Muziejai – labai įprastas mūsų gyvenimo reiškinys, kurių tikslas – auklėti, šviesti, informuoti visuomenę ir lavinti skonį. Žemaičių muziejui „Alka“ – 91-eri, o ilgiausiai šioje atminties saugojimo institucijoje dirbanti muziejininkė-rinkinio saugotoja Vida Rimkuvienė šiandien mini 45-uosius darbo metus. Pašnekovė atskleidžia, kad Žemaitijos krašto istorija ją domino visuomet: patiko klausytis pasakojimų apie senovę, praėjusius laikus. Dėl šio pomėgio V. Rimkuvienė supratusi, kad muziejus yra ta vieta, kurioje jai ir reikia būti. Kalbamės su muziejininke, kurios nuomone, muziejai visuomet gyvuos ir joks internetas jų nepakeis.
Donata Kazlauskienė
Žemaičių muziejaus „Alka“ kultūrinės komunikacijos specialistė
– Žemaičių muziejuje „Alka“ pradėjote dirbti prieš 45-erius metus. Kodėl pasirinkote muziejininkės darbą?
– Nuo ankstyvos jaunystės man patikdavo apsiversti senais laikraščiais, žurnalais, fotografijomis, įvairiais dokumentais, juos skaityti, analizuoti. Dar vaikystėje girdėjau daug pasakojimų apie Telšių gyvenimą, daugelį jų man papasakojo mano baba. Iš jos gavau pirmąsias žinias apie savo miestą. Mano baba gimė Telšiuose, čia lankė mokyklą, mokėsi siuvėjos amato. Mane žavėjo jos prisiminimai apie Telšių gyventoją, dalyvavusi Rusijos-Japonijos kare, mintinai mokėjo jo rašytus eiliuotus laiškus.
Baba pasakojo, kaip kazokų pulkai 1905 m. jodinėjo mieste, nes tų metų revoliucijos garsai Rusijoje atsirito ir į Telšius.
Vėliau prisiminimai persikeldavo apie Telšiuose gyvenusius vokiečius liuteronus, kaip viena vokietė mokė ją vokiečių kalbos, dainuoti vokiškai. Viena iš mano vaikystės pramogų buvo prašyti babos, kad ji poterius sukalbėtų lenkų, rusų, vokiečių kalbomis. Ypatingi jos prisiminimai buvo apie žymųjį 1908 metų Telšių gaisrą.
Aš jau esu ketvirtos kartos miesto gyventoja. Kai dar mokiausi Telšių 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Atžalyno“ progimnazija), auklėtoja Veronika Rumbutienė dažnai vesdavosi mūsų klasę į muziejų, kur vykdavo įvairios pamokos, susitikimai. Neretai tuos užsiėmimus vesdavo ilgametis muziejininkas Vitas Valatka.
Į muziejų atėjau dirbti labai jauna – 1978 m., užėmiau jaunesniosios mokslinės bendradarbės pareigas. Dalis darbuotojų buvo vyresnės kartos, kuriems teko bendrauti ir su vienu iš muziejaus įkūrėjų Pranu Geniu.
Muziejininkai mane priėmė šiltai. Daug žinių apie „Alkos“ gyvenimą suteikė buvusio ilgamečio muziejaus direktoriaus Broniaus Švėgždavičiaus žmona Stefa Švėgždavičienė. 1941-ųjų metų tremtinė Marija Vyšniauskienė pasakojo, ką jai reikėjo ištverti Sibire. 1978-1979 m. ji buvo viena pirmųjų, prabilusių apie patirtą siaubą.
Pamenu inteligentiškumo įsikūnijimą Praną Duoplį, kuris daug galėjo pasakoti apie paveikslus, Žemaitijos dvarų turtus muziejuje. Muziejuje tuomet taip pat dirbo Jadvyga Straupytė – garsių žydų gelbėtojų Straupių dukra. Jos mama buvo Vytauto Mačernio teta.
Pradėjau dirbti, kai muziejui vadovavo Violeta Sadzevičiūtė, direktoriavusi nuo 27-erių. Tuo metu jau vyko kartų kaita muziejuje. Geriausi mano prisiminimai apie mano kartos kolegas: buvusią direktorę Elvyrą Spudytę, dailininkę Nijolę Antušaitę, Mariną Petrauskienę, Kęstutį Švėgždavičių, Gediminą Šatkauską, Zitą Dargaitę. Jie muziejuje išdirbo taip pat ne vieną dešimtmetį ir visomis jėgomis prisidėjo prie muziejaus klestėjimo.
– Per keturis dešimtmečius neabejotinai Jūsų indėlį į muziejų skaičiuoti galime šimtais nuveiktų darbų…
– Koks mano indėlis į muziejaus darbą, tegul sprendžia kiti. Dirbu nuoširdžiai, myliu savo darbą ir galvoju, kad jį išmanau. Per tuos dešimtmečius dalyvavau visose muziejaus organizuotose etnografinėse ekspedicijose, išvykose. Užrašyti šimtai prisiminimų, paruošti aprašai, rengiau ekspozicijas, parodas, surinkau tūkstančius eksponatų, vedžiau šimtus ekskursijų muziejuje ir mieste. Tikslų veiklų skaičių galėsiu pasakyti baigusi darbą Žemaičių muziejuje „Alka“.
– Koks pats keisčiausias Jūsų aptiktas eksponatas? Pats mieliausias? Įdomiausias?
– Koks keisčiausias, mylimiausias ar įdomiausias eksponatas, negaliu pasakyti. Man patikėta mylėti apie 12 tūkstančių eksponatų. Kiekvienas eksponatas yra informacijos šaltinis, tik reikia mokėti jį perskaityti.
Kai paimi į rankas eksponatą ir matai, kiek meilės, kūrybiškumo, jausmo ir darbo į jį įdėta, supranti, kad tas daiktas negali būti neįdomus. Kai rankose laikai gražią ornamentuotą, raižiniais dekoruotą prieverpstėlę ir paskaitai jos istoriją, sužinai, kad šį daiktą sutvėrė jaunuolis mylimai merginai. Ji – kilusi iš turtingų ūkininkų šeimos, o jis – neturtingas samdinys. Nors mergina ištekinta už kito, ji visą savo gyvenimą skrynioje saugojo savo mylimojo dovanas – prieverpstę ir kultuvę. Po jos mirties sūnus ir dukra, radę daiktus, padovanojo muziejui, nes suvokė, kad jie bus išsaugoti ateities kartoms.
Štai matai išmintų linų šukas: medinė lenta su kiaurymėmis paėmimui, viduryje prikalta daug stambių medinių dantų, viršutinėje dalyje išraižytas užrašas „Jeržy Butkiewicz metai lenkų 1831 m.“. Tai 1831 m. sukilimo metu darytas darbo įrankis, jis įdomus, vertingas ir daug pasakantis.
Mergaitės nuo 7 metų sėsdavo prie staklių, prasidėdavo audėjų mokslai. Iš pradžių jos ausdavo paprastą pakulinių siūlų dvinytį audeklą, vėliau audimas tobulėjo. Kaip gali būti neįdomus ar nebrangus tokios audėjos kūrinys, padirbintas jos rankomis iš plono lininio audinio?! Gale matomi nėriniai su dviem paukščiukais ir gėlytėmis, vienoje pusėje greta mezginio raudonais siūlais kryželiu išsiuvinėta „Acigulsiu minksta iszmigosu salde 1918“. Aukščiau – išsiuvinėta monograma „U.G“. Tai – Uršulės Girtienės inicialai. Virš monogramos spalvotais siūlais išsiuvinėtas augalinis ornamentas. Jo viduryje raidės „S“ ir „B“ (Soda Balsių): gyvenamosios vietos pavadinimas.
– Ar galima įvardyti kelis objektyvius aspektus, nuo kurių priklauso eksponato vertė?
– Mes turime įvertinti eksponato piniginę vertę. Dažnai daugeliui pasirodo, kad eksponatas menkavertis, o mes žiūrime, kiek daiktas, fotografija ar dokumentas yra aktualus mūsų kraštui, aiškinamės, ar jį kūrė mūsų kraštietis, ką jis pasakoja apie Telšius, Žemaitiją, papročius, gyvenimo būdą, iš kokio istorinio laikotarpio jis yra. Laikas greitai bėga, kiekvieną dieną kas nors naujo, nematyto atsiranda. Kas šiandien yra mūsų visų naudojamas paprastas daiktas, rytoj galbūt jau taps muziejine vertybe.
– O šiandien muziejai nėra pasenę taip pat, kaip ir juostinės kasetės ar laidiniai telefonai? Ir jų lemtis tebūti praeities liudininkais, kurie įdomūs siauram ratui ir net negali konkuruoti dėl platesnio dėmesio?
– Kad taip neatsitiktų, reikia ieškoti naujų būdų ir priemonių, kaip sudominti žmones. Aš manau, kad muziejus neturi tapti pasilinksminimų, atrakcijų vieta, negalima siekti, kad muziejai gyvuotų tik iš komercinės veiklos. Ne veltui muziejus – tai mūzų šventovė. Muziejus turi lankytojams suteikti galimybę leistis į gylį, negalvojant vien apie finansinę naudą.
– Kada galima pasakyti – geras muziejus? O kada – skeptiškai numykti – žmonės stengėsi, bet…?
– O tai priklauso nuo lankytojo požiūrio. Vienam tas muziejus labai įdomus, turtingas, suteikiantis daug informacijos. Kitas galvoja: o ko aš čia ėjau? Taip nebus, kad visų skoniams, poreikiams muziejai įtiktų. Jei atėjai nusiteikęs, kad čia nieko gero nėra, tai ir nerasi. Muziejuose reikia rodyti kuo daugiau autentiškų eksponatų. Žmogus čia ateina pažiūrėti tikrų daiktų, o ne kabančių gigantiškų tekstų, laikraščių kopijų paskaityti.
– Kokia šiuolaikinio muziejaus misija? Ar jis turi siekti sudominti, ir dėl to keistis derindamasis prie besikeičiančių žmonių poreikių, ar tiesiog renka eksponatus ir suteikia galimybę juos apžiūrėti?
– Šiuolaikinio muziejaus pagrindinė misija yra kaupti ir saugoti. Antroji misija – rengti parodas, ekspozicijas, jose panaudoti ir šiuolaikines priemones. Trečioji – edukacija. Muziejininko pareiga yra tiek vaikus, tiek suaugusius supažindinti su muziejuje sukauptu turtu, su mūsų krašto papročiais ir tradicijomis. Parodyti, kaip vienas ar kitas darbas buvo dirbamas, jog suvoktų, kad ne viską galima įsigyti prekybos centruose.
– Kuo Jums ypatingas Žemaičių muziejus „Alka“?
– Muziejus yra mano antrieji namai. Mane mokė, kad muziejus – tai šventovė. Reikia jį mylėti, atsiduoti jam. Muziejus – tai ne uostas, į kurį atplauki ir išplauki.
– Dėkoju už atsakymus!
