Snieguolė Rimkūnė šešerius metus ieškojo laimės pasaulyje, tačiau kelionėse suvokė, kad tikroji laimė laukia gimtinėje. Giliogiris, Rietavo savivaldybės kaimo tipo gyvenvietė. Kažkada buvo vienas iš Plungės rajono centrų su neblogai išvystyta infrastruktūra, didžiavosi savo kaimo puikiais žemdirbiais ir mokslui bei kūrybai gyvenimus paskyrusiais kraštiečiais. Bet laikas veikė ne Giliogirio naudai. Dabar jis patiria daug problemų, būdingų mažoms gyvenvietėms, kurioms regionų plėtros programose numatomas labai kuklios perspektyvos. Tačiau šiame krašte yra mielas gamtos artumas, vingiuoja vaikystės takeliai. S. Rinkūnė teigia, jog laimę reikia ne kažkur rasti , o ją kurti. Šiuo metu ji išrinkta Giliogirio kaimo bendruomenės pirmininke. Apie tai ir kalbamės su naujai išrinkta kaimo bendruomenės pirmininke .
– Kuo ypatingas gyvenimas kaime?
– Mano visa vaikystė prabėgo kaime. Kai man buvo 5 metukai atsikraustėme į Daugėdus. Pamenu gyvenimą toje bendruomenėje. Mano tėtė dirbo tuometinėje žemės ūkio bendrovėje tad ir aš labai dažnai lankydavausi ten. Labai patiko gyvuliukai. Prašydavau, kad mane tėtis vestųsi kasdien. Patys auginome nemažai gyvulių ir arklį turėjome. Labai patiko vadelioti kai tėtis vagodavo daržą. Kai man sukako 9 metai mes apsigyvenome Giliogiryje. Šešerius metus teko paragauti emigranto duonos, gyventi ir didesnėje bendruomenėje, bet jaučiau, kad tai ne man, ne mano būdui.
Gyvenome su šeima Škotijoje. Bet namai ten, kur širdis ir tavo šeima bei šaknys. Beprotiškai pasiilgdavau savo namų. Savo kiemo. Kaip sakau, savų keliukų. Galimybės užsiauginti savo uogą ar daržovę. Trūko tiesiog ir savo kalbos bei artimų žmonių.
Mažose gyvenvietėse gyvenimas ypatingas tuo, kad žmonės vieni kitus pažysta ir yra atviresni vieni kitiems. Čia gyvena tikras ir šiltas žmogus. Dažnai dideliuose miestuose žmonės būna šalti ir netikri, tarsi su kauke. Visur skubantys ir neturintys laiko.
– Kodėl ,jūsų nuomone, jauni žmonės išvyksta iš kaimo?
– Manau jog jauni žmonės išvyksta, ieškodami perspektyvų ir geresnio gyvenimo. Kiekvienas pasirenka pagal save. Labai nuo žmogaus priklauso. Jei žmogui kaime nemiela, tu jo nepriversi jis neliks čia gyventi. Tik tas žmogus kuris jaučia ryšį su gamta. Kuriam patinka gyventi kaime čia ir liks. Neįsivaizduoju savęs mieste. Nuvažiuoti galiu bet gyventi ne. Ten per daug triukšmo.
–Kaip jaučiatės tapusi bendruomenės pirmininke?
– Vienas žmogus nelabai ką ir gali pakeisti. Čia reikia visumos ir vieningumo. Tikrai labai norėčiau, jog jaunos šeimos burtųsi ir išeitų iš savo komforto zonos. Juk niekas kitas už mus nieko nepadarys. Mes turime eiti ir daryti.
Aš manau, jog visuose kaimuose yra rūpesčių, kurie slegia žmones. Manau, jog šiai dienai mes kaip bendruomenė neturime patalpų kuriomis galėtumėme naudotis ir šaltojo sezono metu. Patalpos yra bet jos nebekūrenamos. Žiemą nebus galima rinktis. Planuose buvo edukacijos vaikams bet tam žiemos metu per šalta. Šiltuoju metų laiku turime sutvarkytą erdvę bet norėtųsi ir žiemos metu viduje vykdyti veiklas.
Esu dėkinga savo bendruomenei už pasitikėjimą. Buvusi mūsų pirmininkė buvo labai šauni ir veikli. Manau, kad mano planas bus pasistengti, kad mūsų kaimelis žengtų į priekį o ne atgal. Kad mes visi kartu sukurtume gražesnę aplinką ir ateitį sau ir savo vaikams.
– Ko reikėtų sėkmingam gyvenimui mažose gyvenvietėse?
– Yra toks posakis, jog, kur beeitum save rasi. Manau, kad tas gyvenimo sėkmingumas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Jei esi veiklus žmogus atviras sau ir kitiems tai gyvenimo sėkmė tave lydės ,nesvarbu, kur tu gyventum. Kad maža bendruomenė sėkmingai gyvuotų, jos ugnį kurstyti turėtų visi bendruomenės nariai o ne pavieniai asmenys
– Ko norėtumėt palinkėti savo bendruomenei ir portalo skaitytojams?
– Savo bendruomenei ir skaitytojams norėčiau palinkėti bendruomeniškumo, atvirumo bei šilumos. O šiuo ypatingai sunkiu laikotarpiu linkiu visiems daugiau šypsotis ir pastebėti jog grožis ir gėris slypi mažuose dalykuose.
Ačiū už pokalbį
