Raubonių (Pasvalio rajonas) vandens malūno–karšyklos–verpyklos pastatas apramstytas pastoliais, bet tikimasi, kad jame netrukus bus „užkurti“ agregatai ir vėl kaip prieš šimtą metų bus karšiama vilna, o čia užsukantys lankytojai galės susipažinti su senaisiais amatais.
Prieš kelerius metus malūnas jau buvo atgijęs: nauja jo istorija prasidėjo 2014 metais, kai Raubonių kaimo bendruomenė, siekdama išsaugoti šį istorinį statinį, pasirašė panaudos sutartį ir pradėjo aktyviai ieškoti pagalbos jam išsaugoti. Gavusi finansavimą, bendruomenė šiek tiek paremontavo pastatą, įkūrė jame tradicinių amatų centrą. 2015-aisiais, po aštuoniolikos metų pertraukos vėl pradėjo veikti Raubonių vandens malūno–vilnų karšyklos–verpyklos mašinos. Tiesa, jau ne verslo, o pažintiniais tikslais. 2019 metais šis projektas baigėsi, o Raubonių malūno pastato laukė tolimesni restauravimo, remonto darbai.
Ant Tatulos upės kranto pastatytas malūnas buvo vienintelis visoje parapijoje
Raubonių malūnas skaičiuoja jau ne pirmą savo istorijos šimtmetį. Pirmasis malūnas ant Tatulos upės kranto stovėjo jau XVIII amžiuje. Kada jis buvo pastatytas – nežinoma, tačiau 1777 metų vandens ir vėjo malūnų iliustracijoje – surašyme paminėtas Ulricho Sakeno Pamūšės dvare stovėjęs vandens malūnas, kuris buvęs vienintelis Krinčino parapijoje. Manoma, kad malūnas pradėjo veikti, kai Raudonpamūšės dvarą nusipirko Žadeikonių karališkojo dvaro seniūnas Adomas fon Ropas. Malūnas netrukus tapo dvaro pramonės centru, šalia jo veikė karčiama ir bravoras. Iš pradžių malūno ratą suko Tatulos upės vanduo, vėliau įrengta užtvanka. XIX amžiaus pabaigoje malūnas jau priklausė Geltonpamūšio dvarui. Manoma, kad mūrinį malūną po 1860 metų pastatė kelis dvarus ir Raubonių kaimą valdęs Lui fon Ropas.
1907 metais malūnas jau turėjo naują savininką – Joną Ribę, kuris įsteigė vandens turbinų malūną, vilnų karšyklą ir verpyklą. Išlikę 1924 metų archyviniai dokumentai liudija, kad tuo metu pastatas atrodė taip pat, kaip ir mūsų dienomis, tik nebuvo pietinio priestato, kuris pristatytas vėliau.
Malūnas kažkodėl ilgai neužsibūdavo vieno šeimininko rankose. 1936–1938 metais jį įsigijo Chachelis Zivas, gerokai atnaujinęs malūną. Deja, naujojo savininko laukė liūdnas likimas – 1941 metais rugpjūčio-rugsėjo mėnesį Ch. Zivas, kaip ir daugelis jo tautiečių, sušaudytas Biržuose. Karo metais į Medomiškio dvarą grįžo ir nauju malūno šeimininku tapo Henrikas fon Branderburgas. Jis vadovauti malūnui paskyrė Petrą Zalensą.
Malūnas veikė ir vėliau. Sovietiniais metais energiją jam jau teikė dyzelinis, vėliau – elektrinis varikliai, tad tvenkinys buvo nusausintas, užtvanka išardyta, kanalas užpiltas, turbinų duobės užmūryta. 1991–1993 metais verpykla ir karšykla priklausė Pasvalio valstybinei buitinių paslaugų įmonei, nuo 1995 metų – Pasvalio rajono savivaldybei.
1997 metais verpykla uždaryta, statinys paskelbtas valstybės saugomu istorijos, technikos ir architektūros paminklu.
Malūno pastatą gelbsti restauratoriai
Visa ši istorinė informacija apie Raubonių malūną surašyta jo tvarkybos projekto medžiagoje, parengtoje Kultūros infrastruktūros centro (KIC) užsakymu prieš pradedant malūno pastato remonto ir restauravimo darbus.
Atlikti archeologiniai, inžineriniai – geologiniai, fasadų polichrominio dekoro ir kiti tyrimai gerai atskleidė statinio būklę. Dviejų aukštų, raudonų plytų pastato sienos, perdangos, langai buvo išlikę autentiški, bet jau gerokai paliesti prabėgusių metų. Fasadų mūras apačioje pažeistas drėgmės ir užterštas tirpiomis druskomis, tinkas vietomis ištrupėjęs, dėl skirtingų deformacijų atsiradę įtrūkimai fasadų mūre, medinės perdangos, stogo konstrukcijos pažeistos puvinio, stogo danga susidėvėjusi ir pan. Specialistai parengė visą sąrašą statinio problemų, kurias būtina pašalinti, kad istorinis malūnas pasakotų savo istoriją dar daugeliui kartų.
2018 metais pradėti darbai tęsiami iki šiol: restauruoti langai, tvarkomi fasadai ir pan. Šiuos darbus planuojama baigti 2023 metų spalį. Malūno tvarkybos darbai finansuojami iš Paveldotvarkos programos bei ES lėšų, prisideda ir Pasvalio rajono savivaldybė.
„Kol pastatas tvarkomas, veiklos laikinai sustabdytos. Pabaigus tvarkybos, restauravimo darbus, objektas bus pritaikytas muziejinei paskirčiai. Vienas iš nedaugelio inžinerinės technikos objektų Lietuvoje garsins Pasvalio kraštą,“ – pasakojo vienas iš malūno prikėlimo iniciatorių ir septynerius metus jame savanoriaujantis Vaidotas Gikys.
Kai čia veikė amatų centras, lankytojai galėjo mokytis velti iš vilnos, daryti įvairius rankdarbius. Vaidoto ir jo žmonos Gintarės iniciatyva Raubonyse atgaivinami senieji vilnos tradiciniai amatai. Beieškant naujų idėjų, susietų su vilnos pluoštu, atsirado net vilnonė pirtis. Jau šešti metai iš eilės pirmą rugsėjo savaitgalį malūno kieme vyksta tarptautinis amatų ir meno festivalis „Vilnonės dienos“. Į festivalį susirenka vilnos amato ir kiti tautinio paveldo puoselėtojai.
Kaip teigiama 2013 metais išleistame leidinyje ,,Raubonių istorijos vingiais“, „atgimęs šis, LR Kultūros ministerijos Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos pripažintas ir dėl savo retumo bei kompleksiškumo į valstybės saugomų regioninių nekilnojamųjų objektų sąrašą įtrauktas malūnas toliau galėtų garsinti Raubonių vardą, tapti puikia viešąja erdve tarnaudamas kultūros bei turizmo tikslams“.
