Kalbėdamasis apie Kalėdas, gali išgirsti įvairiausių nuomonių. Daugybė žmonių Kalėdoms jaučia slaptą antipatiją. Vieniems nepasitenkinimą kelia jas gaubiantis banalumas. Kiti kalėdiniu sezonu jaučia aštrų liūdesį, nes yra vieniši. Dar kitiems Kalėdos – nerimo šaltinis, nes susėdus prie stalo teks žaisti artimumą tarp susvetimėjusių giminaičių. Visuomenėje yra paplitusi, bet dėl korektiškumo nutylima, Kalėdų fobija „natalofobija“.
Sociologai žino, kokį svarbų vaidmenį atlieka Kalėdos. Būdamos reikšmingu istorinės tradicijos elementu, jos konsoliduoja visuomenę, išlaiko tapatumą, yra efektyvi socializacijos (įvedimo į socialinio gyvenimo rutiną ir vertybių sistemą), ypač vaikų, priemonė. Kai neganda sugriaus normalų socialinį gyvenimą, visi, net šiandien jaučiantys natalofobiją, ilgesingai prisiminsime palaimingą vakarą, kai galėjome ramiai ir „banaliai“ švęsti Kalėdas. Ir visada jos bus laimingų šeimų gyvenimo įvykiu, mylimųjų bendro buvimo džiaugsmu.
Bet nerkime giliau. Anapus progos džiaugtis ar liūdėti socialine prasme Kalėdos simbolizuoja svarbų procesą, realiai vykstantį kiekvieno žmogaus sąmonėje (ar sieloje, psichėje, pasąmonėje, širdyje – vadinkime kaip norime vidinį ir gilųjį gyvenimą). Krikščionybėje šis procesas vadinamas „Dievo Įsikūnijimu“. Jis reiškia, kad gyvybės šaltinis įėjo į mūsų gyvenimo konkretybę – į visus dvasinius ir kūniškus asmenybės vingius, gražiausius ir įstabiausius, vargingiausius ir slapčiausius.
Kalėdos – nerimo šaltinis, nes susėdus prie stalo teks žaisti artimumą tarp susvetimėjusių giminaičių.
Pasak krikščioniškosios teologijos, Kalėdos natūraliai jungiasi su Velykomis: įsikūnijęs į kiekvieną gyvenimo dalelę ir epizodą, Dievas ten miršta ir prisikelia, t. y. ten tirpdo bet kokį blogį ir įkvepia meilę. Atpažinti šio Gyvybės Šaltinio veikimą bet kuriame žmoguje, įvesti jį, kiek tai įmanoma, į sąmonės šviesą, aptarti, padėti, sustiprinti – tokia yra krikščionybės esmė. Iš čia kyla Bažnyčios misija. Visi jos ilgimės.
Istorija liudija, kaip sunkiai Bažnyčiai sekėsi atlikti savo misiją. Ji labiau rūpinosi kita tradicine religijos funkcija – auklėti ir kontroliuoti visuomenę. Prieštaraudama didiesiems Bažnyčios teologams, šventiesiems ir mistikams, minia mažų Bažnyčios teologų ir banaliausių karjeristų Kalėdų ir Velykų procesą meistriškai išvertė į privalomų teiginių ir išorinių elgsenos normų rinkinį, kuriam įkvėpti gyvybės nebuvo pajėgūs. Yra teiginys – privalai jam paklusti: toks yra „tradicinio kataliko“ gyvenimas, jo modus vivendi. Gyvasis Kristus buvo pakeistas Kristumi-ideologija. Žmogaus prigimties niuansai ir subtilumai, į kuriuos įsikūnijo Dievas, buvo paaukoti abstrakčiam, grynai teoriniam žmogaus įsivaizdavimui. Realus dvasinis gyvenimas iškeistas į kažkokį nepasiekiamą idealą, kuris tėra gyvenimo iškamša. Bažnyčia apsiėmė atlikti visuomenės išorinės konsolidacijos funkciją, kaip ją visada visose visuomenėse atlikinėdavo tam tikra ideologinė sistema.
O juk galėtų šios funkcijos daugiau nebeatlikti: moderniaisiais laikais ją perėmė nacionalinė bendruomenė, valstybė. Išlaikydama santykius su pastarąja (apie būtiną Bažnyčios ir sekuliarios valstybės bendradarbiavimą – atskira tema), Bažnyčia galėtų atsiduoti dvasinei misijai. Bet inercija veikia ir Bažnyčios šulai toliau reguliuos žmonių gyvenimus, į juos nesigilindami. Atotrūkis nuo realaus psichinio ir dvasinio žmonių gyvenimo yra didžioji Bažnyčios yda.
Atotrūkis nuo realaus psichinio ir dvasinio žmonių gyvenimo yra didžioji Bažnyčios yda.
Taigi, toje pačioje Bažnyčioje plėtojasi dvi skirtingos tendencijos. Viena stengiasi puoselėti giliausius dvasinio pobūdžio žmonijos procesus. Kita – kontroliuoti sociumą ir nurodinėti, kaip gyventi. Viena gilinasi į kiekvieno žmogaus gyvenimo konkretybę ir ten atpažįsta Dievo Įsikūnijimą (Kalėdos) bei Prisikėlimą (Velykos), kiekvienoje situacijoje atrasdama efektyvios, transformuojančios meilės vektorius. Kita primetinėja žmonėms teiginius ir normas, reikalaudama atsidavimo, bet nesirūpindama pačia psichologine ir dvasine tikrove.
Popiežiaus Pranciškaus pontifikatą galima interpretuoti kaip bandymą atskleisti tikrąją Kalėdų prasmę – grąžinti Dievo Įsikūnijimo realizmą į mūsų suvokimą ir taip išgryninti Bažnyčios misiją. Galbūt šis bandymas per daug spontaniškas, ne visai apgalvotas, jam trūksta geros metodikos. Bet kryptis aiški: Bažnyčia turėtų įsigilinti į kiekvieno žmogaus, ir visos žmonijos, gyvenimo konkretybę ir čia atrasti dieviškuosius procesus. Tuo tikslu dar 2021 metais buvo sukviestas visuotinis Bažnyčios sinodas, kuris baigsis švenčiant 2024 metų Kalėdas. Iš šio sinodo rezultatų spręsime apie Pranciškaus pontifikato vaisius.
Apie neklasikinius šio sinodo modalumus, metodiką ir, žinoma, svarstomus klausimus buvo rašyta ne kartą, aš pats prie to prisidėjau.
Kol kas neverta skaičiuoti rezultatų, nes procesas nesibaigė. Paminėsiu tik keletą pavyzdžių. Visi jie – kvietimas pažvelgti į tai, kas vyksta iš tiesų, ir atpažinti Dievo veikimą tikrovėje. Taigi, visi šie pavyzdžiai atspindi Kalėdų prasmę, kurios suvokimas mažintų liūdesį leistų atsikratyti banalumo, įkvėptų artimo pajautą.
Sinodo metu buvo raginama sureguliuoti išsiskyrusiųjų ir antrą kartą susituokusiųjų padėtį, t. y. suteikti jiems teisę priimti Komuniją šventų Mišių metu. Iki dabar į jų situaciją žvelgiama grynai legistiniu požiūriu: kadangi santuokos įžadai amžini ir jie, antrą kartą susituokus, buvo nutraukti, tai šioms poroms draudžiama visavertiškai dalyvauti Eucharistijoje, kuri yra nenutraukiamos Dievo meilės žmonijai simbolis. Bet galbūt spręsti apie šias poras turėtume ne pagal dokumentinius įrašus, o įsigilinę į tai, ką jie konkrečiai išgyvena? Ar nenutrūkstamos Dievo meilės žmonijai ženklu gali būti laikoma tokia santuoka, kuri tebuvo toksiniai santykiai ir baigėsi (ačiū Dievui!) skyrybomis? Galbūt antroji santuoka, kurioje pagaliau du žmonės susisiejo tikru ryšiu, ir yra Dievo meilės bei Eucharistijos išraiška?
Raginama įsigilinti į privalomo kunigų celibato problemą. Formaliai žvelgiant, celibatas turėtų paskatinti jaunuolius atsiduoti besąlygiškai Dievo ir žmonių meilei. Tačiau įsigilinkime į konkrečius dvasinius, psichinius, kūniškus procesus, kuriuos išgyvena mūsų kunigai, bei į juos lydinčius socialinius reiškinius – į pačią tikrovę. Matysime, kad privalomas celibatas ne padeda, o trukdo atsiduoti Dievo ir žmonių meilei. Ar tai nėra tikrasis kriterijus, sprendžiant dėl celibato privalomumo?
Galbūt antroji santuoka, kurioje pagaliau du žmonės susisiejo tikru ryšiu, ir yra Dievo meilės bei Eucharistijos išraiška?
Sinode raginama iš naujo įvertinti tos pačios lyties porų gyvenimą, apsvarstyti galimybę jas laiminti. Iki šiol oficialiai (nekalbėsiu apie neoficialų šio klausimo traktavimą siauruose kunigų ir teologų rateliuose, čia išvystume netikėtų dalykų) toks palaiminimas Vatikano būdavo principingai atmetamas. Homofobinės nuostatos Bažnyčioje ir visuomenėje homoseksualius žmones pasmerkdavo neišpasakytai kančiai, savęs neigimui, kas lemdavo impulsyvų ir seksualiai netvarkingą jų gyvenimą. Bet jeigu kruopščiai išanalizuotume ryšį, kuris sieja tos pačios lyties porą, šio ryšio etinę dimensiją, kartais pasireiškiančią didvyrišku pasiaukojančiu rūpesčiu, visus palankius psichiniam ir dvasiniam gyvenimui jo vektorius, pagaliau faktą, kad gyvendami poroje šie žmonės išvengia nevilties, moralinės degradacijos ir seksualinio palaidumo, ar šis ryšys negalėtų būti laikomas Dievo veikimo dalimi?
Beje, net griežtas Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Parolino raštas Vokietijos vyskupams, publikuotas lapkričio mėnesį ir draudžiantis galvoti apie homoseksualių porų palaiminimo teikimą, baigiasi niuansuotais ir perspektyvą naujam mąstymui atveriančiais žodžiais: „Nuolatinis Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad objektyvus tos pačios lyties asmenų lytinių santykių moralinis vertinimas yra tiksliai ir neabejotinai nustatytas. Kitas klausimas, kuris čia nenagrinėjamas, yra subjektyvus tokių santykių moralinio įtikinamumo laipsnis kiekvienu konkrečiu atveju“.
Pagaliau gruodžio 18 d. Popiežius Pranciškus patvirtino galimybę tam tikromis aplinkybėmis laiminti tos pačios lyties poras.
Dievas žmoguje gyvena įsikūnijęs ir veikia kiekviename asmenybės vingyje. Šis Kalėdų realizmas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtinas. Mums patogiau viską klasifikuoti ir grupuoti, mąstyti kategorijomis ir spręsti pagal bendrybes. Tai būtina tikrovės analizės dalis, kol abstraktumas nenumarina jos gyvybės.
Bet žmonės yra realūs, jų gyvenimas – konkretus procesas. Jeigu Dievas priėmė kūną ir tapo žmogumi, tai Jį atrasti galima tik pačioje tikrovėje. Jeigu Bažnyčia nori būti, pasak Popiežiaus Pauliaus VI, „žmogiškumo eksperte“, ji turi gilintis į tai, kas žmogaus sąmonėje ir gyvenime yra realu. Ji pernelyg ilgai kliovėsi abstrakčiomis idėjomis. Kalėdos yra kvietimas į tikrovę, kuri yra mumyse besimezganti dieviška tikrovė.