Lietus tą rytą buvo įkyrus. Jis lindo po skėčiais, už apykaklių, į batus ir žmonių mintis. Kornelijus skubėjo centrine miesto gatve. Iš tolo jis priminė žmogų, kurį kažkas būtų supakavęs išsiuntimui. Ilgas permatomas polietileno maišas saugojo ne tiek jį, kiek skolintą kostiumą. Šone buvo atsargiai prakirpta skylė. Pro ją kyšojo ranka, laikanti juodą lagaminėlį.
Jis tikėjosi, kad su lagaminėliu atrodys solidesnis. Pats sau vaikinas atrodė rimtas ir orus. Kartais daiktai gyvena kilnesnį gyvenimą, negu jų šeimininkai. Batus prieš išeidamas Kornelijus buvo kruopščiai nublizginęs. Dabar jie vėl klimpo purve. Lietus greitai nuplauna ne tik batų blizgesį. Kartais jis nuplauna ir paskutines žmogaus pastangas atrodyti oriai.
Tai buvo dar vienas darbo pokalbis. . Kiek jų buvo, sunku net suskaičiuoti. Po tam tikro skaičiaus jie visi tampa panašūs vienas į kitą ir, vos išgirdęs pirmuosius žodžius, jau suvokdavo, kokia bus pokalbio pabaiga.
Priešais ėjo būrys paauglių. Vienas petimi kliudė Kornelijų. Šis krūptelėjo ir stipriau suspaudė lagaminėlio rankeną:
– Per tokius žmonės netenka darbo… – tyliai ištarė, nors niekas jo negirdėjo.
Mokykloje jam buvo žadėta graži ateitis. Sakydavo, kad kruopštumas anksčiau ar vėliau suranda savo kelią. Jis tikėjo fizikos dėsniais, matematikos tikslumu ir bibliotekomis, kuriose niekas nesijuokia iš žmogaus išvaizdos.
Žmonės pasirodė kur kas sudėtingesni už visas formules.
Mažas ūgis, kiek pakumpusi nugara ir drovus žvilgsnis tapo lengvu taikiniu pašaipoms. Iš pradžių jis bandė gintis. Vėliau suprato, kad tylėti paprasčiau. Tylą jis pripildė knygomis. Atrodė, jog kiekviena perskaityta knyga ištiesina bent vieną sielos raukšlę.
Baigė mokyklą. Universitetą. Gavo diplomą. Tik gyvenimas, regis, reikalavo kitokios gyvenimo mokyklos. Personalo kabinetuose jį sutikdavo tos pačios šypsenos. Kvepėdavo kava, spausdintuvu ir sklido mandagumo žodžiai.
– Mes jums paskambinsime.
– Informuosime.
– Ieškome labiau motyvuoto žmogaus.
Iš pradžių Kornelijus laukdavo skambučių. Vėliau suprato, kad šie sakiniai reiškia tą patį: „Jūsų čia nereikia.“
Jis skaitė knygas apie vadybą, lyderystę, bendravimą. Mokėsi, kaip tvirtai paspausti ranką, kada nusišypsoti, kaip atsakyti į klausimą , kaip nuslėpti silpnąsias savybes. Atmintinai mokėjo taisykles, tik nė viena jų nepaaiškino, ką daryti, jei darbdavys pirmiausia pamato ne žmogų, o jo kuprelę.
Kartais prie kabineto durų pasisukdavo ir išeidavo. Atrodydavo, kad spektaklis jau prasidėjo, o jo vaidmuo seniai paskirtas kitam.
Po ilgų paieškų Kornelijus gavo darbą mokykloje. Bandomajam laikotarpiui.
Jis tikėjo, kad vaikai dar moka būti teisingi.
Mokė kantriai. Aiškino. Kartojo. Tikėjo, kad žinios gali pakeisti žmogų.
Vieną dieną išgirdo:
– Atsiknisk. Gausi į snukį.
Vakare ilgai sėdėjo tuščioje klasėje. Atrodė, jog kreida ant lentos laikosi tvirčiau, negu mokytojo autoritetas.
Kai pasipasakojo kolegoms, išgirdo kitokius žodžius:
– Jo nebijo.
– Neranda rakto į vaikų širdis.
Kartą nebeištvėrė.
– Taip, nerandu, – tyliai atsakė. – Sunku surasti tai, ką kažkas pametė dar pirmoje klasėje.
Po kelių savaičių bandomasis laikotarpis baigėsi. Mokykla su juo atsisveikino.
Netrukus internete jis perskaitė skelbimą:
„Išmokysime tapti sėkmingu ir turtingu žmogumi.“
Perskaitė jį keturis kartus.
Kursuose žmonės garsiai kartojo:
– Mano sėkmė ateina pas mane!
Kornelijus šaukė drauge su visais. Vakare skaičiavo centus autobusui. Sėkmė, matyt, važiavo kitu maršrutu.
Ir štai šiandien jis vėl stovėjo prie dar vienos įstaigos durų.
Nusivilko polietileno maišą. Susišukavo. Pasitaisė kaklaraištį.
Kostiumas buvo nepriekaištingas. Batai dar bandė blizgėti. Tik žmogus juose jautėsi lyg svečias.
Kabinete viskas vyko kaip visada.
Klausimai.
Atsakymai.
Mandagios šypsenos.
Norėdamas pralaužti tylą, Kornelijus prabilo:
– Daug skaitau apie vadybą. Turiu minčių, kaip būtų galima efektyviau organizuoti darbą, taupyti laiką, didinti pelną…
Personalo specialistė mandagiai nusišypsojo.
– Mūsų įmonėje pasiūlymų nereikia. Vadovas pats žino, ką daro.
Ji trumpam nutilo.
– Ir dar… jūs pernelyg tvarkingai atrodote. Ilgalaikis bedarbis taip neatrodo.
Tą akimirką Kornelijui pasirodė, kad lagaminėlis tapo sunkesnis.
Jis atsisveikino.
Vėl apsivilko permatomą maišą.
Lietus niekur nebuvo dingęs.
Prie autobusų stotelės ant suoliuko gulėjo du tušti alaus buteliai.
Kornelijus apsidairė.
Greitu, įprastu judesiu pakėlė juos ir įdėjo į lagaminėlį.
Stiklas tyliai suskambo.
Pirmą kartą tą dieną lagaminėlyje atsidūrė daiktai, už kuriuos kažkas buvo pasirengęs sumokėti.
Jis žengė toliau. Lagaminėlis buvo sunkesnis negu ryte, tačiau, keista – pečius slėgė mažiau. Kai nebeturi ko prarasti, net pažeminimas tampa lengvesnis. Lietus plovė gatvę, batus, polietileno maišą.
Tik jis nenuplovė Kornelijaus rūpesčių.
Virginija Laurinaitienė
