti 19-os dukterį ir 12-os sūnų. Nuo gimimo Ignui diagnozuota tuberozinė sklerozė pasireiškia nepiktybiniais augliais, atsirandančiais ir migruojančiais organuose: širdelėje, inkstuose, burnoje, taip pat galvoje. Pastarieji išprovokuoja epilepsijos priepuolius.
„Kad auglių nedaugėtų, ligą bandome suvaldyti vaistais. Ignas – labai jautrus vaikas, tad išoriniai dirgikliai paskatina epilepsijos priepuolius. Vasarą buvo ramiau, bet rudenį, prasidėjus mokyklai, padažnėjo ir priepuolių. Per juos Ignas ima vemti – kol atsigauna, taip ir negaluoja visą dieną“, – portalui LRT.lt pasakoja Lina.
Igno raida sutrikusi, jam diagnozuota protinė negalia. Berniuko mama pasakoja, kad sūnui reikalinga nuolatinė priežiūra. „Jis bando pats apsirengti, apsiauti batus, bet jam visada reikia padėti“, – sako Lina.
Keturių asmenų šeima, auginanti ir katiną, gyvena dviejų kambarių bute Vilniuje, o visus savaitgalius leidžia Varėnos rajone, kaime pas Linos mamą. Moteris pasakoja, kad Ignui ten labai patinka: „Vos tik grįžtame iš Valkininkų, jis jau klausia, kada vėl važiuosime.“
Dėl sutrikusio erdvės suvokimo mieste Ignas beveik neina į lauką, sako moteris. Kaime, uždarame kieme, jis būna savarankiškesnis ir vis randa, kuo užsiimti: padeda močiutei lesinti vištas, grėbia lapus.
„Taip ten kiekvieną savaitgalį ir tvarkėmės, po truputį kūrėmės, nes reikia galvoti, kaip gyventi toliau. Daugelis mamų, auginančių vaikus su negalia, galvoja, kas bus, kai vaikas baigs mokyklą. Jis negalės stoti į profesinę mokyklą, eiti dirbti ar panašiai. Mes, mamos, turime sugalvoti, ką mūsų vaikai veiks toliau.
Mūsų šeimos tikslas ir buvo turėti savo ūkelį. Ten auginome daržoves, laikėme ūkio padargus, įvairias Ignui skirtas sensorines priemones. Buvome jam nupirkę ir specialų triratį. Kadangi Ignui trūksta tam tikros smegenų jungties, jam sunku sutelkti dėmesį. Jeigu žiūri į priekį, nemato kojų. Jei žvelgia į kojas, negali žiūrėti į priekį. Prie specialaus triračio buvo galima stabiliai prisegti kojytes, kad Ignas galėtų vairuoti ir bent žiūrėti į priekį“, – pasakoja Lina.
Šeimos kurtas gyvenimas vieną rugsėjo dieną sugriuvo – ūkiniame pastate kilo didelis gaisras. „Buvome pasidarę tokią kaip lauko svetainę, prisidėlioję gražių antikvarinių daiktų, turėjome duonkepį. Kūrenome krosnį. Matyt, tada siautęs smarkus vėjas pagavo žariją ir nunešė ją ant skiedromis dengto stogo, stogas buvo likęs senovinis, darytas senelio.
Nors gaisrą pastebėjome nuo pat pradžių, ugnis staigiai išplito, vėjas nunešė liepsną ir į kitus pastatus. Tuo metu kaip tik buvo sausra. Kilo didžiulis gaisras, jį gesino aštuonios gaisrininkų mašinos, bet pastatų išgelbėti jau nepavyko“, – prisimena Lina.
Sudegė viskas: per ilgą laiką užgyventi žemės ūkio padargai ir technika, malkos, grūdai vištoms, dviračiai, anksčiau siuvykloje dirbusios Linos medžiagos, siūlai ir siuvimo mašina, lavinamosios Igno priemonės.
Lina neslepia – kai tiesiog akyse degant namams lauki atvykstančių ugniagesių, laikas stovi vietoje. Patys gesinti gaisro šeimininkai neturėjo kaip – vanduo sodyboje veikia tik su elektra, o kilusios liepsnos išmušė elektros saugiklius.
Tiesa, šiandien Lina sako abejojanti, ar vanduo būtų išgelbėjęs, – gaisras kilo ant stogo, tad pasiekti ir suvaldyti liepsnas be ugniagesių pagalbos būtų buvę sunku.
„Atrodo, darai, darai, kabiniesi, ir per akimirką nieko nelieka. Turėjome ir traktorių – ne naują, tarybinių laikų, bet smulkiems ūkio darbams jo pakakdavo. Ignas labai mėgdavo juo važinėti su tėčiu. Sudegė ir tas traktorius, Ignui tai didžiausias skausmas“, – atsidūsta Lina.
Laimei, per gaisrą žmonės nenukentėjo. Liepsnos smarkiai nenuniokojo ir gyvenamojo namo, tiesa, nuo kaitros išsilydė namo priekis, apkaltas plastikinėmis lentelėmis. Už tai šeima sulaukė draudimo kompensacijos, bet dėl kitų patirtų nuostolių – ne.
„Nė nežinojome, kad visa technika, padargai, skirti sėjai ir kt., turi būti draudžiami atskirai. Turėjome ir daug nuo senelių laikų likusių antikvarinių daiktų – pasirodo, jie irgi turi būti draudžiami atskirai, kaip ir šiltnamis, minėtasis Igno traktorius. Tik susidūrę su tokia bėda sužinojome, kad viską reikia drausti atskirai“, – sako moteris.
Savivaldybės kompensacijos sudegus ūkiniam pastatui taip pat kitokios nei sudegus gyvenamajam namui, nors nuostoliai dėl to tikrai ne mažesni, sako Lina, juk visi svarbiausi, per ilgą laiką sukaupti daiktai kaip tik ir buvo laikomi ūkiniuose pastatuose.
Šiuo metu šeima tvarkosi apdegusią teritoriją – išvežė degėsius, iki žiemos nori suspėti apsidengti rūsį, kuriame laiko atsargas. Moteris neslepia, kad šeimai reikalinga pagalba, nors pati jos viešai neprašė, su portalu LRT.lt susisiekė ir apie šeimą ištikusią nelaimę pranešė Linos bičiulė.
„Mums padėjo seniūnija – kompensuos konteinerio, skirto atliekoms po gaisro išvežti, nuomą, t. y. apie 700 eurų. Padėjo ir vietiniai žmonės, kaimynai – jie po gaisro atnešė mamai po 50 eurų, pinigine parama prisidėjo ir mano draugės“, – pasakoja Lina.
Šeima yra įsteigusi ir Igno paramos fondą. „Būna, kad iš aplinkinių, draugų kas nors paremia. Už surinktus 1,2 proc. GPM Ignas eina į reabilitacijas, pas logopedus, ergoterapeutus, kineziterapeutus, važinėjame į žirgų terapiją. Paramą išleidžiame viskam, kas susiję su Igno lavinimu, poreikiais. Iš fondo pirkome ir Igno mylimą supamą krėslą, deja, per gaisrą netekome ir jo“, – pasakoja Lina.
