„Labai bijau dėl savo vaikų (…). Vaikai pradės savęs nekęsti dėl to, kad yra romų tautybės“, – sako į Lietuvą iš emigracijos grįžusi Dominyka. Dėl to, kad šeima – romai, Dominykai nenorėjo išnuomoti būsto, buvo sunkios ir darbo paieškos. „Baisu, diskriminacija žiauri“, – sako moteris.
Po daugiau nei 10 metų, praleistų emigracijoje, Dominyka su vyru ir dviem vaikais sugrįžo į Lietuvą. Visgi sutuoktiniai liko nemaloniai nustebinti – kreipdamiesi dėl buto nuomos ar darbo sulaukdavo klausimo dėl savo tautybės, o atsakę, kad yra romai, – ir neigiamo atsakymo.
Kol gyveno Anglijoje, Dominykos vyras dirbo baldų surinkėju, ji pati – vertėja. Moteris sako, kad ten nėra sulaukusi klausimų dėl savo tautybės. Visgi su kitokia realybe susidūrė sugrįžusi į Panevėžį.
„Labai bijau dėl savo vaikų“
Dominyka LRT.lt pasakoja, kad grįžusi gyventi į Panevėžį bandė ieškoti būsto nuomai: „Skambiname pagal skelbimą, klausiame, ar yra butas, o mūsų klausia, kokia mūsų tautybė. Atsakome, kad romai, o atsakymas dėl nuomos – neigiamas. Turėjome meluoti, kad esame armėnai – tada gavome butą.“
Nesėkmingos buvo ir darbo paieškos – pasak Dominykos, darbdaviai atvirai teiraudavosi, kokia šeimos tautybė. Kol pokalbis vyko telefonu, darbdaviai pasakė, kad vyras darbą gali pradėti nuo kitos savaitės, tik dar pakvietė susitikti gyvai. Pamatę, kad atėjo romas, darbdaviai atsakė, kad darbo visgi nėra.
Panašiai nutiko ir pačiai Dominykai: „Žiūriu, yra skelbimas, kad reikalinga valytoja, paskambinau, pasakė, kad reikalingas darbuotojas, pakvietė į susitikimą, bet klausė, kokia tautybė. Atsakiau, kad esu romė. Viskas – gerai, mes jums paskambinsime.“
„Baisu, diskriminacija žiauri. Labai bijau dėl savo vaikų, kad jiems teks susidurti su diskriminacija. Tai psichologiškai žeidžia, tai neteisinga ir taip negali būti. (…) Mano vaikai niekada nėra susidūrę su diskriminacija. Jei jie pradės eiti į mokyklą, įsivaizduojate, kas ten bus? Vaikai pradės savęs nekęsti dėl to, kad yra romų tautybės“, – baiminasi Dominyka.
„Grįžau čia, nes myliu Lietuvą“
Ji pažymi – dėl vieno žmogaus poelgio negalima kaltinti visos tautos, o kiekvienas žmogus atsakingas tik už savo veiksmus.
„Iš kur gauti motyvacijos, jei mus taip peikia, mūsų nekenčia? Juk taip negali gniuždyti žmogaus. (…) Jei vienas lietuvis padarė kažką blogo, nejaugi visi lietuviai yra blogi? (…) Kiekvienas žmogus atsakingas už save. Jei padariau nusikaltimą – aš sėdu į kalėjimą, aš moku baudą. Už viską atsakau aš, o ne mano tautybė“, – LRT.lt teigia Dominyka.
Moteris pripažįsta, kad tokie komentarai ir patirta diskriminacija skaudina, tačiau Lietuva – jos namai.
„Aš čia užaugau, čia yra mano šaknys. Aš Lietuvos pilietė. Čia ir mano šalis, ir mano senelių, prosenelių šalis. Čia ir mano močiutė, ir mano mama – čia gyvena mano artimi žmonės. Grįžau čia, nes myliu Lietuvą. Problema – ne šalis, o žmonių mentalitetas. Noriu čia būti, man čia patinka, gražu. Grįžau dėl to, kad esu šios šalies pilietė“, – pabrėžia ji.
Susidūrusi su neigiamomis patirtimis Panevėžyje, Dominyka su šeima persikėlė gyventi į Kauną. Čia, džiaugiasi ji, nepatyrė tiek daug diskriminacijos, ir svarsto, kad prie to galėjo prisidėti mieste esanti žmonių įvairovė.
Sisteminė diskriminacija
Romai yra tarp labiausiai socialinę atskirtį patiriančių bendruomenių Lietuvoje, o tai dažnai lemia ir diskriminaciją, LRT.lt pažymi Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) advokacijos vadovė Monika Guliakaitė-Danisevičienė.
LŽTC atliktas tyrimas rodo, kad diskriminacijos atvejai romų atžvilgiu – ne pavieniai, o sisteminiai, lemiantys iššūkius užsitikrinti bazinius poreikius, pavyzdžiui, gauti tinkamą būstą ar užsidirbti pragyvenimui.
„Neigiamos nuostatos nėra atskirų visuomenės narių atsakomybė – tai strateginio politinio valstybės veikimo trūkumo pasekmė“, – tvirtina M. Guliakaitė-Danisevičienė.
Centro „Padėk pritapti“ vadovė Inga Kreivėnaitė taip pat pripažįsta, kad tokios istorijos dažnos, o nenoras išnuomoti būsto romams tapo kone norma.
„Ir statistika rodo, kad žmonės nenori gyventi kaimynystėje su romais. (…) Daug kas slepia diskriminaciją, tiesiai nepasako, bet dažniausiai, kai atvažiuojame apžiūrėti buto, jo savininkai pamato, kad nori nuomotis romai, ir nepriima jų gyventi.
Yra buvę atvejų, kai romė atvažiavo į kiemą, savininkai pamatė, kad ji romė, ir nuleido žaliuzes, apsimetė, kad namuose nieko nėra“, – LRT.lt pasakoja I. Kreivėnaitė.
Pasak jos, panašiai būna ir su darbo paieškomis. Tiesa, dabar centras jau pradėjo atsirinkti darbdavius, kurie yra atviri galimybei įdarbinti romus, o tautybė jiems nėra svarbiausias asmens bruožas.
„Yra keletas viešbučių, jų savininkai dažniausiai nėra lietuviai. (…) Vienos tautinės mažumos į kitas žiūri palankiau“, – priduria centro „Padėk pritapti“ vadovė.
Nusivylimo ir beviltiškumo jausmas
M. Guliakaitė-Danisevičienė sako, kad neigiamų patirčių romai patyrė ir griaunant Vilniaus taborą. Anot jos, ne visiems buvusiems taboro gyventojams buvo suteikti socialiniai būstai, o dalis romų iki šiol glaudžiasi pas giminaičius.
„Ir pats griovimo procesas buvo itin neetiškas, kai kurie romai pasakojo apie smurto panaudojimą, žeminantį elgesį“, – pasakoja LŽTC advokacijos vadovė.
Jos teigimu, vis dar pasitaiko atvejų, kai švietimo įstaigose romų vaikai nurašomi, būna, kad net penktoje klasėje nemoka skaityti.
„Tai rodo, kad vaikams neteikiamas dėmesys, nesirūpinama jais ir nematoma jų“, – apgailestauja M. Guliakaitė-Danisevičienė.
I. Kreivėnaitė pastebi, kad, bėgant laikui, pagerėjo romų pasiekimai moksle, sumažėjo skurdo lygis ir yra daugiau įdarbinimo atvejų. Visgi visuomenės nuostatos nekinta.
„Kai pokytį stebi 10 metų, matai, kad visuomenės nuostatos nesikeičia, tai yra raudona vėliava, kad kažkas nevyksta, kad pokyčio nėra. Yra asmeninių pokyčių, yra vietų, kuriose žmonės gali įsidarbinti, bet platesniu mastu, kaip matome iš visuomenės apklausų, situacija negerėja“, – apgailestauja I. Kreivėnaitė.
Centro „Padėk pritapti“ vadovė taip pat atkreipia dėmesį, kad romai neretai vengia kreiptis pagalbos ir pranešti apie patiriamą diskriminaciją.
„Manau, tai labai susiję su taboro griovimu ir policijos kratomis, žmonės patyrė tiesioginio smurto, žeminimo, siaubingų dalykų. (…) Žmonės netiki, kad tai kažką pakeis, bijo, kad sulauks nereikalingo dėmesio, kad tai atsisuks prieš juos pačius“, – teigia I. Kreivėnaitė.
Patirdami atskirtį ir diskriminaciją, romai jaučiasi nusivylę, nelaikomi žmonėmis, turi kęsti gatvėje nulydinčius žvilgsnius. Tuomet, kalba M. Guliakaitė-Danisevičienė, jaučiama dar didesnė atskirtis, užsidaroma bendruomenėje ir tampa dar sunkiau būti visuomenės dalimi.
Diskriminacija paplitusi
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės patarėjas Marius Morkevičius LRT.lt teigia, kad, nors ir lėtai, bet diskriminacijos suvokimas Lietuvoje kinta.
Pavyzdžiui, išskiria M. Morkevičius, „Eurobarometro“ duomenimis, 2019 metais 48 proc. gyventojų manė, kad diskriminacija dėl buvimo romu šalyje yra paplitusi. 2023 metais su tuo sutiko 52 proc. respondentų.
2019 metais 59 proc. apklaustųjų teigė, kad būtų nepatenkinti, jei Lietuvos prezidento postą užimtų romų tautybės asmuo, o praėjusiais metais šis skaičius sumažėjo iki 43 proc. 2023 metais su romų tautybės kolega nenorėtų dirbti 24 proc. apklausos dalyvių, o 2019 metais tokią pat nuomonę turėjo 34 proc. apklaustųjų.
M. Morkevičius pastebi, kad mažiausiai keitėsi žmonių nuomonė apie tai, jog romų tautybė gali būti laikoma kandidato trūkumu norint įsidarbinti. Anot Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovo, 2019 metais su tuo sutiko 41 proc. lietuvių, o praėjusiais metais – 42 proc.
„Per ketverius metus nepasikeitė skaičius manančių, kad apie romų kultūrą ir istoriją turėtų būti mokoma pamokose – jis išliko 78 proc. 2023 metais 84 proc. respondentų teigė, kad jaustųsi visiškai arba iš dalies patenkinti, jei jų vaikai turėtų romų tautybės bendraklasių“, – vardija M. Morkevičius.
Pasak jo, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sulaukia daugiau pranešimų dėl diskriminacijos tautybės pagrindu. 2022 metais dėl galimos diskriminacijos rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės ir etninės priklausomybės pagrindais tarnyba gavo 178 kreipimusis, o 2021-aisiais – 150.
Tiesa, priduria M. Morkevičius, romai retai kreipiasi dėl patirtos diskriminacijos: „Per metus dėl diskriminacijos būtent romų tautybės atžvilgiu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gauna vidutiniškai tik 2–3 skundus. Deja, romai retai kreipiasi į tarnybą, nes jų pasitikėjimas valstybės institucijomis dažnai yra mažas.“
M. Morkevičius ragina visais panašiais atvejais, kai yra pagrindo įtarti diskriminaciją dėl tautybės, kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ir pasikonsultuoti. Jis priduria, kad darbo santykių klausimais taip pat gali pagelbėti Darbo inspekcija bei Darbo ginčų komisija.
