Apginkim savo šeimas
Mes norime ramiai gyvent tėvynėj,
Kuri širdyje skamba, lyg daina,
Iš amžių glūdumos tą meilę semiam
Ir liks jinai lietuviui amžina.
Visa šeima suklups maldoj po kryžium,
Vienybės tautai maldose maldaus,
Nes norim Lietuvoj ramiai gyventi,
Kad nebedrįstų žeminti žmogaus.
Jei mes paklusim, ką Stambulas moko,
Sieloj bus mūsų tuščia ir nyku,
Ir ateitis blanki, kaip rūkas naktį,
Kaip lapų šnaresys tuoj po šalnų.
Juk savo laisvę mes krauju aplaistėm,
Prieš tankus ėjom su karšta malda,
Gal veltui žuvo mūsų sesė, broliai,
Nes Lietuvoj paniekinta šeima.
Naujais įstatymais parklupdė mūsų tautą,
Ir vėl jie savo duoklės reikalaus,
Tai, kaip voratinklis apjuosdamas, iš lėto,
Atims visas vertybes iš žmogaus.
Neskaldykim šeimos, tautos vienybės,
Lietuvis juk prieš nieką nevergaus,
Apginkim šeimą, – branduolį tėvynės,
Palaiminimą gausim iš Dangaus
Tėvams
Prabėgę metai prarajon vis skuba,
O dieną keičia vėl tamsi naktis,
O jeigu laimės kelyje pritrūksta,
Tik šeimoje laiminga bus širdis.
Jūs rodėt, kaip žmoniją reik mylėti,
Ir nesiskundėt, kad jau pavargau,
Jūs mūsų dvasioje sukrovėt didį turtą
Ir nieko nepasiėmėt jūs sau.
Ir jūs, tėvai, budėsite per amžius,
Kaip nemari ir amžina viltis,
Aš kur bebūčiau, visada sugrįšiu,
Kur laukia išsiilgusi širdis.
Ir turime kasdien jums nusilenkti,
Pažvelkite -kiek meilė nemarios,
Kelius jūs tiesiate į mūsų širdis,
Ramybės, laimės, meilės ir taikos.
Ilgai dar švieskite ir rodykit mums kelią,
Apsupę savo meilės spinduliais,
Kaip prie šaltinio mes visi sugrįžtam,
O jūsų meilė amžiais nesibaigs.
Šeimos židinys
Mano šeima – tai tėtis, mama, broliai,
Tai meilės, laimės, džiaugsmo židinys,
Ir pasiguost, pavargusiai kelionėj,
Galiu tik čia, kur palikta širdis.
Kai neviltis suspausdavo krūtinę,
Tu man, kaip fakelas,tamsybėse švietei,
Prie gimto židinio surasdavom paguodą,
Ir mus iš tolių tu prie jo kvietei.
Kai giesmės vyturio garsais sujudins žemę,
O vyšnių žiedlapiais visus takus nuklos,
Sugrįšim mes, visus kelius praėję,
Ieškoti jūsų židinio šviesos.
O jūsų meilė pakylės į aukštį,
Ji mūsų skrydžiui suteikia sparnus.
Betgi šiandien norėčiau aš paklaust,
Kodėl prie židinio šis kelias toks sunkus?
Kodėl tamsa jau dengia mūsų žemę,
Kodėl tiršta migla vis gaubia mus?
Kažkas vilties žvakutę užgesino,
Kad neberastumėm mes kelio į namus.
Bet mes ir vėl surasim tiesų kelią,
Prie savo židinio, vienintelės šeimos,
Nors blogio jėgos rezga savo pinkles,
Bet židiinys šeimos vėl suliepsnos
Source:
Janina Samuilienė
