Tautodailininkas Erikas Hincas, keramika domėtis pradėjo prieš trisdešimt trejus metus. Panevėžietis menininkas iš Dembavos tapo keramikos dirbinių gamintoju, pardavėju, parodų dalyviu, o kiek vėliau šį amatą įvaldžiusi ir jo žmona – Genutė Hincienė. Dabar tautodailininkai neišskiriami. Abu kuria keramikos dirbinius, kartu važiuoja į muges, kartu rengia ir parodas. „Dviese smagiau, ir dirbinių pridaroma gerokai daugiau“ – sako Erikas Hincas.
Geriau negaminti
Baigęs kulinarijos mokslus, Erikas daug metų dirbo restorane, kepė bandeles. ,,Kartą išmokęs bandelių tešlą minkyti, tikrai išminkysi ir molį“, – juokauja menininkas. Dabar keramika tapo Hincų šeimos pragyvenimo šaltiniu, amatu, verslu. Nuo 1994 m. Erikas yra tautodailės sąjungos narys – priklauso Vilniaus skyriui. 2016 m. įgijo tautinio paveldo sertifikatą o 2018 m. gavo ir tradicinio amato meistro pažymėjimą. Jo pėdomis pasekė ir civilinės statybos mokslus į keramiką iškeitusi jo žmona Genutė.
Anot keramikos meistro, pradžioje molio dirbiniai, prekyba jais buvo tik antraeilis laisvalaikio užsiėmimas, papildomų pajamų šaltinis. Buvo dirbinami smulkūs gaminiai, švilpukai, suvenyrai, o dabar jau žiedžiami ir indai. ,,Kažką pasilipdai, būdavo, ir ant ratų, į vieną kitą mugę per metus nuvažiuoji, o dabar dirbinių turime daug, vasarą jais prekiaujame mugėse, demonstruojame senuosius amatus renginiuose, rudenį vedame edukacijas vaikams, o žiemą – žiedžiame puodus, dubenėlius, švilpynes vaikams, kurios yra ypatingos, mena žaislų istoriją, yra žaidimų paveldo dalis“, – pasakojo apie savo darbą keramikas. Jis teigia, kad prisilietimas prie meno, senųjų amatų, ornamentikos nuteikia labai pozityviai. O jei nuotaikos nėra, molio liesti negalima. Gaminio, pagaminto iš reikalo, be nuotaikos ir meilės, esą žmonės neperka, jie jaučia. Toks gaminys būtinai suduš, iškris iš rankų, nepasigamins. „Tuomet, kai nėra nuotaikos, geriau visiškai nedirbti“ – sako meistras.
Mokėsi pats
Menininkas pripažino, kad niekas jo nemokė, kaip dirbti su moliu, tad teko mokytis pačiam įvairių technikų, gudrybių. Pats pasigaminęs savadarbes žiedimo stakles dirbino pirmuosius gaminius, tačiau per laiką supratęs, kad savadarbės staklės, sukasi ne į tą pusę. „Grįžęs po mugės namo sutvarkiau jas, o kai ėmė suktis tinkama kryptimi, nebemokėjau dirbti. Teko vėl mokytis iš naujo“, – prisiminė Erikas. Dabar jau žiedimo staklės, molis ir krosnys paklūsta menininko rankoms. Darbas darbą veja. Neatsitiktinai šiemet jam buvo skirta kūrėjo stipendija, kuri dar labiau motyvuoja. Pagrindinis tautodailininkų šeimos kuriamų keramikos gaminių motyvas – gyvybės medis. Su senąja ornamentika, medžio motyvais jie eksperimentuoja, ieško tinkamo vaizdavimo keramikos gaminiuose.
Vertina bendravimą gyvai
,,Pirmieji dvidešimt penkeri metai buvo sunkiausi, ieškojome stiliaus, gaminimo būdo, savitumo, technikos, o dabar jau visai kitaip. Technika ir stilistika atrasta, gaminiai lyg savaime eina“, – apie ilgą kūrėjo paieškų kelią atviravo amatininkas. Hincų keramikos verslas tikras, tradicinis, natūralus. Gaminių internetu neužsisakysite, elektroninės parduotuvės nėra. Meistrai turi Facebook paskyrą, kur talpina informaciją, bet geriausia, kuomet klientai skambina telefonu, teiraujasi gaminių mugėse ar susitinka gyvai. Pasak pašnekovo, susikūrus elektroninę parduotuvę ar prekiaujant internetu, reikia samdyti žmones, o čia šeimos verslas, tam nėra resursų, ir laiko.
,, Su kompiuteriu nedraugauju. Pabandžiau per kovidą, kai viskas buvo sustoję, bet nepatiko. Negi moliuotomis rankomis prie kompiuterio eisi? Į internetines užklausas atsakinėti, vykdyti susirašinėjimą, neturiu laiko, jei pradėčiau, kada tuomet dirbinius gaminti“ , – pasakojo Erikas. Todėl jo gaminiai eksponuojami parodose, pats jais prekiauja mugėse, su užsakovais bendrauja telefonu ar susitinka gyvai. Jis prasitarė, kad jo verslo išskirtinumas yra bendravimas su žmonėmis ir gyvos prezentacijos. Anot Eriko, netgi mugėse, daugelis į jo prezentacijas, gyvąsias senųjų amatų pamokas ateina, nes, kiti keramikos meistrai esą pikti, nemaloniai bendrauja su žmonėmis, o jis visiškai kitoks, malonus, pagarbus, bendraujantis, todėl ir klientai savo patirtimi dalinasi, pasakoja apie tai, kaip pas kitą molį įvaldžiusį meistrą trūko dėmesio, autentikos.
Jaučiamas sezoniškumas
Vasarą keramikų šeimai aktyvus periodas. Edukacijos, mugės, bendravimas su žmonėmis. Tai yra metas realizuoti savo gaminius, juos pristatyti visuomenei, parduoti. Žiemą, kaip ir daugelis, Hincai: Erikas ir o žmona Genutė užsidaro tyloje, atsiriboja nuo bendravimo. Jie kuria. „Ruošiame gaminių atsargas vasarai. Žiemą svarbu kūrenti pečių, šildyti dirbtuves, kad molis neperšaltų, nedžiūtų ir netrūkinėtų. O jau atvykus į kūrybos vietą pečiaus kūrenti, prisėdi ir padirbėji”, – pasakojo Erikas. Toks sezoniškas ritmas neprailgsta, ypač tuomet, kai aktyvų periodą keičia ramusis, uždaresnis laikas, be žmonių, bendravimo, šurmulio. Jis atviravo, kad vasaromis savo kūrinius dirbantis sode, o žiemą – garaže. „Pakilus elektros kainoms, nebežinau, ar apsimokės dirbti. Keramikos krosnys dega mažiausiai šešias valandas, gaminiams išdegti reikalinga aukšta temperatūra“, – nuogąstavo meistras .
Svarbiausia pagarba
Hincų šeima į savo amatą žiūri labai atsakingai. Į festivalius ir muges jie vežasi stakles, kad vietoje galėtų daryti gaminius pagal specialius užsakymus. Tuo pačiu metu susirinkusiems žiūrovams jiedu demonstruoja, kaip vyksta gamybos procesas. Į muges, prezentacijas ar edukacijas vyksta pasipuošę tautiniais, lino rūbais, nes, anot Eriko, menininkas turi turėti stilių, priminti istoriją, tradicijas. Pasak Eriko, sausas demonstravimas žmonėms bus neįdomus, todėl savo gaminius jie stengiasi estetiškai pristatyti. Vilkint lininiais rūbais ir patiems mugėse maloniau, labiau įsijaučiama į vaidmenį, ypač jei dar demonstruojamas žiedimas.
Krimto studentišką duoną
Na, o pasiteiravus, ar paklausūs jų produktai, meistrai net neabejojo : gera prekė visada suranda savo šeimininką. Lietuvoje paklausesnės žemės spalvos ruda, žalia, ne per daug ryškios, pastelinės. Estijoje žmonės pageidauja mėlynų, juodų, baltų gaminių. Labai daug gaminių iškeliauja kaip dovanos užsienyje gyvenantiems lietuviams. Jiems autentiškus dirbinius dekoruotus gyvybės medžiu ar senąja ornamentika siunčia giminės ir artimieji. Meistras atviravo, kad neseniai pabaigė ir pedagogikos mokslus. Teko jam ir studentiškos duonos paragauti. Anot jo, be pedagoginio išsilavinimo negalima dirbti su vaikais, vesti edukacijas. Pedagogikos žinios atvėrė duris į mokyklas, vaikų stovyklas. O džiugiausia menininkui girdėti pastebėjimus, kad iš molinių indų, kažkaip ir maistas skaniau valgomas.
Sunkumai
Molio dirbiniai yra gana trapūs, jiems pagaminti reikalingas kruopštumas, atidumas, išankstinis pasiruošimas. Iki galo neišminkius molio ir palikus bent vieną oro tarpelį, krosnyje gaminys gali susprogti, pasitaiko, kai lentynos pečiuje lūžta, tuomet įvyksta „domino efektas“ ir visi dirbiniai sudūžta, tenka juos gaminti iš naujo. Bet smagiausia kūryboje, kad du kartus identiškų gaminių nepagaminsi. Ir užtepus tą pačią glazūrą, po išdegimo krosnyje, vaizdas visai kitoks gaunasi. Smalsavome, ar niekada nesvajojęs meistras, grįžti į samdomą darbą. „Gal ir gerai būtų, bet mane tikriausiai atleistų iš pareigų jau pačią pirmą dieną. Mėgstu pasiginčyti, o kai pagauna įkvėpimas yra galiu dirbti ir keturiolika valandų per dieną, o kai nėra – nusispjaunu ir visai nieko nedarau” – apie savo darbą ir keistą charakterį kalbėjo keramikas.
Svarbiausia, kad blogiau nebūtų
„Esu amatininkas, laisvas žmogus, kiek pasidarau, tiek ir turiu. Dažnai net kolegos mugėse klausia, iš kur pas tave tiek gaminių. Na, jei dirbi, darbai ir pasigamina. Pažuvauti visi norėtume, tačiau jei nori kažką turėti, nieko šiame gyvenime be pastangų neįvyksta“– šmaikštavo menininkas. O atsisveikindamas keramikas visiems linkėjo taikos, ramybės. „Svarbiausia, kad blogiau nebūtų, kad valdžia netrukdytų dirbti, nekiltų pandemijos, karai, o visa kita jau mes patys susitvarkysim. Mašiną turiu, sodą turiu, o kiek čia žmogui ir tereikia“, – kalbėjo meistras.