Iki rugpjūčio 4 d., jau ketvirtą vasarą, po Liubarto tiltu vykstančio atvirų renginių ciklo „Gilios upės tyliai plaukia“ vienas iš tikslų – skatinti meno ir kultūros organizacijų bendruomeniškumą.
Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ projektą „Gilias upes“ ėmė organizuoti pandemijai sustabdžius kino teatrų ir kitų kultūros įstaigų veikimą. Filmų rodymas atviroje erdvėje po Liubarto tiltu tapo saugia alternatyva, leidusia judantį vaizdą pristatančioms organizacijoms bent iš dalies įgyvendinti savo planus.
Laikantis šios linijos, GUTP programoje ir šiemet susitinka įvairių sričių kultūros organizacijos: Vilniaus queer festivalis „Kreivės“, Kauno menininkų namai, literatūrinis žurnalas „Vilnius Review“, šiuolaikinio meno dienraštis „Artnews.lt“, „Skalvijos“ kino centras ir „Skalvijos“ kino akademija, restauruotų ir skaitmenintų filmų svetainė Sinemateka.lt, meno ir edukacijos centras Rupert, žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ ir Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, bendruomenės radijas „Palanga Street Radio“ ir kt. Iš viso įvyks 16 nemokamų renginių.
Liubarto patiltė tapo unikalia skirtingų tame pačiame lauke veikiančių organizacijų susitikimo, bendravimo per savo vykdomas veiklas vieta – tiek vienai su kita, tiek su viena kitos auditorijomis. Kilo mintis šiuos susitikimus užfiksuoti tekstų ciklu, kurio susirašinėjimų formą įkvėpė kino prodiuserės Dagnės Vildžiūnaitės ir menininkės Aurelijos Maknytės „Meno avilio“ svetainei Sinemateka.lt rengtas ir šiemet Meno kritikos apdovanojimuose nominuotas susirašinėjimas.
Šį kartą kalbasi du šalies kino festivaliai: dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ (atstovauja festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis ir festivalio bendrakūrystės projekto NK-DOKU koordinatorė Emilija Statinaitė) ir Vilniaus trumpųjų filmų festivalis (atstovauja festivalio festivalio vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė ir vykdomoji direktorė Gabrielė Cegialytė).
Šiemet „Nepatogus kinas“ „Giliose upėse“ dalyvauja kaip organizacija NK-DOKU, kas yra festivalio iniciatyva, orientuota į jaunus žmones (moksleivius, studentus) ir suteikianti jiems galimybę legaliai žiūrėti kokybišką, žmogaus teises nagrinėjantį dokumentinį kiną. Liepos 26 d. bus parodytas filmas-tyrimas apie šiukšlių judėjimą „Šiaurinė srovė“ (rež. Steffen Krones, 2022). Filmą pristatys NK-DOKU filmų programos kuratorius, kino kritikas Vladas Rožėnas.
Vilniaus trumpųjų filmų festivalis Liubarto patiltės žiūrovams parengė trumpametražių filmų programą „Korėjos kinas: naujos perspektyvos“, kurioje pristatomi penki Busano tarptautiniame trumpų filmų festivalyje apdovanoti kūriniai, iliustruojantys naujausias trumpametražio korėjiečių kino tendencijas ir supažindinantis su kitoje pasaulio pusėje esančia šalimi ir jos gyventojais. Seansas vyks rugpjūčio 3 d.
Renginių pradžia – 21.30 val. Renginiai nemokami. Programos katalogas.
„Nepatogus kinas“ (Emilija Statinaitė): Sveika, festivalio komanda! Ak, vasara… o mes vis labiau įsibėgėjame su darbais ruošdamiesi spalio mėnesio vyksmui, bet būtų labai įdomu sužinoti, kuo dabar gyvenate jūs, galvodami apie savo festivalį sausį? Ar keliaujate po pasaulį ieškodami įdomių filmų ir formuodami programą, ar daugiau laiko skiriate laiškų rašymui ir ateities idėjoms?
Vilniaus trumpųjų filmų festivalis (Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė ir Gabrielė Cegialytė): Sveiki, kolegos, nors iki Vilniaus trumpųjų filmų festivalio dar geras pusmetis, dabar – pats darbymetis mūsų programų sudarymo komandai. Pats procesas yra daugialypis: aštuoni programos sudarytojai filmus festivaliui „medžioja“ tiek prancūzų sukurtoje trumpametražių filmų platformoje shortfilmdepot.com, tiek ir tarptautiniuose kino festivaliuose. Štai šį pavasarį programos sudarytojai – Mantė Valiūnaitė, Ieva Šukytė ir Rokas Jonas – jau spėjo parsivežti namo savo filmų favoritų iš Kanų, Vienos, „Go Short“ (Nyderlandai) kino festivalių. Taip pat intensyviai ruošiame specialias filmų programas, bendraujame su partneriais, buriame festivalio komandą. Na, ir galiausiai, mums naujas ir ilgai lauktas žingsnis – ruošiamės festivalio rebrandingui, kuris apims ne tik vizualinį, bet ir gilesnį organizacinį pokytį tvaresnio ir atviresnio festivalio link. Kas ir kaip – pristatysime rudeniop.
Pradžių pradžia. Papasakokite, kaip gimė festivalis „Nepatogus kinas“ ir kaip jis evoliucionavo?
„Nepatogus kinas“ (Gediminas Andriukaitis): Viskas prasidėjo iš didelio noro kalbėtis apie žmogaus teises su platesne auditorija. Prieš septyniolika metų viešai pasakyti „ne“ seksizmui ar homofobijai buvo svarbu, nes mažai žinomų žmonių šias temas kėlė į viešumą, o „politikuoti“ Lietuvos meno pasaulyje tuo metu buvo kažkoks keistas, gal net „prasto skonio“ ženklas. Tačiau dar svarbiau buvo kalbėtis iš esmės, kalbėtis per asmenines tikrų žmonių istorijas, laužyti „mes“ ir „jie“ skirtis, suartinti žmones. Dokumentiniai filmai ir tikros jų herojų istorijos tam labai tiko, o ir socialines temas aštriai keliantis dokumentinis kinas tuo metu buvo retas svečias ekranuose. Galbūt tai ir leido „Nepatogiam kinui“ išsiskirti iš kitų, atrasti savo vietą. Be jokios abejonės, per 17 festivalio metų daugelis dalykų pasikeitė iš esmės, keitėsi ir pačio festivalio siekiai. Festivalis augo ir keitėsi kartu su jį kūrusiais žmonėmis. Visi ir visos, prisidėję prie festivalio, įnešė savo indėlį į šią transformaciją. Tai, kuo ,,Nepatogus kinas“ yra šiandien ir kuo jis buvo pačioje pradžioje, yra sunkiai palyginama… Bet tam tikri principai – demokratiškumas, prieinamumas, politiškumas – išliko nepakitę.
Evoliucionavimas ir metamorfozės – pasidalinkite ir jūs kaip viskas rutuliojosi festivalio istorijoje. Ar pirmieji įvykiai, nešdami žinią apie trumpo metro filmus, buvo didelė naujovė šalies kultūroje, ir kokia susidomėjimo šiuo filmų žanru dinamika Lietuvoje vyrauja dabar?
Vilniaus trumpųjų filmų festivalis (Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė ir Gabrielė Cegialytė): Festivalis gimė prieš daugiau nei 17 metų tuo metu „Skalvijos“ kino centrui vadovavusios Gretos Akcijonaitės rankose. Festivalio transformacija matosi iš jo labai dinamiškos pavadinimo kaitos – iš pradžių tai buvo Europos kino mokyklų festivalis „Vilniaus kino šortai“, po dvejų metų jis „paaugo“ iki tarptautinio jaunųjų kino kūrėjų festivalio „Vilniaus kino šortai“, 2010 metais festivalis tapo tarptautiniu trumpų filmų festivaliu „Vilniaus kino šortai“ ir štai 2015 metais festivalis apsistoja ties pavadinimu „Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis“. Su kolegomis juokaujame, kad esame vienas iš daugiausiai pavadinimų pakeitusių festivalių Lietuvoje.
2013 metais festivalio organizavimą iš „Skalvijos“ kino centro perėmė lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“, kurios, beje, atsiradimą įkvėpė būtent festivalio veiklos ir augantis poreikis skirti daugiau dėmesio trumpųjų filmų kūrėjams.
Trumpametražių filmų festivalio, kuriame būtų rengiamos konkursinės programos ir į kurias patys kūrėjai iš viso pasaulio teikia savo filmus, iki pat „Vilniaus kino šortų“ atsiradimo Lietuvoje nebuvo, ir tai buvo didelė naujovė kino kultūroje. Žinoma, esame dėkingi legendiniam tarptautiniam mažųjų kino formų festivaliui „Tinklai“, kuris pradėjo gražią pasaulinio trumpametražio kino žiūrėjimo tradiciją Lietuvoje. Tai iš dalies lėmė ir „Vilniaus kino šortų“ sparčią evoliuciją bei savo ištikimos auditorijos atradimą.
Per beveik dvidešimtmetį Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis tapo ne tik trumpametražio kino „vėliavnešiu“ Lietuvoje, bet ir vieta, kurioje daug dėmesio skiriama kino kūrėjų vardų garsinimui, jų susitikimams su auditorija ir industrijos atstovais, vaikų ir jaunimo edukacijai. Na, o šiandien domėjimasis trumpametražiu kinu mūsų šalyje stipriai išaugęs. Tai pastebime ne tik festivalio metu, bet ir likusius metus rengiamuose festivalio seansuose, sulaukiame įvairiausių užklausų iš kultūros, meno, verslo sektorių, kurių renginiuose ir iniciatyvose trumpametražis kinas lengvai randa savo vietą.
Papasakokite apie nepatogias temas – kokios jos buvo tik ką prasidėjus festivaliui ir šiandien? Kaip kito temų „nepatogumas“ dokumentiniuose filmuose per septyniolika metų? Kaip užčiuopiate, kokiomis temomis kalbėti vis dar nepatogu?
„Nepatogus kinas“ (Emilija Statinaitė): Klausimas išties labai svarbus, patys jį sau, savo komandoje, dažnai užduodame ir bandome rasti atsakymą. Anksčiau daug nepatogių temų buvo tabu, dabar jomis kalbama daugiau, žmonės tampa atviresni, bet stereotipai tebėra gajūs, tad ir problemos liko panašios – moterų teisės, LGBT+ bendruomenės keliami klausimai, rasizmas, tolerancijos, pagarbos, kito-kitokio priėmimo stoka ir pan. Nors žiniasklaidoje žmogaus teisių klausimai iškyla, jie dažnai apima mažą šių temų spektrą, tad gali atrodyti vienakrypčiai. Svarbu kurti erdvę įvairialypėms diskusijoms ir idėjų mainams, kur susitikusios nuomonės galėtų augti ir keistis. Tokią platformą viliamės kurti festivalyje kasmet formuodami apie 60 tarptautinių dokumentinių filmų programą, pristatančią mažiau mums pažįstamas istorijas, asmenybes, kraštus.
Papasakokit trumpai apie tarptautinius festivalio ryšius – šiemet bendradarbiavote su Pietų Korėjos Busano tarptautiniu trumpųjų filmų festivaliu, o kokios dar įsimintinos partnerystės buvo užsimezgusios ar planuojamos ateity?
Vilniaus trumpųjų filmų festivalis (Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė ir Gabrielė Cegialytė): Tiek festivalio vadovės, tiek programos sudarytojai visus metus lankosi įvairiuose užsienio kino festivaliuose ir industrijai skirtuose renginiuose, kur turi progą ne tik pamatyti filmų ir ,,pasirinkti“ idėjų festivaliui, bet ir vystyti labai svarbias tarptautines partnerystes, inicijuoti naujus projektus ar prisijungti prie jau egzistuojančių iniciatyvų.
Be Busano trumpųjų filmų festivalio, paminėtinos ryškesnės partnerystės su tokiais festivaliais kaip Marselio tarptautinis muzikos ir kino festivalis, kuriame 2022 m. pristatėme lietuvių kino kūrėjų darbus, Klermono-Ferano tarptautinis trumpųjų filmų ir Ansi animacijos festivalis, kurie ne vienus metus rengia ir pristato mūsų festivalyje vaikams skirtą programą. Šiuo metu kalbamės su Monrealio kino festivaliu „Festival du Nouveau Cinéma Montréal“ dėl apsikeitimo programomis mūsų ir jų festivalyje, taip pat esame ankstyvose diskusijose su Upsalos trumpametražių filmų festivaliu dėl bendrų veiklų 2024 m. Per šias partnerystes galime įgyvendinti vieną iš pagrindinių festivalio misijų – atvežti žiūrovams kuo įvairesnį (tiek rūšių, tiek žanrų, tiek raiškos, tiek kūrėjų, tiek temų prasme) pasaulio trumpą kiną, tad ir toliau tęsime šalies-viešnios programos kuravimą ir kviesime festivalio žiūrovus tyrinėti kiną už Europos ribų.
Savo aplinkoje nuolat pastebime ilgo ir trumpo metro filmų lyginimą, gretinimą ar atskirtį. Esame girdėję labai gražią paralelę su literatūra: jei ilgametražis filmas atitinka romaną, tai trumpas kinas – poeziją. Bevartydamos senus festivalio katalogus, vieno iš jų įžanginiame žodyje radome eilėraštį apie trumpą kiną. Tai inspiravo ir mūsų paskutinį klausimą jums – jūsų festivalio pristatymas haiku forma / eilėraščiu.
„Nepatogus kinas“ (Emilija Statinaitė): Iššūkis! Tiesa, festivalyje kasmet turime tiek ilgo, tiek trumpo metro filmų, kurie gali būti vienodai įtaigūs ir paveikūs, kaip ir bet kuris literatūros žanras. Tad trieilyje, kuriuo dalinamės, nėra nuorodų į filmų trukmę, bet į pojūtį, kuriuo ar per kurį festivalyje kviečiame žiūrovus atsiduoti patirčiai ir pažinčiai su nematytu – nematomu – įvairiabriauniu pasauliu:
Nepatogume vis
įsipatoginu sutikti kitą,
o prieš jį – save.
Ačiū labai už pokalbį ir ligi gyvų susimatymų patiltėje!
2023 m. vasaros renginių „Gilios upės tyliai plaukia“ programa
Kitus kultūros organizacijų susirašinėjimus galite skaityti čia:
