Prieš daugiau nei metus prasidėjęs karas apvertė ukrainietės Tamaros Jakovec gyvenimą aukštyn kojomis. Iš Ukrainos ir Baltarusijos pasienio kilusi moteris iš karo talžomos šalies išsigabeno savo ir sesers vaikus, tėvynėje palikdama tėvus ir kitus artimuosius. Dabar Lietuvoje gyvenimą kurianti ukrainietė pasakoja apie Ukrainos pusėn stojančius ir žūstančius baltarusius, kurie viliasi, kad Ukrainos pergalė gali atnešti pokyčių ir į jų šalį. Vis dėlto, Rusijos ir jos sąjungininkės žeriami bauginimai Lietuvai ir Lenkijai neramina karo skaudžiai paliestą ukrainietę.
Praėjusių metų vasarį, kai Rusija pradėjo neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą, T. Jakovec dirbo Lietuvoje.
Tuo metu du ukrainietės vaikai buvo likę tėvynėje, tad žinia apie prasidėjusį puolimą ir civilių žudynes tiesiog išmušė žemę iš po kojų. Ir dabar kalbant apie tų dienų įvykius T. Jakovec žodžius nutraukia ašaros.
„Labai gerai pamenu tą dieną, kai prasidėjo karas. Tą rytą buvau darbe, pamainą pradėjau pusę šešių. Aš nieko nežinojau, nes dieną prieš tai iš darbo grįžau vėlai, todėl anksti nuėjau miegoti. Atėjau į darbą, nes nespėjau persirengti ir kolegos sako, kad Ukrainą bombarduoja, kad prasidėjo karas. Aš pradėjau verkti ir…. Atleiskite (verkia). Pusę dienos verkiau. Po darbo susirinkau daiktus ir išvažiavau į Ukrainą“, – prisimena T. Jakovec.
Taigi, kai ukrainiečiai bėgo iš rusų puolamos šalies, T. Jakovec traukė priešinga kryptimi – į karo talžomą Ukrainą. Kelionė užtruko – dvi paras teko praleisti Ukrainos pasienyje dėl susidariusių eilių.
„Eilės buvo labai didelės. Labiausiai buvo gaila tų, kurie ėjo pėsčiomis. Su lagaminais, mažais vaikais ant rankų. Atleiskite (verkia)“, – pasakoja T. Jakovec.
Kai pagaliau pasiekė Ukrainos ir Baltarusijos pasienyje esantį Rivnės miestą moteris sužinojo, kad jos mama ir sesuo apsisprendė nesitraukti iš užpultos šalies. T. Jakovec nusprendė gelbėti jauniausius šeimos žmones ir kartu su dviem savo vaikais ir dviem sesers atžalomis nedelsdama išvyko į Lietuvą.
„Vyresnysis sesers vaikas, kuriam dabar dvidešimt vieneri, turi negalią. Jis čia lankosi neįgaliųjų centre. Jaunesnysis – eina į dešimtą klasę. Tai jis likęs Ukrainoje dar būtų galėjęs bėgti į slėptuvę, jei to prireiktų, bet ką daryti su negalią turinčių sūnumi? Todėl ir nusprendėme, kad jie abu važiuoja su mumis į Lietuvą. O sesuo liko Ukrainoje kartu su mama“, – sako pašnekovė.
Lietuvoje sukūrė šeimą, dirba mokykloje, buria karo pabėgėlius
Atvykusi į Lietuvą su keturiais vaikais T. Jakovec dar savaitę dirbo gamykloje, kur ir iki karo, o nuo kovo 17 d. nusprendė priimti kvietimą dirbti Tauragės Jovarų pagrindinėje mokykloje.
Mokyklos vadovybė T. Jakovec pasiūlė darbą, nes švietimo įstaigai buvo reikalingas žmogus, galintis dirbti su vaikais iš Ukrainos. Moteris neslepia, kad tomis sunkiomis karo pradžios dienomis nuo agresijos pabėgusiems ukrainiečių vaikams ji tapo ir mama, ir drauge, ir patarėja mokyklos gyvenime, nes puikiai suprato, ką jie jaučia – pati tą patį išgyveno.
Be to, darbas su moksleiviais T. Jakovec nebuvo svetimas – ji yra įgijusi pedagoginės krypties išsilavinimą, Ukrainoje yra dirbusi istorijos mokytoja, taip pat gali mokyti ukrainiečių kalbos ir literatūros.
„Vaikai važiavo masiškai, šioje mokykloje mokėsi 75 ukrainiečių vaikai. Dabar jų kiek mažiau, nes dalis išvažiavo. Pirmosios dienos čia buvo labai sunkios. Nesupratau, ką daryti toliau, kaip bus toliau“, – dėsto ukrainietė.
Pirmąsias dienas persikėlus gyventi į Lietuvą T. Jakovec sako prisimenanti, kad jautėsi tarsi robotas – ėjo į darbą, vykdė savo pareigas, tačiau viskas atrodė tarsi netikra, slėgė nežinomybės jausmas ir nerimas dėl Ukrainoje likusių artimųjų.
„Bet praėjo šiek tiek laiko ir emocijos nurimo. Kol kas viskas mus tenkina, viskas čia patinka. Mano dukrai – dvylika, sūnui – keturiolika metų. Jie ilgisi namų, ilgisi Ukrainos, bet irgi jau priprato prie gyvenimo čia“, – sako T. Jakovec.
Dar iki karo dirbdama Lietuvoje T. Jakovec susipažino su vaikinu iš Tauragės, kuriam pajuto šiltus jausmus. Šį gruodį pora susituokė.
Moteris neslepia, kad šeima gyvenimą planuoja Lietuvoje. T. Jakovec ir jos vaikai mokosi lietuvių kalbos ir jau nedrąsiai ja kalba.
Tauragėje T. Jakovec buria nuo karo į šį Lietuvos miestą pabėgusius ukrainiečius, dalijasi su šiais žmonėmis jiems aktualia informacija apie teikiamą pagalbą, informuoja tik dabar atvykstančius karo pabėgėlius apie įsikūrimo čia galimybes ir galiojančias tvarkas Lietuvoje.
„Žinau nemažai šeimų, kurios taip pat planuoja likti. Ypač tos šeimos, kurių vyrai dirba tolimųjų reisų vairuotojais. Kalbant atvirai, jie ir taip gyveno tarp dviejų šalių, nes yra žmonių, kurie Lietuvos kompanijos dirba ir penkis, ir dešimt metų. Į Ukrainą jie grįždavo tik pasimatyti su artimaisiais, aplankyti juos ir dabar gyvenimas jiems supaprastėjo. Anksčiau tam, kad atsivežtum žmoną, vaikus į Lietuvą, reikėdavo įveikti labai ilgą ir sunkų biurokratinį kelią, o dabar, prasidėjus karui, kaip keistai tai beskambėtų, jiems viskas tapo daug paprasčiau, nes jie tiesiog gali labai paprastai atsivežti savo šeimą į Lietuvą“, – dėsto T. Jakovec.
Tiesa, ji taip pat priduria, kad yra ir nemažai šeimų, kurios vos tik karui pasibaigus grįš į tėvynę, nes kai kurių žmonių sutuoktiniai liko kautis už šalies laisvę.
Gyvenimas Baltarusijos pasienyje – lyg ant parako statinės
Ukrainietė sako, jog visa širdimi viliasi, kad karas jos gimtojoje šalyje baigtųsi kuo greičiau, tačiau tuo pačiu pripažįsta, jog supranta, kad okupantų greitai nukauti veikiausiai nepavyks.
„Norisi tikėti, kad baigsis kuo greičiau ir Ukrainos pergale, bet aš manau, kad pabaiga dar toli. Labai norėčiau, kad šiandien vakare karas pasibaigtų, bet nemanau, kad taip įvyks“, – liūdnai pastebi T. Jakovec.
Pašnekovė kasdien palaiko ryšį su Rivnės mieste likusiais artimaisiais. Nors šiame Ukrainos ir Baltarusijos pasienyje esančiame miestelyje aktyvūs karo veiksmai ir nevyksta, žmonės ten jaučiasi gyvenantys tarsi ant parako statinės, kuri bet kuriuo metu gali sprogti – iš Baltarusijos pusės kone kasdien jaučiami įvairūs neramumai, provokacijos.
„Netoli mūsų nuolat vyksta diversijos. Baltarusijos pusė nuolat vykdo įvairiausias provokacijas, veikia diversinės grupės, kurios stengiasi organizuoti įvairiausius veiksmus ir perversmus. Tai nors karinių veiksmų šalia nėra, bet tikrai žmonės negali būti ramūs. Kiekvieną dieną iš Baltarusijos pusės virš Rivnės praskrenda raketas nešantys lėktuvai. Žmonės gyvena it ant parako statinės. Iš Baltarusijos pusės bet kuriuo momentu gali sulaukti aviacijos atakų, tankų puolimo. Gali tikėtis bet ko“, – sako T. Jakovec.
Rusijos pradėtas karas Ukrainoje jau pareikalavo ir T. Jakovec artimo žmogaus gyvybės. Moteris pasakojo, kad jos vyresnės sesers, kuri gyvena Lenkijoje, dukra turėjo ištekėti už vaikino iš Baltarusijos. Iki karo jie planavo vestuves, manė, jog sutaupys pinigų ir surengs šventę, tačiau diktatoriaus sprendimai sugriovė jaunos šeimos gyvenimą.
„Kai prasidėjo karas, jis tarnavo Konstantino Kalinausko baltarusių kuopoje. Tas pulkas dabar kovoja Ukrainoje ir kovoja kartu su ukrainiečių karinėmis pajėgomis. Tai mano sesers dukros vaikinas taip pat išėjo į frontą, kartu su kitais savo bendražygiais. Ir jį nužudė. Jis į frontą išėjo su žodžiais, kad „jei Ukraina laimės, tai gal ir mūsų šalyje kas nors pasikeis“, – nesulaikydama ašarų pasakoja T. Jakovec.
Baltarusiai supranta, kad patys išgyvena okupaciją
Šiame mieste gyvenantiems ukrainiečiams nekyla klausimų dėl to, ar Baltarusija yra įsitraukusi į karą ir yra stipriausia Rusijos bendražygė.
Kaip dažnai būna, dviejų gretimų valstybių pasienyje gyvenantys žmonės palaiko ryšius, jaučia ten vyraujančias nuotaikas, neretą šeimą saisto ir giminystės ryšiai. Taigi, Baltarusijos gyventojų nuotaikas bent šioje šalies srityje gana gerai žino ir Ukrainos Rivnės miesto gyventojai.
Anot T. Jakovec, baltarusiai nepritaria Rusijos karui ir neteisėto Balturisijos prezidento Aleksandro Lukašenkos įsitraukimui į karą.
„Baltarusijoje gyvena daug mano giminaičių, jie visi supranta, kas vyksta. Baltarusiai puikiai žino, kad vyksta. Ir jie nepalaiko to, kas vyksta. Nors ten ir nevyksta kariniai veiksmai, bet toje šalyje nėra viskas gerai. Tačiau žmonės yra įbauginti. Jie bijo. Labai maža dalis baltarusių palaiko Rusiją ir jos karą Ukrainoje. Mūsų mokykloje dirba ir mokytoja iš Baltarusijos, bet ji jau seniai gyvena Lietuvoje. Mes su ja pasikalbame, tai ji sako tą patį – visi jos pažįstami, draugai, giminės palaiko Ukrainą, nes jie supranta, kad ir patys gyvena okupacijoje, ne ką geriau, nei Ukraina“, – sako ukrainietė.
Prisimindama plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžią ir tai, kaip iki jo skambėjo Rusijos prezidento Vladimiro Putino pranešimai, T. Jakovec neslepia neramiai stebinti šios šalies liejamus grasinimus Europai ir ypač – Lietuvai, Lenkijai.
„Neseniai girdėjau interviu su Rusijos politologu, kurio pavardės šiuo metu tiesiog neprisimenu, tai jis prognozavo, kad dabar, kai Baltarusija priėmė branduolinius ginklus, esą didžiausia tikimybė, kad jeigu jie ir bus panaudoti, tai ne prieš Ukrainą, o prieš Lenkiją ir Lietuvą. Aš nenoriu tuo tikėti, bet man po šių žodžių tapo labai baisu. Iš jų galima tikėtis visko. Net ir tokio žingsnio“, – sako T. Jakovec.
