Nacionalinio muziejaus parodoje galima susipažinti su galbūt jau pamirštais liaudiškais Velykų papročiais ir apeigomis.
Ne paslaptis, pagrindinis šv. Velykų atributas – margutis, dovanojamas linkint gėrio, ridenamas siekiant pažadinti žemę. Nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos skyriaus vyriausioji muziejininkė Elvyda Lazauskaitė sako, tai toli gražu ne vienintelė Velykų tradicija.
„Velykos – išdidi šventė ir mes turime jų palaukti, turime pereiti 7 mylių sausą tiltą, kol pasieksime Velykas, pergyventi Gavėnią, o jau trumpas laikas belieka – nuo Verbų sekmadienio, kai vienas kitą paplakame verbų šakele sakydami: ne aš plaku, verba plaka. Po nedėlios bus Velykos“, – pasakoja E. Lazauskaitė.
Didžiosios savaitės, dar kitaip vadintos laukimo arba kančios, kiekviena diena senovėje turėjo paskirtį – pirmosiomis dienomis reikėjo apeiti patvorius, laukus ir aplinką apsišvarinti. O trečiadienį kaimai aidėdavo nuo vaikų šūksnių siekiant silkę išplakti.
„Nusibosdavo jiems tas maistas ir jie vilkdavo per kaimą už virvutės silkę šaukdami: eik silke iš namų, atneš Velykė kiaušinių“, – teigia parodos kuratorė.
Ketvirtadienis skirtas namų ruošai ir vanojimuisi pirtyje, o Didįjį penktadienį lankyti ne tik išėjusių artimųjų kapai, bet ir Kristaus karstas bažnyčiose.
„Kad žmonės labiau suprastų ir pergyventų, buvo ji įrengiama, o prie jos budėdavo sargybiniai. <...> Tai yra jau beveik išnykstantis paprotys, bet Žemaitijoje dar yra vietų, kur stengiamasi išsaugoti šį paprotį, nes tai jau paveldo ir tradicijų dalis“, – pabrėžia E. Lazauskaitė.
Susipažinti su iki šių dienų neišlikusiomis, bet vėl galinčiomis atgimti tradicijomis ir papročiais galima parodoje „Kelkis, kelkis, jau Velykos!“ iki gegužės.
