Grįžau namo, kai saulė pasislėpė bangose, o vakaro rūkas lėtai kilo iš jūros. Praleidau nuostabią dieną prie jūros. Dangus buvo skaistus, tarsi drovėtųsi savo atspindžio vandenyje. Smėlėtas paplūdimys kaito po saulės pirštais.
Tą dieną jūra buvo panaši į moterį, kuri daug ką prisimena, bet nieko nepasako. Ji gulėjo po pilku dangumi, apsisiautusi kopų erškėtrožėmis, jų žiedais išsiuvinėta suknele. Pakrantes puošė skaidrūs purslų karoliai, o palei krantą driekėsi iš vėjo, prisiminimų ir saulėtų vasarų suvertas vėrinys. Smėlis degino pėdas, o vėjas, lyg nematomas smuikininkas, grojo savo vienintelę melodiją – ilgesį.
Kopose žydėjo erškėtrožės – kvapnios, viliojančios, bet aštrios. Rausvi žiedeliai buvo tokie trapūs, kad atrodė, jog pirmas stipresnis gūsis juos nusineš į jūrą. Jie lyg jaunystės pažadai drebėjo vėjyje, o šalia styrojo spygliai – aštrūs, lyg prisiminimai, įstrigę širdyje. Kvapas buvo saldus, beveik svaiginantis. Toks, kuris pažadina užmigusius prisiminimus.
Iš erškėčių nenupinsi vainiko. Vos prisilietus prie žiedų, pirštus paliečia aštrūs spygliai, tačiau delnuose lieka aromatas. Keistas paradoksas – augalas žeidžia, bet kartu dovanoja kvapą, kuris užgožia viso pasaulio nesusipratimus, vilioja lyg nuodėmė šventojo maldoje. Gal todėl erškėtrožė taip artima žmogui? Ji nežino, kaip gyventi be spyglių, bet vis tiek žydi. Kadaise erškėčių vainiku buvo vainikuota kančia.
Užviriau vandens, įdėjau žiedlapių. Vanduo nusidažė rausvu atspalviu. Puodelyje plūduriavo keli žiedlapiai – lyg mažos valtys ramioje įlankoje. Arbata kvepėjo vasara, kopomis ir greitai pralekiančiomis dienomis.
Ne gėrimas – malda !
Išmintimi alsuojanti jūra, paslaptingas dangus, vakaro tamsoje skendinčios kopos. O jose, tarp smėlio kalvų, dar tebežydi šimtai mažų rausvų liepsnelių. Vėjas juos lanksto, lietus talžo, smėlis užpusto, o erškėtrožių krūmai kiekvieną vasarą vėl apsipila rausvais žiedais. Nusiskynus kelis žiedelius pirštus paliečia aštrūs spygliai, delnuose lieka aromatas.
Keistas paradoksas – ant tų pačių šakų, kurios žeidžia, kasmet pražysta švelniausi žiedai.
Dana Lukauskienė
