Kad ir kiek apie regioninę politiką būtų prirašyta strateginiuose valstybės dokumentuose, partijų bei vyriausybių programose, tai nėra sritis, kur matytume bent kiek apčiuopiamų rezultatų. Iš demokratinėms valstybėms būdingo subsidiarumo principo kyla siekis decentralizuoti procesus, tačiau šios iniciatyvos neretai atsimuša į realybę, kad regionuose įprasta tvarkytis šiek tiek kitaip. Ryžtis suteikti daugiau teisių savivaldybėms nepadeda ir nepotizmo apraiškos, kurios gana dažnos regionų savivaldybėse. Susiformuoja ydingas ratas – nauja, efektyvesnė valdysena į regionus neateina, nes regionai neįtraukiami į procesus, o neįtraukiami, nes netenkina valdysena.
Regioninėje politikoje paprastai akcentuojamos darbo vietos. Norint turėti jų daugiau, reikia investicijų. Apklausiami investuotojai pabrėžia, kad regionuose jiems per mažai darbuotojų. Patenkama į antrą uždarą ratą.
Atverti šį ratą politikai bando tiesiog duodami pinigų: mokesčių lengvatų investuotojams, lengvatinių paskolų būstui, subsidijų mokykloms, kuriose normaliam procesui per mažai vaikų ar kultūros įstaigoms, kuriose žiūrovų yra panašiai kaip dalyvių. Procesas tarsi vyksta, bet visi jaučia, kad jis sunkus, lėtas ir per prievartą. Negana to, jis iš esmės mažina žmonių savivertę – regionai tampa legaliais miestų išlaikytiniais, kas tikrai nepadeda nei gerai jaustis, nei motyvuoja veikti patiems. Taip ir kabo pakabinta regionų politika iš viršaus – su siekiais, gairėmis, subsidijomis ir kitais „traukimo“ mechanizmais.
Kaip tai atrodo iš mažame miestelyje ar periferiniame rajone apsigyventi ketinančio vidutinio žmogaus perspektyvos? Tarkime, jam darbo vieta nėra reikalinga – jis gali dirbti nuotoliniu būdu ir uždirbti miesto atlyginimą. Nuvažiuoti į miestą jam reikia kartą į savaitę ar dar rečiau. Periferijoje norėtų gyventi dėl grynesnio oro, daugiau galimybių aktyviai leisti laisvalaikį, pigiau įsigyti erdvesnį būstą, gauti pigesnių paslaugų, šviežio natūralaus maisto. Toks scenarijus buvęs ribiniu prieš metus kitus, pandemijos metu yra visiškai normalus ir, labai tikėtina, ateityje tik populiarės. Juolab, kad Lietuvoje gerai išplėtotos ryšio priemonės, nuotolinis darbas įsisavintas plačiu mastu, o nuvažiuoti į didesnį miestą iš bet kurio Lietuvos kampelio netrunka ilgai. Taigi paklausos potencialas egzistuoja.
Jį sustiprina ir miestų prisisotinimas. Kuo labiau miestai auga, tuo daugiau žmonių būtų linkę išvykti į mažesnius miestus, jei tik juose rastų sau tinkamą gyvenamą aplinką.
Raginama valstybę investuoti ES paramos ir mokesčių mokėtojų pinigus į miestelių infrastruktūrą, sporto ir kultūros objektus, išlaikyti mokyklų ar gydymo įstaigų tinklą. Esą tai padarę galėsime sakyti, kad socialinės paslaugos pas mus tolygiai išplėtotos ir regionai turi visas galimybes plėstis. Taip, socialinės infrastruktūros rodikliai atrodys tolygesni, bet regionų patraukliais gyventi nepadarys. Kai kur gal ir duos postūmį, bet kitur jį atims.
Grįžkime prie fakto, kad regionuose žmonės gyvena ir tvarkosi šiek tiek kitaip nei sostinėje. Nėra labai keista, kad paplitęs nepotizmas: kas tik turi galimybę, savivaldybėje bei jos įmonėse įdarbina visus savo artimuosius. O kur kitur jiems dirbti? Darbo pasirinkimas paslaugų sferoje labai mažas. Jei netoliese nėra gamybos įmonių, darbo vietos iš esmės yra viešajame sektoriuje: pačioje savivaldybėje, komunalinėse įmonėse, mokyklose, darželiuose, savivaldybės vaistinėje, bibliotekoje, kultūros namuose, muziejuje.
Žmonės daug perka iš kitų žmonių arba turguje, daug atsiskaitymų grynais, mainų, smulkios ir neapskaitytos veiklos, gyventojų pajamos gerokai mažesnės. Praėjusių metų trečiojo ketvirčio statistikos duomenimis, vidutinis atlyginimas „į rankas“ per mėnesį Lietuvoje buvo 930 eurų: didžiausias Vilniuje – 1040, mažiausias Zarasuose 671 eurų. Minimali alga atitinkamai sudarė 43 proc. vidutinio atlyginimo Vilniuje ir beveik 67 proc. Zarasuose.
Regionų gyvybingumo raktas yra privatus verslas. Kai jo mažai, mažai ir konkurencijos. Kai mažai konkurencijos, mažai inovacijų ir plėtros. Kai mažai „naujų“ žmonių su savo naujomis idėjomis, mažai spaudimo judėti kitiems – tiek esamiems verslams, tiek vietinei valdžiai. Žmogui būdinga įsipatoginti toje situacijoje, kurioje jis yra. Dokumentai nedidelėje savivaldybėje neretai peržiūrimi paskutinę dieną, o derinimo procesai užtrukti ne trumpiau nei sostinėje, nors nėra jokio apkrovimo. Kiekvienam specialistui retai sprendimus priimant, gebėjimas juos daryti mažėja. Darosi baisu priimti bet kokį sprendimą, todėl visai patogu, kad neateina nei nauji verslai, nei naujos paslaugos, mados ar žmonės. Tyrėjai svarsto, ar regionų savivaldybių pasyvumas nėra savų įmonių ar jų ekonominių interesų gynimas. To net nebūtina – pakanka inercijos.
Tai liudija ir situacija su savivaldybės įmonėmis. Pastaraisiais metais valstybės įmonių smarkiai sumažėjo ir jų veiklai imti kelti pagrįstumo kriterijai – jei veiklą gali atlikti privatus sektorius, ta įmonė turėtų būti privatizuota. Savivaldybėse to pokyčio nėra – 2019 Lietuvoje veikė 247 savivaldybių valdomos įmonės, nuo 2012 metų jų sumažėjo vos 12 proc. (Beje, vargu ar ši problema politikų apskritai būtų pastebėta, jei EBPO pirštu nebaksnotų). Kodėl tai problema? Savivaldybių įmonės išstumia privačias įmones, jos paprastai veikia mažiau efektyviai ir kelia daugiau korupcijos rizikų.
Regioninė politika vis dar orientuota arba į viešųjų objektų statybą, arba į stambesnių gamybos įmonių pritraukimą į regionus. Bet tai yra ir brangu, ir netvaru. Tam, kad gyvenvietė pati augtų jai reikalingi verslai (kad ir smulkūs), kurie konkuruodami palaikytų judėjimą ir atsinaujinimą, taip pritraukdami naujus verslus ir kartu naujus jų paslaugų vartotojus. Tai, kad šiandien tos įmonės yra kioskų, parduotuvėlių ar garažiukų lygio, neturėtų silpninti noro juos saugoti ir auginti. Verslui sveikiausia augti organiškai, o ne su fanfaromis atsidaryti, o po to tyliai užsidaryti dėl nepamatuotų lūkesčių.
Ko šiandien reikia įmonėms provincijoje? Viso to, ko reikia smulkiam verslui visoje Lietuvoje, tik dar labiau. Aiškių ir paprastų taisyklių, kaip veikti. Kuo mažesnės reguliacinės naštos. Konsultuojančių ir geranoriškai nusiteikusių priežiūros institucijų. Operatyvių sprendimų savivaldybėje, ypač dėl žemės, teritorijų planavimo ir statybos reikalų, leidimų ir licencijų. Lanksčių darbo santykių. Bent kiek prie žmonių galimybių priderintų gyvenimo ir paslaugų kokybės standartų.
Neretai išgirsime, kad skirtingas paslaugų ir kitų standartų taikymas diskriminuoja regionų gyventojus. Taip gali atrodyti tik jei žvelgiame formaliai ir „iš viršaus“. Jei ieškome tvarių sprendimų, turime pripažinti, kad per daug nuo realybės atitrūkę standartai atima iš žmonių galimybę tokias paslaugas turėti apskritai. Geriausias to pavyzdys – minimalus atlyginimas. Su kiekvienu jo padidinimu pakyla tam tikrų paslaugų ar prekių kainos ir prarandamas tam tikras kiekis (potencialių) darbo vietų.
Vilniaus ir Kauno verslų ir darbų prisotintose rinkose tai gali likti nepastebėta, tačiau miesteliuose, kur MMA sudaro virš dviejų trečdalių vidutinės algos, tai tik pravažiuojančio traukinio šviesos. Legalaus ir stabilaus darbo perspektyvos važiuoja pro šalį, lieka tik labiau išmintas kelias į šešėlinę veiklą arba savivaldybę: bandyti ten įsidarbinti arba gauti pašalpą. Arba išvažiuoti.
Kitaip nei pro Seimo langą regionuose atrodo ir nauji standartai: kaip kad vaistininkui visą laiką būti kiekvienoje vaistinėje (neleidžiant jo bent dalį laiko pavaduoti farmakotechnikui).
Ar reikalavimas statyti tik A++ standartą atitinkančius namus. Jei daugelyje vidutinių Lietuvos miestų nuo nepriklausomybės pradžios nebuvo pastatytas nė vienas naujas daugiabutis, tai į juos ir nežiūrėkim? Taip įsijautę į sostinės galimybes ir apsėsti kreivo lygybės supratimo rizikuojame palikti regionus be žmonėms gyventi reikalingų paslaugų: naujų būstų, vaistinių, įvairiausių verslų ir legalių darbo vietų. O po to stebimės, kad jie ten tvarkosi kažkaip kitaip.
G. Azguridienė. Regioninės politikos uždaras ratas | Lietuvos laisvosios rinkos institutas (llri.lt)
