Įėjus į Ryčio Martinionio parodą neatrodo, kad patenki į tradicinę ekspoziciją. Veikiau – į sapną, kuriame daiktai dar prisimena savo paskirtį, tačiau jau seniai gyvena savarankišką gyvenimą. Parodos pavadinimas „Iš pasąmonės brūzgynų“ tiksliai nusako kūrybos kryptį – joje realybė tampa siurrealistinė.
Paveikslo mįslę ,,gliaudo“ žiūrovas
Paveiksluose kuriamas neįprastas vaizdas: kėdė tampa laukimo metafora, raganosis – vidinės jėgos ar pažeidžiamumo ženklu, šachmatų lenta – gyvenimo strategija, o žmogaus figūra netenka konkretaus veido ir tampa universaliu žmogaus būties ženklu. Kiekvienas jų veikia kaip ženklas, kviečiantis ne ieškoti vienintelio atsakymo, o klausti. Pats autorius ne kartą yra sakęs, kad nenori visko „padėti ant lėkštutės“ – žiūrovas turi pats išgliaudyti paveikslo mįslę.
Ženklų kalba
Žmogaus figūra tiksli, tačiau ji tampa beveide dekoracija. Perspektyva atpažįstama, bet logika nuolat slysta iš rankų. Todėl žiūrovas jaučiasi lyg vaikščiotų tarp realybės ir sapno. Viename ryškiausių darbų moters torsą raižo pro langines krintančios šviesos juostos. Šalia – tuščia mėlyna kėdė, ant sienos pakibusios žirklės, veidrodyje matomas žmogaus fragmentas. Tai nėra siužetas tradicine prasme. Tai vizualinė psichologija, kurioje kiekvienas ženklas kalba apie pasirinkimą, kūrybą, trapumą ir vienatvę.
Dailininko pasąmonė ir kasdienybė
Kituose paveiksluose – raganosiai, muzikantai, lėktuvai, nosys kalba pasąmonės kalba. Pasikartojantis dantų motyvas išplečia kūno simboliką. Jis gali būti interpretuojamas kaip trapumo, nykimo ar laiko paliekamų pėdsakų ženklas, tačiau kartu leidžia įžvelgti ir socialinę potekstę – kūniškumas šiandien neatsiejamas nuo medicinos. Jis primena, kad dailininko pasąmonė nėra atitrūkusi nuo kasdienybės – joje vietos atsiranda ir egzistenciniams klausimams, ir labai žemiškiems rūpesčiams, kuriuos brandesniame amžiuje neretai primena vizitai pas odontologą.
Šie motyvai kuria savitą R. Martinionio ikonografiją – ženklų sistemą, kuri kartojasi tarsi sapnuose sugrįžtantys vaizdiniai. Spalva čia taip pat nėra vien estetinis sprendimas. Ryškūs ultramarino, violeto, ochros, oranžo ir juodos kontrastai kuria emocinę įtampą. Ypač įsimena mėlyni žmogaus kūnai, kuriuose nejauti šalčio. Atvirkščiai – jie alsuoja vidine šviesa. Spalva Martinionio drobėse tampa psichologine būsena.
Netikėta – grafiškesni intarpai
Netikėta parodos dalis – grafiškesni, anglimi ir pastelės potėpiais primenantys darbai. Juose Rytis Martinionis atsisako savo tapybai būdingos sodrios spalvos ir siurrealistinės atmosferos. Vietoj jų atsiranda eskiziška linija, architektūros motyvai, judesį fiksuojančios figūros. Šie kūriniai atrodo tarsi kūrybiniai eksperimentai, leidžiantys pažvelgti į kitą autoriaus mąstymo pusę. Vis dėlto būtent čia ryškiausiai atsiskleidžia, kad piešinys nėra stipriausia R. Martinionio raiškos pusė. Linija dažnai lieka eskiziška, ne visuomet išlaiko plastinę įtampą, tačiau šį trūkumą kompensuoja vaizduotė, simbolių kalba ir gebėjimas kurti metaforišką pasakojimą. Ne mažiau svarbi ir kompozicija. Dailininkas puikiai valdo pusiausvyrą tarp figūros ir tuštumos. Net abstraktesniuose darbuose jaučiama griežta struktūra. Tai nėra spontaniškas gestas. Už laisvės slypi profesionali piešinio kultūra ir ilgametė tapytojo patirtis.
Tapybos privalumas – neapibrėžtis
Dailėtyrininko dr. Vido Poškaus parodos aprašyme R. Martinionio kūryba siejama su Friedricho Schillerio estetikos samprata. Poškaus teigimu, žaidimas tampa žmogaus dvasinės laisvės forma, o Martinionio paveiksluose regimybės nėra apgaulė – jos leidžia pažvelgti giliau į žmogaus vidų. Ši interpretacija padeda suprasti, kodėl menininko darbuose tiek daug paradoksų: jie ne griauna logiką, o plečia jos ribas. Vis dėlto, ši kūryba nėra lengvai „perskaitoma“. Žiūrovas, ieškantis aiškaus pasakojimo, gali pasijusti sutrikęs. Kai kurie simboliai atrodo pernelyg uždari, jų prasmė lieka tik nujaučiama. Tačiau būtent ši neapibrėžtis ir tampa vienu svarbiausių Martinionio tapybos privalumų. Paveikslai nesibaigia galerijos sienose – jie tęsiasi žiūrovo mintyse.
Paveikslai nesibaigia galerijos sienose
Ryčio Martinionio paroda „Iš pasąmonės brūzgynų“ nėra apie siužetą. Ji apie matymą. Apie tai, kad žmogus pasaulį kuria ne vien akimis, bet ir savo patirtimis, prisiminimais, baimėmis bei troškimais. Jo tapyba neatsako į klausimus – ji juos užduoda. Ir būtent todėl prie šių paveikslų norisi sugrįžti dar kartą. Tai brandi, intelektuali ir vizualiai stipri paroda, kurioje tapyba tampa ne tik vaizdu, bet ir mąstymo forma. R. Martinionio drobėse pasąmonės brūzgynai nėra tamsi vieta – tai teritorija, kurioje žmogus gali susitikti pats su savimi. Dailininkas išlieka atpažįstamas, ištikimas savo vidinei logikai ir nebijo ieškoti naujų raiškos kelių. Paveikslai nesibaigia galerijos sienose – jie tęsiasi žiūrovo mintyse.
Ryčio Martinionio tapyba eksponuojama ,,Baroti“ galerijoje. Ji veiks iki liepos 14 dienos.
Dana Lukauskienė
