Rudenį laukus ir pievas apvijusius voratinklius greit pažabos šaltis, nutraukys vėjai. Tačiau šalį apraizgiusios biurokratijos pinklės lieka kerotis.
Kotryna Tamkutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto komunikacijos vadovė.
Nuo 2020 m. vienos Seimo sesijos metu paprastai priimami 253 teisės aktai. Per pirmas keturias šios kadencijos sesijas priimta 1010 įstatymų. Patys parlamento nariai pripažįsta, kad juos visus perprasti, įsigilinti į jų turinį ir įvertinti galimą poveikį – itin sudėtinga. Nepaisant to, įstatymą neretai mato kaip vienintelį būdą visuomenę kamuojančioms problemoms spręsti.
Posakis „gerais norais kelias į pragarą grįstas“ čia gal kiek per stiprus, tačiau aktualus: dažnai nauji įstatymai kuriami nuoširdžiai rūpinantis gyventojų gerove ir gyvenimo kokybe, tikintis palengvinti jiems tenkančią naštą. Vis dėlto poveikis ne visuomet įvertinamas. Nauja išimtis, papildoma paskata ar lengvata įvelia į reikalavimų ir išlygų raizgalynę, kurią išnarplioti sunku ir patiems valstybės tarnautojams.
Štai, Lietuvos darbo migracijos sistemoje egzistuoja kelios rūšys profesijų sąrašų, kuriuos administruoja ministerijos, sudaro tarnybos, dėl jų konsultuoja viešosios įstaigos ir asociacijos. Visas jas sieja įvairūs pavaldumo ir bendradarbiavimo ryšiai, kiekviena jų atsakinga už vis kito tipo darbuotojų grupę: tuos, kurių profesijų trūksta, tuos, kurių profesijos kuria aukštą pridėtinę vertę ir jų trūksta, tuos, kurie turi aukštą pridėtinę vertę kuriančias kvalifikacijas ir kompetencijas, tuos, kurie dirba sezoninius darbus.
Skelbdamos visus šiuos sąrašus, valstybės institucijos tarsi ir siekia užtikrinti, kad Lietuvoje trūkstamą darbo jėgą darbdaviai rastų greitai ir paprastai. Jos konsultuojasi su įmonėmis, įvertina jų išsakomą poreikį ir pateikia savo vertinimą. Tačiau situacija rinkoje keičiasi dar greičiau, o darbuotojo tikrinimui tiek pagal jo turimas kompetencijas ar profesiją, tiek pagal jo atitikimą sąrašui sugaištami keli mėnesiai. Tai klampina ir darbdavius, ir darbuotojus, ir valstybės tarnautojus. O bendrąjį principą – atliepti darbo rinkos poreikius prisitraukiant itin trūkstamų darbuotojų keičia nuolatinės išimtys: kiek, kada ir kokių jų reikia. O 2022 m. nustatyta paslaugų sektoriaus darbuotojų, esančių trūkstamų profesijų sąraše kvota – 16 tūkst. asmenų – buvo išnaudota iki rugpjūčio.
Kita sritis, kurioje taisyklę veja išimtis – šalies mokesčių sistema. Ją sudarantys įstatymai 2015–2019 m. keisti vidutiniškai kas dvi savaites, poveikis žmonėms bei įmonėms vertinamas formaliai. Lengvatų bei išimčių gausa bei nuolatinės iniciatyvos plėsti jų ratą tik padidina gyventojams bei įmonėms tenkančią naštą. 2002 m., atsisakius nulinio tarifo ir įvedus 15 proc. tarifą reinvestuojamam pelnui, pelno mokesčio lengvatų skaičius nuolat didėjo – buvo pripažinta, kad pelno mokestis trukdo investicijoms, ir atskiriems sektoriams bei įmonėms pritaikyti mažesni tarifai.
Tačiau tokie režimai turi rimtų ydų. Viena vertus, tai palengvina mokestinę naštą kai kuriems. Kita vertus, visada iškraipo konkurenciją: tiek dėl lengvesnių sąlygų veikti, tiek dėl didesnio patrauklumo gyventojams rinktis mažiau apmokestintas prekes. Kiek tos, o ne kitos prekės ar jų gamintojai nusipelno būti išskirti, sprendžia tik politikai. Lengvatos ir išimtys tam tikroms prekių ir paslaugų grupėms sunkina mokesčių administravimą, gali iššaukti piktnaudžiavimą ir kurti didesnę bendrą mokesčių naštą.
Tiek mokesčių lengvatos, tiek darbo migracijos sistemoje naudojami profesijų sąrašai – sprendimai, kuriais politikai mano gerinantys situaciją, tačiau neretai pasižymintys trumparegiškumu. Išimtys nesprendžia problemų iš esmės, sukelia dar daugiau bėdų, apie kurias pagalvota nebuvo arba kurias pasirinkta ignoruoti. Taip įstatymų pataisos sluoksniuojami vienas ant kito, užkuriant amžinąjį įstatymų lopymo variklį.
Sprendimų tam yra, kaip ir pavyzdžių, kad jų imamasi. Pavasarį buvo nuspręsta atsisakyti vieno iš profesijų sąrašų, jame galioję palengvinimai perkelti į bendrą sistemą. Siekis sutvarkyti mokesčių sistemą – taip pat Vyriausybės akiratyje.
Taip pat vertėtų žiūrėti ir į kitas sritis reglamentuojančius įstatymus. Juk kuo daugiau išimčių taisyklėse, tuo sunkiau jas perprasti. Kuo daugiau noro lopyti skyles, tuo didesnės problemos sukuriamos. Teisinė sistema turi būti tokia, kuri leistų rinkai veikti, neapkrautų joje veikiančiųjų nereikalinga našta. Tiek ekonomikai, tiek valstybei patiriant laiko ir finansinių išteklių stoką, šis principas itin reikšmingas.
