Gerai žinomas operos solistas, dėstytojas, televizijos laidos vedėjas, aktyvus visuomenės veikėjas Liudas Mikalauskas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja atsisakęs vertingo pasiūlymo dainuoti Berlyno operoje, mat nori užsiimti įvairesnėmis veiklomis. „Nenoriu tarnauti balsui. […] Teatrinė veikla manęs visiškai nebedomina“, – prisipažįsta operos solistas, iškart sutikęs su pasiūlymu vesti populiarią televizijos laidą „Duokim garo!“.
1985 metų spalio 11 dieną Tauragėje Virginijai ir Viktorui Mikalauskams kūdikio verksmas pasirodo labai jau balsingas – jų šeimoje gimsta sūnus Liudas. „Ar tik nebus sūnus Liudas į dainavimą linkęs?“ – spėliojo jie.
Būsimas operos solistas vaikystę leidžia Saulės ir Vilties gatvių kampe. Ar gali būti gražesnis gyvenamosios vietos pavadinimas? Čia, Tauragėje, mediniame dviaukštyje su tualetu lauke, mažasis Liudas žengia pirmuosius žingsnius.
„Buvau darželio vaikas, manęs tėvai ar seneliai neaugino. Vėliau mūsų vadinamieji diedukai mus prižiūrėdavo. Tai buvo močiutės sesuo su vyru. Gyvenome dviejų aukštų name. Pirmame aukšte aš su tėvais ir sese, o antrame – tie mūsų artimi giminaičiai. Jie man buvo senelių seneliai. Tik grįždavome iš darželio, mokyklos – šast į antrą aukštą ir iš karto pas diedukus. Svarbiausi vaikystės prisiminimai užsifiksavo ne su tėvais, o būtent su diedukais. Pamenu, sėsdavome į raudoną žigulį, vykdavome pas tetą Eleną į Žukus arba su seneliu prie bičių. Mane diedukas jau vaikystėje išmokė bitininkauti.
O taip ir būna. Kaupi, kaupi. Numiršti, kas nors supjauna į malkas, sudegina. Baigta.
Na, toks mano ir bitininkavimas buvo, su šatrele palei laką pamaišydavau ir paskui teta man iš plaukų rinkdavo bites, – su šypsena veide vaikystę prisimena L. Mikalauskas. Šešių arų sklypas buvo, dviaukštis namas. Mes turėjom didžiulį šiltnamį. Mano tėvai, prisimenu, vaikystėje, kai buvau mažas, augindavo rožes, jomis prekiaudavo, veždavo į turgus pardavinėti. Tą tėvų darbą gerai prisimenu, kai reikėdavo rožes laistyti, padėti nuskinti. Negaliu sakyti, neprievartaudavo dirbti mūsų – leisdavo su diedukais ir draugais lakstyti po tuos žvyrkelius.“
Liudo mama Virginija – kepyklos vedėja, o tėtis Viktoras – auksarankis: ir traktorininkas, ir krautuvą vairuoja, ir, atsitikus bėdai, pats viską remontuoja. Šeimoje kartu auga ir dvejais metais už Liudą jaunesnė sesuo Vestina. Su broliu ji dalinasi vieną 12-os kvadratinių metrų kambarėlį.
Kairė reiškė, kad tu niekam tikęs, dešinė – dar kažkiek pastaugi. Tai mane pradžioj į kairę numetė.
„Nebuvom labai turtingi. Nebuvom. Nors aplinkui buvo bičiulių, draugų, kur žiūrėdavai ir galvodavai: „Matai, jo tėtis, mama, kaip jie turtingai gyvena.“ Prisimenu, gyvenom su lauko tualetu. Iki kokių gal 10 metų. Kažkaip taip buvo, kad lyg buvo patogu. Prisimenu, kad nuvažiavom į kažkokį butą, buvo daugiabutis ir tualetas bute. Tai čia buvo stebuklų stebuklas. Nors mes nebuvom labai turtingi, bet niekada nieko nestokojom. Mano tėvai gaudavo vidutinius atlyginimus, bet jie visą laiką „prisichaltūrindavo“ – iš kažkur vis tų pinigų pamažu susirasdavo“, – pasakoja Liudas.
Nors 1991 m. rugpjūčio 29 d. nepriklausomą Lietuvos Respubliką oficialiai pripažįsta Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, bet šešiamečiam Liudui svarbiau jo pirmoji rugsėjo 1-oji. Vyrukui iki mokyklos du kilometrai, tačiau iš animacinio filmuko jis jau žino, kad eidamas geležinkelio pabėgiais niekuomet nepasiklys.
Man muzikos mokykla buvo įdomi dėl muzikos istorijos, solfedžio disciplinų, bet ne dėl akordeono. O dainavimas man buvo viskas.
„Būdavo toks dalykas – prieš mokyklą vadinamosios trys dienos. Vasarą tris dienas eidavai į mokyklą, kad suprastum, kas tavęs laukia nuo rugsėjo 1-osios. Prisimenu, kad mane nuveždavo ir geležinkeliu reikdavo pareiti namo, – sako L. Mikalauskas. – Mokykla buvo palei geležinkelį ir mes Jovarų pakalnėj irgi virš geležinkelio gyvenom. Šešeri metai, iki namų du kilometrai. Tai kas čia pareiti? Geležinkeliu einu, jokio plento nėra, jokio automobilio – kiūtini sau.
Mes ant geležinkelio augę buvom, nuo pat kūdikystės visas tas geležinkelis, kapeikos, vinys išdėliotos ant bėgių – buvom visa šita išbandę jau iki mokyklos, seniausiai, dar darželinukai. Kapeiką padedi, traukinys pervažiuoja, tai ta kapeika tokia suplota, nieko nesimato. Lygiai tas pats su vinimi. Vinį padedi – ir vinis gražiai suplota. Aišku, ieškai paskui, kur ji nuskrenda.“
Jau pirmoje klasėje Liudas patenka į berniukų chorą. Tiesa, ne iš karto.
„Tauragės moksleivių kūrybos centre buvo dainavimo specialybė. Romualdas Eičas rinko berniukų chorą. Atėjo pas mus į pirmą klasę, atsinešė akordeoną, pagrodavo ir skirstydavo: kairėn, dešinėn. Tada nebuvo klausimo, ar eiti į berniukų chorą. Jei tave atrinko, tai oho – tu eini! Kairė reiškė, kad tu niekam tikęs, dešinė – dar kažkiek pastaugi. Tai mane pradžioj į kairę numetė, nes aš toks krioklys buvau, baisiai pro šalį, bet smarkiai rėkdavau.
Tada visi atsiverčia kokį „Svajoklį“, Kernagį ir groja. Dar dabar mes susitinkame.
Paskui jis pagalvojo: „Ai, eik, įpratinsiu dainuoti.“ Pakliuvau į berniukų chorą. Tauragės berniukų chore dainuoti buvo garbės reikalas. Per Kalėdas apie 40 berniukų sueidavo, žvakeles laikydavo ir dainuodavo. Prisimenu, bėga tas vaškas ant rankų, bet mūsų Eičas buvo kieto charakterio, pabandyk sukrutėt su ta žvake! Oi laikydavom kantriai“, – juokiasi L. Mikalauskas.
1995 m. dešimtmetis Liudas Tauragėje ima lankyti dar vieną muzikos mokyklą. Be dainavimo chore, jis mokosi groti akordeonu, nors, kaip prisipažįsta, labiau būtų norėjęs skambinti fortepijonu.
„Fortepijoną lankyti reikia pradėti nuo šešerių metų. Pasirinkau akordeoną. Kaip aš nemėgau to akordeono! – juokiasi Liudas. – Po šiai dienai moku pagroti tik „Oi laukiam, laukiam, mes svetelių laukiam“ ir „Suk, suk ratelį, suk į vieną pusę“, nes ta pati melodija. Daugiau nieko neišmokau groti akordeonu. Man muzikos mokykla buvo įdomi dėl muzikos istorijos, solfedžio disciplinų, bet ne dėl akordeono. O dainavimas man buvo viskas.“
Nuvažiavau į Muzikos ir teatro akademiją ir viena profesorė, neminėsiu pavardės, pasakė: „Nežinau, gal nevertėtų jums stoti į akademiją.“
Liudas kuklinasi – ne tik dainavimu jis gyvas. Lieka laiko ir pramogoms – tikram senelio galvos skausmui!
„Sugalvojome nardyklą pasidaryti ant Jūros upės. Iš senolio nukniaukėm blankę. Blankė – tai tokia dvigubo pjovimo lenta. Nusitempėm tą blankę, pasidarėm nardyklą ir nardom. Tai man buvo maždaug 8–9 metai. Aš savo dukrai niekada neleisčiau taip daryti, dar nardyklą ant upės kranto statyti! Bet kodėl aš pasakoju šitą istoriją? Ogi todėl, kad paskui gavau nuo senolio į kailį už tą blankę. Siaubas! Dar po šiai dienai prisimenu.
Vaikės mane po visą kiemą rėkdamas: „Rupūže, tu mano gerą blankę nujojai!“ Kai senolis mirė, mano tėvukas atidengė tas kitas blankes, jos jau buvo supuvusios, ir supjovė į malkas. Su tėvu pjaunam tas blankes, o aš galvoju, kad už tas lentas, kurias supūdė paskui tas senolis, gyvenime nepanaudojęs, kiek į kailį gavau tada. O taip ir būna. Kaupi, kaupi. Numiršti, kas nors supjauna į malkas, sudegina. Baigta“, – samprotauja dainininkas.
Tik dėl tos vienos nušvilptos lentos vyresnieji Liudą ir gali barti. Mokykloje jis – stropus mokinys, pirmūnas. Ir niekas net neįtaria, kad jis turi įgimtą skaitymo sutrikimą, vadinamą disleksija.
„Kai mokykloje skaitydavome iš eilės kokią nors apysaką, tai aš išsiskaičiuodavau, kuri mano pastraipa, ir išmokdavau. Sėdėdavau antram suole, žinodavau, kaip lietuvių kalbos mokytoja pradeda tą skaitymą dėstyti, atskaičiuodavau pastraipą ir išmokdavau mintinai, nes jeigu man reikia skaityti prieš žmones, man maišosi raidės, žodžiai skraido, nieko nepaskaitau ir tik dar labiau gėdijuosi. Išmokau skaityti mintinai. Lygiai tas pats dabar su muzika, – tikina L. Mikalauskas. – Jeigu perskaitau kelis kartus, tai man užtenka trims dienoms padėti į šoną, ketvirtą kartą perskaitau ir jau mintinai moku.“
Stebuklingus žmones turėjau. Porą metų buvo reikalingas toks mecenavimas. Be galo esu jiems dėkingas.
Meilė muzikai neblėsta. Atvirkščiai, tik auga. Su draugais Liudas įkuria švelnaus roko grupę.
„Gitarom labai grodavom, mūsų bičiulių kompanijoje buvo gal penki gitaristai. Kartą į mėnesį visi susirinkdavome pas vieną bendraklasį Dauglaukyje pavakaroti. Netoli tas kaimas. Būdavom iki pat paryčių. Tai mes užsikurdavom laužą ant ežero kranto ir grodavom penkiomis gitaromis. Nežinau, valandų valandas grodavom. Buvau padaręs tokią knygutę, visi mano draugai ją turėjo. Ten dainos ir akordai surašyti. Ir visi: „110 puslapis!“ Tada visi atsiverčia kokį „Svajoklį“, Kernagį ir groja. Dar dabar mes susitinkame“, – paauglystės prisiminimais dalinasi Liudas.
Baigusio vidurinę mokyklą L. Mikalausko niekas neverčia rinktis konkrečios specialybės, tačiau aplinkiniai ir artimieji ne kartą užsimena, kad dainininko profesija gali būti ne pats geriausias pasirinkimas.
Jis prisimena, kad tėvai leisdavo pačiam rinktis, ką nori veikti, vis dėlto kartą tėtis yra pasakęs: „Žinai, muzika bus ubago lazda, Liudai.“
„Mačiau, kad jie nepalaiko mano noro stoti į Muzikos ir teatro akademiją, – pasakoja dainininkas. – Be to, nuvažiavau į Muzikos ir teatro akademiją ir viena profesorė, neminėsiu pavardės, pasakė: „Nežinau, gal nevertėtų jums stoti į akademiją.“
Visi buvome studentai, nežinojome, kas mūsų laukia, nežinojome, ką reiškia turėti karjerą Lietuvoje. Tiesiog nežinojome, ką tai reiškia.
Autoritetas sako, kad tau nevertėtų stoti į akademiją, tėvai nelabai palaiko. O mano pažymiai buvo geri. Į muzikos akademiją, reikia pripažinti, ne visada stoja aukščiausius įvertinimus turintys žmonės. Buvau baigęs Jaunųjų matematikų mokyklą prie Vilniaus universiteto. Vadinasi, stodamas gauni papildomų balų, kad galėtum įstoti praktiškai į bet kurią tiksliųjų mokslų specialybę. Tada sugalvojau stoti į kultūros vadybą.“
Gal ir būtų Liudas tapęs geru kultūros vadybininku, tačiau draugas jį supažindina su savo dainavimo dėstytojomis, o šios ribotų finansinių galimybių jaunuolį – su mecenatų šeima. Taip jis atsiduria Kauno fakultete.
„Nuvedė pas dabartines mano profesores Kauno fakultete Audronę Eitmanavičiūtę ir Sabiną Martinaitytę. Patikrino, jau rugsėjo 6 diena. Pasakė, kad negali manęs priimti, nebent į parengiamąjį kursą, bet jis buvo mokamas. Mokamas! O aš tai bijau tėvams pasakyti, kad keičiu universitetą. Pasakiau joms, kad nieko nebus, nes reikia mokėti. Taip išėjo, kad aš jau lipu laiptais, o Audronė rėkia, kad grįžčiau, nes rado man pinigų. Ji, pasirodo, paskambino Kauno notarei Rasai Inokaitienei. Ta mane buvo girdėjusi vienam renginy. Sako: „Reikia berniukui lėšų, ar tu sumokėtum?“ Ši sutiko apmokėti mano studijas. Jeigu ne Rasa, tai aš tikrai nesėdėčiau čia šiandien.
Kęstai, tau šampanas, Rita, tau saldainiai, o aš einu pas jūsų dukrą. Nesudėtinga buvo.
Įvairios tarptautinės kelionės, konkursai, stojamieji, įmokos – aš neįsivaizduoju, kaip tas žmogus taip mecenavo viską. Abu Inokaičiai šitą dalyką darė. Stebuklingus žmones turėjau. Porą metų buvo reikalingas toks mecenavimas. Be galo esu jiems dėkingas. Net neįsivaizduoju, visą laiką jaučiu didelę skolą. Pinigais neatneši atgal, nepaduosi. Tiesiog ne pinigų čia reikia. Ir tas atsidėkojimas – niekaip nesugalvoju, kaip reikia atsidėkoti. Ir po šiai dienai jaučiu tą skolą. Mes vis bendraujam, pasišnekam, vis susitinkam spektakliuose, koncertuose, bet neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma atsilyginti už tą padarytą darbą“, – sako iki šiol kauniečiams Inokaičiams dėkingas L. Mikalauskas.
Liudas studentiško gyvenimo ragauja neilgai – gal tik dvejus metus, mat per LIETUVOS TELEVIZIJĄ prasideda populiarusis dainų projektas „Triumfo arka“. „Tas konkursas „Triumfo arka“ pakeitė mūsų studentavimą, – šypsosi dainininkas. – Tada prasidėjo gyvenimas. Prasidėjo darbas, prasidėjo koncertai, reikėjo tą studentavimą užrišti.“
Nuo to laiko mes organizuojam Tėvo Stanislovo festivalį Paberžėje. Abu kartu. Yra tokia santuokos nostalgija.
Liudas „Triumfo arkoje“ 2008 m. ne tik laimi 50 tūkstančių litų prizą ir „Auksinio balso“ titulą, čia jis įgyja neįkainojamos patirties. Tiesa, dėl to piniginio prizo… Atskaičius mokesčius, liko 36 tūkstančiai. Bet už patirtį mokesčių mokėti nereikėjo.
„Mes visi buvome niekas. Visi buvome studentai, nežinojome, kas mūsų laukia, nežinojome, ką reiškia turėti karjerą Lietuvoje. Tiesiog nežinojome, ką tai reiškia. Žaidėme žaidimą ir tas žaidimas buvo įdomus, nes repertuaro mes neturėjom, kiekvienai laidai reikėjo paruošti naują kūrinį, o repertuaro neturėjom. Mokėmės kūrinius, prisimenu, mokausi „Brėmeno muzikantų“ kažkokią ariją ir [Virgilijus] Noreika ateina. Noreika ateina į grimo kambarį! Visi nutirpę sėdim.
Noreika „kulionikus“ (sąsagas – LRT.lt) dedasi: „Tai mokotės, jaunimas?“ Sakom: „Mokomės, mokomės, profesoriau.“ O jis: „Žinot, kaip reikia atmintį turėti, kaip aš kad turiu? Reikia daug mokytis, jaunime. Pavyzdžiui, aš turėjau šiandien koncertą… Kur aš turėjau šiandien koncertą?“ Įsikabinome į savo lapus ir labai stengėmės nesijuokti. Noreika sako: „Matot, ir Noreikai dar reikia mokytis.“ […] Metrai vaikščiodavo aplink mus. Jie tada buvo legendų legendos!“ – pasakoja žinomas operos solistas.
Muzikiniame projekte Liudą pastebėjo Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas. Ne tik priėmė į darbą, bet ir iškart net septynis vaidmenis davė. „Dar ir Juozas Domarkas kvietė stambių formų dainuoti, – prisimena Liudas. – Matau, kad ant mano stalo krūva klavyrų – visas kalnas natų.“
Viešpatie, galvoju, durnių durniai! Savo noru netekti žmogaus, su kuriuo gali eiti gyvenimo keliu!
Asmeninis gyvenimas vėlgi kaip iš natų. Gyvenimo meilės Liudui net nereikia pačiam ieškoti.
„Žmoną sutikau labai įdomiai. Pervalkoj. Su choru „Gintaras“ važiavome į Pervalką, ten buvo padaryta tokia stovykla. Mano draugas Kęstas, baritonas, kuris sėdėdavo šalia manęs, atsivežė savo dukrą. Ir kažkaip jie mus supiršo su ta dukra. Tai aš savo uošvį ir uošvienę pažinojau anksčiau nei savo žmoną. Įsivaizduojat? Prisimenu, atvažiavau pirmąkart pas Sigutę, atsivežu saldainių, šampano. Sakau: „Kęstai, tau šampanas, Rita, tau saldainiai, o aš einu pas jūsų dukrą. Nesudėtinga buvo“, – linksmai prisimena Liudas.
Įsimylėjėliai atšoko vestuves, kurių didžiausias akcentas – pamaldos. Anot Liudo, bažnyčia buvo svarbi dėl to, kad jiedu abu – tikintys žmonės.
Žmonės pajunta, kai artistas pravirksta, išspinduliuoja jiems emocijas.
„Mūsų pamaldos buvo su mišių auka Paberžės bažnyčioj, Tėvo Stanislovo bažnyčioj. Nuo to laiko mes organizuojam Tėvo Stanislovo festivalį Paberžėje. Abu kartu. Yra tokia santuokos nostalgija, – prisipažįsta Liudas. – Labai viskas buvo smulkmeniškai sudėliota, choras giedojo, kas vargonais gros. Buvom surašę knygutėj: visi atsistojat, atsiklaupiat, atsisėdat. Abu esam preciziški. Jei vyks ne taip, bus netvarka per mišias, tai bus mums patiems nejauku. Visi turėjo knygutes: čia atsiklaupt, čia atsistot, čia sukalbėt, čia atsakyt, čia atgiedot… Dabar mes esam ypač dideli bendražygiai.
Neįsivaizduoju gyvenimo, kas būtų su manimi, jei jos nebūtų. Tiesiog mes labai daug ką darom kartu, net ir darbuose, šeimoj – be kalbos. Mes simbioziškai labai gyvenam, papildom vienas kitą. Jei manęs nebūtų, tikrai ji pergyventų dėl to. Jei nutiktų kokia nelaimė, nežinau, kas būtų, kaip reikėtų gyventi. Skaitau žiniasklaidoj, tai tas išsiskyrė, anas išsiskyrė, trečias išsiskyrė. Viešpatie, galvoju, durnių durniai! Savo noru netekti žmogaus, su kuriuo gali eiti gyvenimo keliu!“
Dainuoju teatre – nežinau, kodėl dainuoju. […] Man košmaras, kiekvienas spektaklis yra kančia.
Liudui vis dažniau kyla minčių apie kelionės šioje žemėje laikinumą ir pėdsakus, kuriuos paliekame po savęs. Operos solistas tikina supratęs: gyvenimas per trumpas, kad ką nors taupytum ir ilgesnį laiką delstum. Jei turi ką pasauliui duoti ar dovanoti – tą ir daryk.
„Aš eidavau į sceną atiduoti viso savęs. Ir dabar girdžiu labai daug kritikos: „Tu taupykis, truputį pasitaupyk, nelakstyk.“ Matau aplink save daug vyresnių dainininkų, kurie taupėsi, taupėsi, lyg dabar jau galėtų dainuoti, sako, dar skambam, o jau niekam nebereikia. Supratau, kad reikia rinktis kitą savo kelio receptą: ištaškysiu save, kiek įmanoma. Tikrai greitai ateis laikas, kai sveikata nebeleis nieko padaryti. Normalu, sveikata nebeleis. Jau kažkokius tokius dalykus pamažu pradedu jausti. Nors tik 40 metų, bet jau pradedi jausti, kad sunkyn darosi kai kas. Bet aš eidamas į sceną viską atiduodu. Kai atiduodi viską, žmonės nekvaili, jie supranta, kad artistas atėjo ir atiduoda save. Žmonės pajunta, kai artistas pravirksta, išspinduliuoja jiems emocijas. Dažnai klausydamas kitų atlikėjų pagalvoju: „Ko tu taupaisi?“ Mes tą suprantame ir viskas, tai bergždžias koncertas būna.
Nenoriu tarnauti balsui. Galvoju, kad balsas turi tarnauti man. Noriu gyvenimą gyventi.
Dėl to nusprendžiau nesitaupyti. Žmonės atsidėkoja, kai mato artisto nesitaupymą. Tikrai nenoriu visą gyvenimą dainuoti. Nežinau, gal atsiras kokia [kita] veikla, nes man kai kas nebeįdomu darosi. Ypač dainavime. Teatrinė veikla manęs visiškai nebedomina. Dainuoju teatre – nežinau, kodėl dainuoju. Todėl, kad čia yra vaikystės svajonė, todėl, kad mes mokėmės tam, kad būtume teatro solistais. Ir dainuoji teatre. Bet teatras tikrai nėra [tai, ko man reikia]. Įsijungia šviesos, nematau žmonių, negaliu su jais bendrauti. Man košmaras, kiekvienas spektaklis yra kančia. Koncertinė veikla – suprantu, moku tą daryti, žinau, ką reikia daryti, kad pabaigoj žmonės stovėtų, moteriškių kairėj verktų penkiolika ir dešinėj penkiolika. Žinau, ką daryti. Teatre aš kartais kaip be rankų, nežinau, ką daryti“, – prisipažįsta operos solistas.
Liudas – keliolikos dainininkų konkursų pirmųjų premijų, didžiųjų prizų ir kitų garbingų apdovanojimų laureatas. Tokia sėkminga karjera jam galėtų atverti kelią ir į tarptautinę sceną, jei tik pats to norėtų. Tačiau jis nenori.
Pagalvojau, jei būtų laida, kurią norėčiau vesti, tai būtų „Duokim garo!“.
„Buvo galimybė važiuoti į Berlyno operą. Nuvažiavau, perklausoj dalyvavau. Paskambino iškart, iškart pasiūlė dvejų metų sutartį, sako: „Atvažiuokit pas mus dainuoti.“ Iškart atsisakiau. Ne, sakau, baikit juokus. Vokiečiai stebėjosi, klausė, tai kam tada važiavau. Sakau: „Šiaip atvažiavau, pasitikrinti, ar dar ką nors galiu, dėl sportinio intereso.“ Na, nenoriu. Nenoriu. Neturiu poreikio. Nenoriu tarnauti balsui. Galvoju, kad balsas turi tarnauti man. Noriu gyvenimą gyventi. Turiu vieną gyvenimą, man įdomios veiklos, noriu daug įvairiausių veiklų daryti, – dalijasi dainininkas. – Tikrai nenoriu visą gyvenimą dainuoti.“
2019 m. Liudas išrenkamas Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos nariu. Gal jo ateities kelias – politika, ar čia jis mato galimybę nuveikti konkrečių darbų?
„Kadangi ten gyvenom, tai sugalvojom, kad norim perversmo savivaldoj. Mes, jaunimas, subūrėm rinkimų komitetą. Visi savo specialybės lyderiai. Ir laimėjom rinkimus, – pasakoja L. Mikalauskas. – Mes buvom jauniausia taryba. Visiems buvo iki 40 m. Savivaldoje turėjome daugumą. Per tuos ketverius metus daug dalykų padarėm. Man labiausiai patinka tai, kad pastatėm kultūros namus. Kazlų Rūdoj nebuvo kultūros namų, buvo tokia fabriko salė. Praktiškai nuo nieko juos pastatėm. Modernią, gražią salę. Važiuoji ir [matai], stovi kultūros namai. Ar padarei ką nors? Padarei. Stovi kultūros namai.“
Aš ir sau palinkėti noriu, ir Lietuvai, kad nebūtų viskas labai gerai. Reikia ir ašarų.
2022 m. sulaukęs kvietimo dirbti televizijoje – vesti populiarią televizijos programą „Duokim garo!“, Liudas neabejoja. Dar daugiau – jis tiesiog laukė šio pasiūlymo.
„Aš kažkada buvau pagalvojęs, kas būtų, jeigu būtų, jeigu reiktų vesti televizijos laidą. Pagalvojau, jei būtų laida, kurią norėčiau vesti, tai būtų „Duokim garo!“. Kodėl tai yra „Duokim garo!“? Aš specializuojuosi šioje srityje, mano didžiausia veikla yra regione. Aš žinau kultūros centrus, pažįstu kolektyvus, kolektyvų vadovus, jie pažįsta mane, mes koncertavę, prikoncertavę, kartu dainų šventes organizavę. Aš juos visus pažįstu.
Paskambino man tada prodiuseris, kuris dažnai dėl įvairių filmavimų skambindavo, ir sako: „Liudai, prisėsk, turiu pasiūlymą, bet tu pagalvok. Ar norėtum vesti laidą?“ Iškart sutikau. O jis toks nustebęs: „Kaip taip greitai pasakei?“ Sakau: „Aš jau buvau pagalvojęs apie tai.“ Man tikrai smagu. Su Loreta mes kažkaip susidirbom labai smagiai. Labai jaučiam vienas kitą. Ir pajuokaujam, ir matau, kad ji šiek tiek kitokia, kai aš esu. Ir ji kitaip jaučiasi, ir aš laisvai su ja jaučiuosi, mums yra paprasta“, – darbu televizijoje džiaugiasi aktyvus visuomenės veikėjas.
Kai paverkiam, tada suprantam, kas yra gyvenime džiaugsmas. Kai pamatai tamsą, tada žinai, kuo yra vertinga šviesa.
Liudo linkėjimas Lietuvai – gana neįprastas. Operos solistas tautiečiams linki ir ašarų. Anot jo, tik tokiu būdu galima suprasti, kas yra gyvenimo džiaugsmas.
„Kai Tėvą Stanislovą iš Paberžės kėlė į Dotnuvą, jis nuvažiavo į Kauną pas kardinolą Sladkevičių, sako: „Kodėl mane keliat? Paberžė – ten krikštai, santuokos, ten piligrimai renkasi, reikia, kad ten kas nors būtinai būtų.“ Tai jam kardinolas pasakė taip: „Žinai, kai jau labai gerai, tai negerai.“ Aš ir sau palinkėti noriu, ir Lietuvai, kad nebūtų viskas labai gerai. Reikia ir ašarų.
Kai paverkiam, tada suprantam, kas yra gyvenime džiaugsmas. Kai pamatai tamsą, tada žinai, kuo yra vertinga šviesa. Tai va toks mano būtų palinkėjimas. Tegu tas gyvenimas būna įvairus, reikia ir paverkti, reikia ir paliūdėti“, – sau ir Lietuvai linki gerai žinomas operos solistas, dėstytojas, televizijos laidos vedėjas, aktyvus visuomenės veikėjas Liudas Mikalauskas.
Visas reportažas apie Liudą Mikalauską – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
