Mažutė, raukšlėta Petronėlė jautėsi pralinksmėjusi, žvelgdama į savo proanūkį Albinuką. Dailus kūdikis buvo visų numylėtinis – trapus kaip pavasario pumpuras ir kartu kupinas gyvybės. Nors dar visai žirniukas, jis akylai stebėjo pasaulį. Klausėsi suaugusiųjų pokalbių, o ko nesuprasdavo – tuoj pat klausdavo:
– Kodėl?
Namuose nuolat skambėjo jo balselis, lyg paukščių čiulbėjimas. Tie „kodėl“ šildė senelės širdį.
Petronėlė troško dar pagyventi. Pamatyti, kokią nuotaką išsirinks Albinukas, kaip stos ant savų kojų, kaip pasaulis keisis toliau.
Todėl pajutusi menkiausią negalavimą skubėdavo pas šeimos gydytoją Čiurlinį.
Žmonės kalbėjo, kad jis nepaprastas daktaras. Aukštas, liesas, tarsi nuolat gyvenantis tarp dviejų pasaulių. Pečius siekiantys garbanoti plaukai krito ant chalato apykaklės lyg rudens debesys virš jūros. Siauras veidas buvo blyškus, o gilios akys žvelgė ne į žmogų, bet lyg kiaurai jį – kažkur toliau, į nematomus horizontus. Kartais jose sušmėžuodavo nuovargis, kartais susižavėjimas, o kartais toks atsiribojimas, kad pacientai nebežinodavo, ar gydytojas jų klausosi, ar savo galvoje girdi kažkokią paslaptingą simfoniją.
Kalbėdamas jis dažnai nutildavo vidury sakinio, lyg gaudytų mintį, kuri ką tik nuskrido. Pirštai nervingai barbendavo į stalą, tarytum diriguotų nematomam orkestrui. Vieniems jis atrodė genialus, kitiems – keistuolis. O Petronėlei kartais kildavo įspūdis, kad daktaras Čiurlinis gyvena ne poliklinikoje, o kažkur tarp paveikslo ir sapno.
Ji, kaip ir daugelis senosios kartos žmonių, artindavosi prie jo su vienadante šypsena ir geraširdžiu žvilgsniu. Tačiau gydytojas, vos ją išvydęs, tarsi susigūždavo. Visa jo laikysena bylojo apie nuolatinę įtampą. Atrodė, kad jis bijo ne ligų, ne mirties, o gyvo žmogaus, kuris atsisėda priešais ir tikisi pagalbos.
Per ilgą gyvenimą Petronėlė matė daug permainų. Atsirado savitarnos parduotuvės. Jos sūnus pats pylė benziną į automobilį. Net paštininką pakeitė telefonas.
Tačiau labiausiai pasikeitė gydytojai.
Anksčiau jie paprašydavo parodyti liežuvį, paklausydavo plaučių, pamatuodavo kraujospūdį ir pasakydavo:
– Štai kuo sergate. Štai kaip gydysimės.
Dabar viskas buvo atvirkščiai
Dabar gydytojas klausinėjo.
Klausinėjo taip, lyg pacientas būtų gydytojas, o gydytojas – egzaminatorius. Petronėlė jautėsi patekus į kažkokį nesibaigiantį proto mūšį.
– Kodėl taip smarkiai kosėdama visą mėnesį nėjote pas gydytoją?
– Talonėlio negavau, – lyg kalta mokinukė paaiškino senutė.
– O kodėl negavote?
– Todėl, kad nebuvo.
– O kodėl neieškojote kitur?
Petronėlė tylėjo. Tokių klausimų jos jaunystės gydytojai neužduodavo. Po kelių minučių ji jau rodė skaudančią koją.
– Man koja skauda. Iš pradžių atsirado raudona dėmė, paskui vandeningos pūslės…
– Ar sergate diabetu? Podagra? Neuropatija? Gal buvo rožė?
Žodžiai biro lyg svetimos kalbos akmenukai.
– Apie rožę girdėjau, – nedrąsiai tarė Petronėlė. – Kaime ją voratinkliais gydydavo. O visa kita nežinau.
– Reikia pradėti rimtai gydytis. Nedelskite. Kojos neteksite.
Senutė net pašoko: – O, Viešpatie…
Tačiau gydytojas jau buvo nuplaukęs toliau savo minčių upe.
– Kokiems vaistams esate alergiška?
– Nežinau.
– O kur galėtumėte sužinoti?
Petronėlė sutriko. Argi ne gydytojai tokius dalykus žino? Daktaras pakėlė akis.
– Matau, jūsų batų raišteliai išimti. Ar jus lanko socialinis darbuotojas?
– Socialinis? – išsigando moteris. – Girdėjau, kad jie neprižiūrėtus vaikus surenka. Ar dabar jau ir senus žmones gaudo?
Ji susigraudino.
– Aš savo sūnumi nesiskundžiu. Geras jis žmogus. Krosniadirbys. Amatų mokykloje mokėsi. Rimtai dirba. Klientų neklausinėja, kokios krosnies jiems reikia. Pats parodo, pasiūlo, paaiškina.
Gydytojas neatsakė.
– Pas angiologą buvote?
– Pas ką?
– Pas angiologą.
– Nebuvau.
– Tai ko laukiate?
Tada Petronėlė pažvelgė į jį ilgai ir atidžiai.
Garbanoti plaukai krito ant balto chalato. Akys buvo pavargusios. Veidas išblyškęs. Atrodė, lyg pats gydytojas būtų sunkesnis ligonis už savo pacientus.
– Daktariuk, – tyliai tarė ji, – o kodėl jūs pats rimtai negydote?
Jis pakėlė akis.
– Kaip negydau?
– Vis klausinėjate ir klausinėjate. Lyg ne ligoninėje būtume, o televizijos žaidime. Ką aš galiu atsakyti? Aš juk ne gydytoja.
Ji suspaudė rankose seną rankinę.
– Jei galite, padėkite. Gelbėkite mano koją. Nenoriu į valdiškus namus. Nenoriu, kad ją nupjautų, sudegintų ir pelenus išbarstytų. Ne pelkių ragana esu.
Kabinete stojo tyla.
Už lango lijo. Daktaras Čiurlinis žvelgė į kompiuterio ekraną. Ekranas žvelgė į jį. Tarp jų mirgėjo tyrimų lentelės, siuntimai, elektroninės formos, algoritmai ir taisyklės. Kažkur tame mirgėjime buvo pasiklydęs žmogus.
O tarp gydytojo ir pacientės tvyrojo visa šiuolaikinės medicinos tragedija: vienas nebeturėjo laiko gydyti, kita – jėgų suprasti, kodėl turi gydytis pati.
Už durų laukė kiti pacientai. Tokie pat seni, sutrikę ir vieniši. Jie spaudė rankose siuntimus, tyrimų atsakymus ir viltį.
Tą pačią viltį, kurią kadaise žmonės nešdavosi pas gydytoją.
Tik dabar jos vis dažniau tekdavo ieškoti patiems. Petronėlė lėtai pakilo nuo kėdės. Daktaras jau buvo nusisukęs į kompiuterio ekraną. Senutė dar norėjo kažką pasakyti, bet persigalvojo. Kam trukdyti žmogų, užsiėmusį svarbesniais reikalais?
Ji uždarė kabineto duris ir nuėjo ilgu poliklinikos koridoriumi. Tokiu ilgu, kad atrodė, jog jo gale laukia ne išėjimas, o pati senatvė.
Niekas nebenorėjo klausytis senų žmonių pasakojimų. Vaikams jie primindavo artėjančią ateitį, o gydytojams – neišsprendžiamą problemą. Vieni bijojo jų raukšlių, kiti – jų ligų.
Todėl senoliai vis dažniau gyveno tarsi tarp dviejų pasaulių: dar ne mirę, bet jau nebereikalingi.
O Petronėlė, prispaudusi prie krūtinės siuntimų lapus, pirmą kartą gyvenime pagalvojo, kad didžiausia senatvės liga yra ne skaudanti koja, ne kosulys ir ne silpstanti širdis.
Didžiausia jos liga – tapti žmogumi, kurio visi bijo.
Net vaikai.
Net gydytojai.
Virginijos Laurinaitienės kūryba
