Paulius Saudargas: kodėl nepritariu partnerystei?

Seime registruotas partnerystės įstatymas. Trumpai išdėstysiu kodėl negaliu jam pritarti.

Mes, besilaikantys požiūrio, jog šeimos sampratos pagrindas yra prigimtinis lyčių papildomumas ir šeima laikytinos tik tos bendro gyvenimo formos, kuriose vaikas gali turėti tėtį ir mamą (net jei jie kartu ir negyvena), nepritariame partnerystės instituto įteisinimui Lietuvoje todėl, kad lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas atneštų Konstitucijoje nenumatytą, naują šeimos kūrimo pagrindą į Lietuvos teisę. Kitaip tariant, lyčiai neutrali partnerystė suteiktų valstybėje viešai pripažįstamą šeimos statusą tos pačios lyties poroms. Kitais žodžiais tariant, partnerystė – tai santuokos pakaitalas, leidžiantis, apeinant Konstituciją, homoseksualioms poroms pasiekti tas pačias teisines pasekmes kaip ir sutuoktiniams: įgyti šeimos teisinį statusą. Tai pakeistų Lietuvoje galiojančią šeimos sampratą. Teisinėje šeimos sampratoje būtų atsisakyta dabar esminio šeimos principo – lyčių skirtingumo ir papildomumo. Šio principo atsisakymas reikštų ir svarbiausio šeimos siekio – užtikrinti geriausią aplinką vaikams gimti ir augti – atsisakymą.

Partnerystės įteisinimas tėra pirmas žingsnis vienos lyties asmenų santykius prilyginti santuokai tarp vyro ir moters. Kitų šalių teisinės sistemos raida ir Europos žmogaus teisių teismo praktika rodo, kad šalyje įteisinus bet kokios formos partnerystę, ji toliau yra plečiama motyvuojant tuo, kad negalima diskriminuoti skirtingų šeimų. Todėl priėmus pirmą politinį žingsnį – įteisinus partnerystę, toliau teisminio bylinėjimosi keliu teisinė sistema verčiama po truputį prilyginti partnerystę santuokai. Įteisinus vienos lyties šeimas, sprendžiant įsivaikinimo, reprodukcinių paslaugų klausimus, valstybė nebegali prioriteto teikti vaiko interesui turėti tėtį ir mamą, nes tai laikoma diskriminacija lytinės orientacijos pagrindu. Vadinasi, ilgainiui grįžtama ir prie vaikų įvaikinimo homoseksualių porų partnerystėse klausimo. Nepritariame vaikų įvaikinimui homoseksualiose šeimose, nes tokiu būdu paminama vaiko teisė turėti ir tėvą, ir mamą, o suaugusiųjų norai iškeliami aukščiau geriausių vaiko interesų, t. y. paminamas vaiko interesų viršenybės principas, numatytas ir Vaiko teisių konvencijoje, ir mūsų įstatymuose (CK, VTAPĮ). Apskritai šalyse, kur galimos vienalytės santuokos ir įvaikinimas jose, tiek iš viešosios kultūros, tiek iš švietimo sferos trinamos sąvokos „mama“ ir „tėvas“, peršant lyčiai neutralią sąvoką „vienas iš tėvų“.

Šiame konkrečiame Lietuvoje registruotame Partnerystės įstatyme formuluojamos nuostatos jau iš karto kuria visišką alternatyvą civilinei santuokai, o tai rodo monogamijos ir kiti santuokai būdingi principai bei nuostatos. 4 straipsnyje išdėstyta nuostata, kad „Partneriai turi būti <…> nesudarę santuokos tarpusavyje ar su kitais asmenimis. <…> Įregistravę partnerystę ir jos nenutraukęs asmuo negali sudaryti santuokos ar registruoti partnerystės su kitu asmeniu“. 7 straipsnyje išdėstoma teisė partneriams pasirinkti kito partnerio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama partnerio pavardė. 9 straipsyje išdėstomas partnerystės pabaigos pagrindas: „Įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo patvirtinamas vieno iš partnerių vienašališkas prašymas nutraukti registruotą partnerystę. <…> Partnerystę negaliojančia gali pripažinti tik teismas.“ Visomis aukščiau išvardytomis nuostatomis partnerystės institutas iš esmės prilyginamas santuokos institutui. Vieninteliu reikšmingu „kompromisu“ galima laikyti atsisakymą reguliuoti vaikų ir partnerių santykius, bet, kaip rodo užsienio patirtis, tai tik laiko klausimas, kada bus pasiekta „tėvystės lygybė“ skirtingose šeimos formose. Tokių strateginių tikslų neslepia nei ILGA Europe, nei Lietuvoje veikiančios LGBT organizacijos.

Keistas atrodo 5 straipsnyje išdėstytas teiginys: „Partnerystė gali būti registruojama remiantis teismo sprendimu, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad tarp atitinkamų asmenų egzistuoja faktiniai partnerystės santykiai.“ Tai suponuoja, kad nereikalinga netgi asmenų valia registruoti partnerystę, o tą gali atlikti teismas.

Apie vaikų įvaikinimą šiame įstatyme nekalbama, tačiau nekalbama ir apie draudimą tos pačios lyties partneriams juos įsivaikinti. Apie vaikus užsimenama 7 straipsnyje, kuriame kalbama apie pavardes: „pasilikti prašymą pateikusio partnerio pavardę, išskyrus atvejus, kai partneriai turi bendrų nepilnamečių vaikų“. Faktas, kad vaikai gali būti auginami nesusituokusiose heteroseksualų porose ar tiesiog vieno iš tėvų, yra realybė, taigi nieko nestebina ir faktas, kad heteroseksualios poros, įregistravusios partnerystę, taip pat galės auginti vaikus, apie ką ir užsimenama įstatyme. Tačiau tuomet kils diskusija, kodėl heteroseksualūs partneriai gali auginti vaikus, o homoseksualūs – ne, atsiras reikalavimų leisti homoseksualų poroms, įregistravusioms partnerystę, vaikus įvaikinti. Beje, svarbu ir tai, jog priėmus šį įstatymą homoseksualūs partneriai, norintys susilaukti vaikų, galėtų naudotis pagalbinio apvaisinimo procedūromis.

Naujai registruotas Partnersytės įstatymas aptaria ir partnerių turtinius klausimus, bendrą dalinę partnerių nuosavybę, bendram gyvenimui naudojamą turtą, bendrosios dalinės nuosavybės padalijimą, paveldėjimą, taip pat teisinį asistavimą ar atstovavimą sveikatos priežiūros srityje. Paminėčiau, kad Seime jau po pateikimo yra pritarta Civilinio kodekso pataisoms, kurios apibrėžia „Susitarimą dėl bendro gyvenimo“ ir iš esmės spręstų kartu gyvenančių asmenų visus minėtus turtinius ir teisinius klausimus.

Taigi šis projektas Lietuvoje sukuria ne partnerystę, bet alternatyvų santuokos institutą, tik kitu pavadinimu. Projektas iš esmės partnerystę prilygina santuokai. Iš Civilinio kodekso projekto rengėjai paėmė praktiškai viską, kas įstatymuose siejama su santuoka, išskyrus lyčių tarpusavio papildomumą, ir pakeitė pavadinimą. Projektas yra ne kas kita, kaip būdas de facto sukurti alternatyvią santuokos formą, kuriai būtų netaikomi Konstitucijos reikalavimai. Kitaip tariant, tai yra būdas apeiti konstitucinę santuokos sampratą, sukuriant santuokos alternatyvą Lietuvos teisinėje sistemoje. Tai, kad ši alternatyva vadinama „partneryste“, o ne santuoka, projekto esmės nekeičia. Esminis klausimas – pripažįstama partnerystė šeima ar ne. Jeigu pripažįstama, ji įgauna visas šeimos teises. Kadangi šeima yra visuomenės pagrindas, šeimos sampratos keitimą gali nuspręsti tik pati visuomenė referendumo būdu.