Šiandien sunku būti optimistu. Dėl daugelio priežasčių. Tarkim, ko galima tikėtis valdžiai ketinant „palaiminti“ žiupsnį kanapių, jei muzikos festivaliai jau šiandien smelkte persmelkti šiuo dūmeliu. Kas laukia valstybės, jei ir toliau užsienio politika bus tokia pat rėksmingai provokuojanti, viliantis, kad kas nors iš pasaulio galingųjų per petį paplekšnos?.. Verslininkas milijonierius Vidmantas MARTIKONIS, vienas iš tų retų žmonių, pastebinčių valdžios daromas kvailystes ir nenutylinčių savo nuomonės, vis tiek tikina esąs optimistas. Galbūt skydu tiek nuo valdžios diktato, tiek nuo plintančios beprotybės tvaiko jam pasitarnauja turtas?
– Sakykite, ar milijonai patikima sauga nenuspėjamame pasaulyje?
– Verslo perteklinis pelnas, savaime suprantama, amortizuoja tiek medžiagų, tiek energijos pabrangimą, nekalbant apie tai, kad tuo atveju, jei įmonės produkcija ar paslaugos paklausios, galima nuostolių naštą permesti vartotojui. Žmogui, šiuo atveju man, turtas leidžia laisvai reikšti mintis, nesibaiminant kokių nors sankcijų ar ekonominio spaudimo. Žinoma, norėdamas mušti, lazdą visados surasi. Norint pakenkti asmeniškai, galima areštuoti banko sąskaitas. Bankas pasakys, kad tai privatus jo reikalas, ir teiskis paskui su juo trejus ar penkerius metus. O per tą laiką visko gali nutikti. Panašu, kad toks scenarijus visiškai įmanomas. Apskritai esu priėjęs prie išvados, kad su valdžia neverta bendradarbiauti verslo reikalais. Paklausęs pažadų, bandžiau įsigyti saulės elektrinę, bet pirminiai pasiūlymai greit buvo panaikinti, bandžiau gauti paramas technologiniams įrenginiams, bet netrukus jie aplipo papildomomis sąlygomis, tad nuo to laiko jokių paramų nė neprašau.
– Vis dėlto piliečiai su savo išrinktaisiais atsidūrę viename katile. Tarkime, saugiau pasijutote po to, kai bene vienintelis pasaulyje mūsiškis užsienio reikalų ministras pagarbino JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nensi Pelosi vizitą į Taivaną? Saugiau pasijutote, kai įkandin jos numarširavo ir mūsų delegacija?
– Čia labai jautrūs klausimai. Kai einame pro pririštą baisų šunį, ginkdie, jo neerzinam, dar ratelį dėl visa ko padarom. Elgiamės taip dėl protingo atsargumo. O yra žmonių, kurie matydami, kad už tvoros piktas šuo, tyčia jį erzina ir dar tvorą paspardo (nežinau, ar tai drąsa, ar kvailumas, ar pižoniškumas?)… Kaip manote, kurį nutrūkęs nuo grandinės šuva puls pirmiausia? Mūsų valstybės užsienio politika man primena vaikų žaidimus smėlio dėžėje: žiūrėkite, koks aš kietas, o jeigu kas, tėtį pasišauksiu… Tiek Baltarusijos, tiek Taivano klibinimas, manau, yra užduotis silpninti ir erzinti Rusiją, nukreipti dėmesį ir panašiai. Galbūt tai reikia daryti, tačiau tik ne Lietuva, būdama tokia spirga, turėtų tuo užsiimti, – turėtų to imtis Vokietija, Prancūzija, – kito kalibro valstybės, kurios, priešingai, dėl mūsų užsienio politikos į saują prunkščia, gudriai bendradarbiauja su Rusija ir gauna sau naudos. Kai visas pasaulis sulaikęs kvapą stovi ant karo tarp Kinijos ir Taivano slenksčio, kitoms valstybėms pamokslaujantis mūsų užsienio reikalų ministras šlovina N.Pelosi vizitą į Taivaną ir svaičioja apie „plačiai atvertas duris į Taivaną“…
– Dar jis sako, jog Lietuva daug prisidėjo, sprendžiant Ukrainos grūdų eksporto problemą. Gal jums žinoma tai, kas man pasirodė naujiena?
– Manau, nėra nė vieno pasaulyje įvykio, kur Lietuva, ypač Gabrielius Landsbergis, neprisidėtų. Reikia manyt, ir Islandijos ugnikalnį jis sutramdė, ir gaisrus Australijoje užgesino ne be jo pagalbos… Arba vėl: nepriimam apmokėjimo už Rusijos tranzitą į Kaliningradą, bet tranzitą leidžiam. Europos Komisija mūsų Vyriausybei sako, kad krovinių vežimas iš vienos Rusijos teritorijos į kitą nėra eksportas. Jeigu tranzitas į Kaliningradą leidžiamas, tai atsiskaitymas už jį irgi yra legalus, ar ne? Tik mūsų užsienio ministrui kitaip atrodo. Jeigu nebūtų didybės manijos ir arogancijos, gal realiau vertintų jį supantį pasaulį.
– Pakalbėkime apie gyvenimo pagal kišenę principą. Kadaise svajojote jį įtvirtinti įstatymu. Šiandien tai primena utopiją, tiesa?
– Yra tokia Ekonomikos ir inovacijų bei dar pora ministerijų, kur ministrai, užimdami atsakingus postus, iš esmės sėda į mokyklos suolą semtis ekonomikos ar kitos srities pagrindų. Aš myliu Lietuvą, bet nemyliu šios dabartinės valdžios. Manau, kad negalima mokytis pradmenų tokiose pareigose, būnant ir žaidžiant lietuvių tautos, kuri nedidelė, tiek geopolitiniu, tiek ekonominiu saugumu džiūgaujant, kad klakeriai ploja, liaupsina ir taip toliau. Juk ne už dyką gi ploja, už pinigus. Tikrovės, kada pagrindine ministro funkcija tampa europinės paramos dalijimas, gyvenimu pagal kišenę nepavadinsi, nes į tą kišenę vis įplaukia neuždirbti pinigai. Kita vertus, nėra jokios pareigūnų ir politikų atsakomybės už švaistomą turtą,- nežinau atvejo, kad bent vienas šiuo atžvilgiu būtų pajudintas, nors patys savo aplinkoje pastebime aibę beprasmiškos kontrolės ir biurokratiškų reikalavimų. Žmogus priverstas rinkti įvairias pažymas ir jas derinti su įvairiomis institucijomis, kitaip tariant, švaistyti savo laiką, kuris irgi yra pinigai. Pavyzdžiui, man reikia vandentiekį pajungti prie vieno nedidelio objektėlio, kur darbo dviem žmonėms – dienai pusantros, o projektą derinam jau daugiau kaip metai…
– Ką reiškia milijonieriui gyventi pagal kišenę?
– Ačiū Dievui, nueini į maisto prekių parduotuvę ir tau nereikia skaičiuoti, pirkti vieną produktą ar kitą, tavęs nespaudžia į kampą energijos kainos. Bet esu gyvenęs ir labai sunkiai: studijų laikais mūsų racione buvo tik bulvės ir lašiniai, stipendija ištirpdavo per savaitę. Suprantu padėtį tų, kurie gauna keturis šimtus eurų pensijos ir pusę, jei ne daugiau, atiduoda už komunalines paslaugas. Tokių žmonių apie 30 proc. Lietuvoje, tai baisu.
– Kažkada dalyvavote televizijos šou, kaip išgyventi už 10 litų per savaitę. Pavyko?
– Galima išsiversti ir su tiek, bet tik savaitę, ir tik nemokant jokių mokesčių, neperkant vaistų ir neieškant pramogų. Tik visą laiką reikia apie tai galvoti, eiti pėstute arba važiuoti dviračiu, o ne troleibusu, jeigu jau reikalas iškyla…
– Tai, kad atostogaujate Nidoje, o ne egzotiškuose kraštuose, irgi reiškia gyventi pagal kišenę?
– Nidoje tikrai nėra pigiau, kaip Graikijoje ar kažkur kitur, tačiau Nidoje aura maloni, todėl ilsiuosi čia.
– Besiverčiančiam nekilnojamuoju turtu infliacija turbūt nėra tokia smaugianti, kaip kitiems?
– Žvelgiant paviršutiniškai, prieš metus kitus pigiai nupirkęs namą, parduodamas šiandien, žinoma, uždirbsi, tačiau tik pinigų, bet ne perkamosios galios. Infliacija veikia visus, ji naudinga tiktai bankams, nes jų prekė – pinigai; jų kiekis didėja, prispausdintos šūsnys tuščių pinigų, ir jiems jokio skirtumo, kokia jų perkamoji vertė. Pakeldami palūkanas, jie bandys „suvalgyti“ tą infliaciją. Gal ją pasauliniu mastu sumažins ir karo pramonė, nes ginklų poreikis tik auga; vadinasi, susikurs vertė nors ir ginklų pavidalu.
– Visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kuriuo grasina mums valdžia, turtingam žmogui sukelia spazmus? O gal tai atrodo kaip demokratijos požymis?
– Jis man baimės nekelia. Kadangi mėgstu logiką, neabejoju, kad šis mokestis yra vienas absurdiškiausių, nes jis yra kaip bausmė turėjimui – apmokestina daiktą, už kurį jau esi sumokėjęs visus mokesčius, dažnu atveju, dar ir banko paskolą pasiėmęs.
Pavyzdžiui, visą gyvenimą turėjo žmogus namą mieste ir namelį kolektyviniame sode, o atėjus laikui liko vienas (viena), ir už tą turtą iš savo keturių penkių šimtų eurų pensijos turės mokėti tris šimtus ar, neduok Dieve, jei gyvena kokiam Žvėryne, kokius tris tūkstančius eurų nekilnojamojo turto mokesčio. Vadinasi, žmogus turėtų parduoti namą, kuriame gyveno visą gyvenimą, galbūt keturių ar trijų kambarių butą ir keltis į vieno kambario butuką pigesniame Lietuvos rajone ar vienkiemy? Juk ir be to psichologinė būsena Lietuvos piliečių nekokia, o kokia ji bus, kai padaugės pensininkų, nematančių galimybės sumokėti brangiai valdžiai pinigėlių. Iš gerbiamo prezidento Gerovės valstybės gausis „Gerovės“ konservų fabrikas? Jeigu valstybei, tiksliau valdininkams, trūksta pinigų, o jiems jų trūksta visada, tai pirkėjui uždėk akcizą, penkis dešimt procentų, – Ispanijoj, pavyzdžiui, taip daro. Juk prieš pirkdamas skaičiuoji: turi tiek pinigų ar neturi, gali pirkti ar negali. Būdamas liberalių pažiūrų ekonomikoje žmogus (liberalizmas – ekonominė, o ne socialinė sąvoka), manyčiau, turi būti apmokestintas ne žmogaus turtas, bet jo pajamos, galbūt ir progresiniais mokesčiais. Skaitmenos laikais, kai visos pajamos kaip ant delno (nekalbu apie nusikalstamas veiklas, šešėlį ir pan.), įvesk visuotinę privalomą pajamų deklaraciją ir apmokestink jas vienu mokesčiu. Esu tokių pasiūlymų teikęs ir ne kartą, tačiau iš suinteresuotų institucijų jokio atsakymo nesulaukiau.
– Jei tikėtume informacija, pagal kurią sudaromi milijonierių sąrašai, jūsų turtas nuo 2015 m. padidėjo milijonu ir siekia 19 milijonų.
– Tik vienu? Man atrodo, turėtų būti daugiau. (Juokiasi.) Tai skaičiavimo subtilybės. Gali pateikti vienaip, gali kitaip: tas pats namas, tas pats butas šiandien kainuoja tris, jei ne keturis kartus daugiau, negu prieš dešimtmetį. Nepamirškite ir infliacijos. Bet pinigų kolekcionavimo manijos neturiu, man nereikia ferarių ir lėktuvų. Taip, man pasisekė gyvenime, didelių praradimų ekonomikoje nesu patyręs, buvau atsargus, rizikas apskaičiuodavau. Šiandien man jau per 60, naujų verslo planų nebeturiu, tereikia prižiūrėti, tobulinti tai, kas jau yra.
– Nepriklausomybės pradžioje daug investavote į verslą, dabar, regis, nevengiate investuoti į menus. Ar lietuvių dailininkų kūrinių kolekcionavimas logiškai pateisinama investicija?
– Čia jau malonumo reikalas. Kolekcionuodamas jaučiu pasitenkinimą, kaip kadaise jausdavau adrenalino proveržį, sudaręs gerą sandorį ar kazino, kai, būna, pastatai ant septyniolikos ir iškrenta septyniolika. Buvo toks elementas, bet tai praeitas etapas, bent jau mano gyvenime. Aš neinvestuoju į meną, – kiekvienas turi užsiimti investicijomis toje srityje, kurią gerai išmano. Neretai įsigyju meno vien tam, kad paremčiau vieną ar kitą menininką. Turiu prieš dešimt ar dvidešimt metų įsigytų kūrinių, jie pabrango ir tris, ir dešimt kartų, bet nesu nė vieno jų pardavęs ir neplanuoju. Aišku, nežinau, kur jie paskui dėsis – akmens skulptūrų parkas ar autoportretų kolekcija, muziejus, kurį Vilniaus Pilies gatvėje turiu, – šiandien juos visus galima laikyti viršpelnio pasidalinimu su visuomene.
