Šį kartą nekalbėsiu apie rajono valdžios klystkelius. Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Gaila, kad teko sukaupti žiupsnelį tokios patirties, apie kurią papasakosiu. Bet tai, kas nutiko man, būtina žinoti visiems. Kad mokėtume patys save apginti.
Algirdas Bacevičius
Taigi sušlubavo regėjimas. Ką darysi, kreipiausi į gydytoją oftalmologą. Ne, nesiruošiu priekaištauti dėl gydytojo darbo ar jo kompetencijos. Neminėsiu nė gydytojo pavardės – ne ji šioje istorijoje svarbiausia.
Pas oftalmologą – akių daktarą – nuvykau gavęs šeimos gydytojo siuntimą. Viskas tvarkoje: gydytojas apžiūrėjo, pakonsultavo. O paskui, vaizdžiai kalbant, ištiesė delną: sumokėk septynis eurus. Nesvarbu, kad turiu šeimos gydytojo siuntimą, kad lyg ir Ligonių kasa apmoka tą konsultaciją, bet vis tiek dar reikia šiek tiek primokėti. Nedaug. Septynis eurus.
Reikia tai reikia. Sumokėjau. Paprašiau kvito ar kokio kito dokumento, kad sumokėjau. Tai gydytojui jau nepatiko. Vis tiek kvitą išrašė.
Ne kažin koks pinigas šiais laikais tie septyni eurai. Patikėkite, nesiguodžiu, kad reikėjo už konsultaciją tuos pinigėlius sumokėti. Šuo pakastas giliau ir kitur. Kartą jau buvau pričiupęs vieną daktarą, kuris reikalavo sumokėti už konsultaciją, nors, jei turi siuntimą, apmoka Ligonių kasa. Anuomet kreipiausi į Ligonių kasą, toji pripažino – papildomai nieko mokėti nereikėjo, daktaras sumanė lupikauti.
Kadangi to oftalmologo veido išraiška, kai paprašiau kvito, labai keistai pasikeitė, kilo įtarimas – o gal ir šis savo piniginę pildosi lupikaudamas?
Parašiau laišką Ligonių kasai. Gavau atsakymą, o jame rašoma, kad toji uždaroji akcinė bendrovė „yra sudariusi Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį su Šiaulių teritorine ligonių kasa dėl antrinio lygio gydytojo oftalmologo paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“.
Todėl, anot Ligonių kasos, gydytojas ir jo „uabas“ privalėjo „užtikrinti, kad valstybės laiduojamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos būtų teikiamos nemokamai ir už šias paslaugas iš pacientų nebūtų reikalaujama papildomo mokesčio“. Tokia tvarka reglamentuojama teisės aktais, o juos papildomų pinigų gauti užsimanęs gydytojas pažeidė.
Ligonių kasa paaiškino ir tai, kas, sakyčiau, gali būti svarbu visiems: „Jei pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, tai šių paslaugų, medžiagų, procedūrų faktinių kainų ir nemokamų paslaugų, medžiagų, procedūrų bazinių kainų skirtumą jie apmoka patys Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Jei pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka papildomas paslaugas ar procedūras, šių paslaugų ar procedūrų kainą jie apmoka patys“.
Bet aš jokių papildomų paslaugų neprašiau ir jos man nebuvo teikiamos. Pasirodo, jei man ar kam nors kitam tokios papildomos paslaugos, už kurias reikia sumokėti asmeniškai, siūlomos, būtinas paciento sutikimas. Niekas manęs jokio sutikimo neprašė.
Ligonių kasa įpareigojo sveikatos priežiūros „uabą“ man grąžinti tuos septynis eurus. Gal kas nors pasakys – ko čia dėl tiek vargti… Ne pinigai, o teisingumas čia svarbiausia. Gydytojas negarbingai ir negražiai elgėsi lupikaudamas. Iš vieno – septyni, iš kito – gal dešimt, iš trečio, sakykim, – dvidešimt, ir per dieną piniginė kaip reikiant išsipučia. Dėl manęs, tegu tas gydytojas uždirba tiek, kiek įstengia, bet leistinais būdais. Svarbiausia čia – apsigynimas nuo neteisybės. Neleiskime savęs skriausti. Neleiskime ir kitų skriausti. Tik taip įveiksime savivalę.
