Per pastarąjį dešimtmetį, įgyvendindami nemažai kultūrinių šviečiamųjų projektų, išsamiai apžvelgėme raštijos pradžią Telšių krašte. Šie projektai subūrė rajono inteligentiją – kultūros, švietimo darbuotojus, muziejininkus, bibliotekininkus, rašytojus ir kūrybinę moksleiviją. Tai leidžia atskleisti vis naujų temų, įdomių ne tik įvairaus amžiaus rajono skaitytojams, bet ir lietuvių literatūros, kalbos tyrinėtojams bei rašytojams, besidomintiems Žemaičių krašto literatūriniu ir kalbiniu palikimu.
Algirdas Dačkevičius
Tvirtas šviesuomenės petys
Daug vertingų straipsnių ir informacijų laikraščiui parašo Donata Kazlauskienė, Loreta Gedeikienė, Dominika Sabutienė, kiti rajono muziejininkai, kultūros darbuotojai, bibliotekininkai, pedagogai, o žinomos lituanistės varniškės Vlados Vengrienės straipsniai iš „Kalvotosios Žemaitijos“ puslapių sugulė į leidžiamą knygą „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose“. Prisimenant šį projektą, svarbu paminėti pagrindinius jo talkininkus – tuometį Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorių Antaną Ivinskį, dabar dirbantį Šilalės muziejaus direktoriumi, taip pat bibliotekininkę Jurgitą Gustytę-Ivinskienę. Visuomet laukiami istorikų Povilo Šverebo ir Janinos Bucevičės straipsniai. Laiko tėkmei nepasiduoda Mažeikų dinastija: laikraštis sulaukia ilgametės laikraščio talkininkės Elenos Mažeikienės arba jos dukros Janinos Jankauskienės straipsnelių. Gana didelė pedagogės Elenos Kakanauskienės pasirenkamų nagrinėti spaudoje temų įvairovė. Jaunimo kultūrinio gyvenimo aktualijos artimos Žemaitės gimnazijos gimnazistei Julijai Mažonaitei. Su malonumu skaitomos Ievos Sigitos Naglienės ir Janinos Zvonkuvienės publikacijos. Visiems jiems ir kitiems talkininkams Redakcija nuoširdžiai dėkoja.
Džiugu, kad turime tokių skaitytojų, kurie yra Redakcijos ramsčiai, padėdami įgyvendinti įvairias iniciatyvas. Pirmiausia nuoširdžios padėkos nusipelno tautodailininkų Genovaitės ir Stepono Kaminų šeima. Ypač praėjusių metų Lietuvos geriausias tautodailininkas Steponas Kaminas, sukūręs „Spaudos giraitei“ išvaizdų koplytstulpį. Medelių sodinimo laikraščio sukaktims pažymėti iniciatyva nebūtų įgyvendinta be Telšių miškininkų Linos Servienės, Egidijaus Kęsmino ir jų vadovo Romualdo Zebčiuko.
Prastėjanti lietuvių kalba viešojoje erdvėje
Labai blogai, kad kalba susinama, ypač socialiniuose tinkluose. Rašydami vartojame daugybę štampų. Atrodo, kad niekada neregėjome „Sinonimų žodyno“, todėl skurdžiai kalbame ir rašome, kaip pasakytų poetas Algimantas Mikuta, „be smarvelės“. Internetinėje erdvėje lenktyniaujama, kas greičiau praneš naujieną, tada ir prasideda beraštystė. Ypač, kai prarandama atsakomybė „viešai paleistam“ žodžiui. Ką jau bekalbėti apie eilinių žmonių „diskusijų“ tekstus socialiniuose tinkluose.
Nelengvas darbas vaikus nuo mažumės mokyklose mokyti raštingumo, bet pedagogai, ypač lituanistai, turėtų jam pasišvęsti, kitaip ateityje atrodysime kalbos ir rašto vargetomis.
Raidžių pasiutpolkė
Kasdienybei prašviesinti Redakcijoje turime „linksmųjų kalbos pamokėlių“. Ko ranka neparašysi, visai kitaip kartais atsitinka renkant tekstus kompiuteriu, kur „raidžių šokis“ iškrečia tokių dalykėlių, kokių nesugalvosi. Pavyzdžiui, „meras apžvengė (apžvelgė) savo veiklą“, „patinukai (partinukai) jaučiai (jaučiasi) dievo ausy“, sportininkas užėmė grabingą (garbingą) vietą, ūkininkas į tvenkinį suleido tūkstantį karvių (karpių). Tokių linksmų klaidelių, kurias pavyko „sugauti už uodegos“, prieš pasirodant straipsniams spaudoje, per 10-metį esu prisirašęs į darbo kalendorius apie šimtą.
Taigi, leisdami „Kalvotąją Žemaitiją“, į kalbą žvelgiame dalykiškai ir linksmai. O visam gyvenimui man išliko šilališkio redaktoriaus Alfonso Briedžio pamokymas: „Rašyk taip, kad tavo motina suprastų“. Šis redaktorius buvo tikras lietuvių kalbos patriotas, todėl siūlydavo tekstuose vengti tarptautinių žodžių, o geriau vartoti lietuviškus.
Laikraštinės raidės žvelgė iš visų trobelės kampų
Laikraščiai mane lydėjo nuo mažumės, nes tėvas prenumeruodavo ne tik Raseinių rajono „Naują rytą“, bet ir „Valstiečių laikraštį“, žurnalą „Švyturys“. Mūsų namus lankydavo ir Amerikos lietuvių laikraščiai „Laisvė“, „Vilnis“, kuriuos tuometė valdžia iš užsienio įleisdavo.
Žinoma, įdomiausia buvo ta spauda, kurią tėvas skaitė Smetonos laikais. Dar ir šiandien saugau šaulių žurnalo „Trimitas“ tėvo, siuvėjo, ranka susiūtą komplektą. Vaikystėje visos mūsų nedidelės kaimo trobelės sienos buvo klijuojamos laikraščiais, nes tuomet tapetų gal nebuvo, o gal tėvai neišgalėjo jų nusipirkti. Mama išplakdavo miltų tyrę, vietoj klijų užtepdavo ant vienos laikraščio pusės ir prilipdydavo ant sienojų. Kaip smagu buvo po tokį „laikraštyną“ žvilgsniu paklajoti, ypač išmokus mokykloje raidę prie raidės dėti. Be to, su broliu ir seserimi sumanydavome „laikraštinių“ žaidimų. Stengdavomės atokesniame trobos kampelyje surasti kuo smulkesniu šriftu laikraštyje atspausdintą kokį nors publikacijos pavadinimą ir liepdavome jį surasti. Kiek būdavo vargo, o suradus – džiaugsmo, šiandien sunku apsakyti.
Mokydamasis 10-oje klasėje, parašiau pirmąją žinutę į rajono laikraštį. Išsiunčiau į redakciją gal trijų puslapių straipsnį apie klasės išvyką į Medvėgalio piliakalnį, norėdamas kuo vaizdingiau perteikti visus kelionės dviračiais patirtus įspūdžius. Nekantriai laukiau kiekvieno „Naujo ryto“ numerio, bet mano rašinys ilgai nepasirodė. Praėjus beveik mėnesiui, laikraščio paskutinio puslapio kamputyje išvydau „sausą“ dviejų sakinių žinutę. Atpirko tai, kad po ja buvo mano pavardė, vadinasi, apie mane sužinojo visas rajonas. O kai gavau pirmąjį honorarą beveik pusantro rublio – džiaugsmui nebuvo ribų. Pamaniau, jeigu taip gerai moka, verta ir daugiau į laikraštį rašyti. Taip ir pradėjau bendradarbiauti spaudoje, kol galiausiai tas bendradarbiavimas tapo profesija.
Mikalojaus Daukšos „Tėve mūsų“ kalbai
Viešojoje erdvėje laikas nuo laiko atsiranda nuomonių, kad lietuvių kalba jau pakankamai sunorminta ir kad to proceso tęsti nereikia, kad kalba gali gyventi savarankiškai. Manyčiau, kad kalba – gyvas organizmas, o mes – rašto žmonės ir kalbininkai – turėtume rūpintis, kad tas organizmas nebūtų ligotas. Kartais jam reikia „gydytojų“ ir „vaistų“, kur be kalbos specialistų neišsiversime. Kaip, atlikdamas savo funkcijas, vystosi kiekvienas organas, taip vystosi ir kalba. Manau, toks likimas jos laukia ir ateityje.
Kalbos prestižas priklauso nuo jos vartotojų – mūsų visų. Labai svarbų vaidmenį vaidina pirmieji mokytojai – tėvai, vėliau – mokykla. Žinoma, kaip save ugdysime, tokie ir atrodysime, nes kalbos „drabužis“ pranoksta garsiausių firmų apdarus. Susimąstykime, ką renkamės: povo plunksnas ar paprastą, bet ne prastą lietuvišką žodį. Jam „Tėve mūsų“ dar 1599 metais „Postilės“ prakalboje sukūrė Mikalojus Daukša. Nepaliaukime kartoti šią maldą: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę“.
