Dievo atvaizdo sugrąžinimas Palangai Vitaliaus Bernardo Litvaičio gyvenimo pagrindine idėja
„Darysiu viską, kad gražuolė Palanga būtų mylinti ir mylima“, – kalbėjo 2019 kovo mėn. 82 metų amžiaus Palangos garbės pilietis Vitalius Bernardas Litvaitis, kuris sugrąžino Palangai neįkainojamą vertybę – „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą, aktualizavo Palangos dienų svarbą, padovanojo miestui per 100 palangiškių portretų, jo iniciatyva atstatyta per 13 skulptūrų.
Taip turėjo nutikti
„Manau, kad kiekvieno lietuvio pareiga mylėti savo kraštą, domėtis jo istorija, rūpintis kultūrinio paveldo sklaida, o man likimas lėmė dar ir kitokią misiją – prisidėti prie skulptūrų atkūrimo. Tikriausiai taip turėjo nutikti, jog aš atvykau į Palangą iš Suvalkijos. Pirmą kartą įžengiau į kurortą dar 1961-aisiais metais, kuomet su savo išrinktąją mylima žmona, kuri baigusi Šiaulių pedagoginio universiteto Ikimokyklinio auklėjimo fakultetą, gavo paskyrimą dirbti vaikų lopšelyje – darželyje Palangoje. Anuomet šiame kurorte nebuvau dar buvęs. Sunku mums, naujai atvykusiems, buvo susirasti būstą, juk įžengėme į Lietuvos pajūrį, kuriame būstai yra nuolat išnuomojami poilsiautojams, laisvų vietų nėra. Laimei mūsų šeimą priėmė apsigyventi kartu Jasų šeima, kuri anuomet gyveno pačiame Palangos pakraštyje. Tai buvo labai įdomūs žmonės, savo žiniomis, paprastais, ne vadovėliniais, o gyvenimiškais pasakojimais įkvėpę domėtis šio unikalaus krašto istorija, jo kultūra“, – pasakojo apie savo pažintį su Palanga Vitalius Bernardas Litvaitis.
Linksminosi šaudydami
Kaip vėliau paaiškėjo anuomet jauna naujakurių pora būstą turėjo nuomotis palangiškio Kazimiero Jaso, buvusio grafo Felikso Tiškevičiaus vairuotojo, namuose. Jo sutuoktinė dirbo grafų kambarine. Tada Vitalius, paprastų žmonių lūpose pirmąkart ir išgirdo „Laiminančio Kristaus” istoriją. Bažnyčių uždarinėjimas ir griovimas, kryžių naikinimas bei šventųjų skulptūrų daužymas sovietmečio epochoje buvo vienas svarbiausių valdžios uždavinių. Anuomet krikščioniškosios simbolikos likti negalėjo. Tad Palangos grafų rūmų parke stovėjusio „Laiminančio Kristaus” likimas irgi buvo nulemtas. Jis stovėjo atokiau nuo partinių šulų akių, galbūt todėl ir išliko net iki 1948-ųjų. O iki tol grafų Tiškevičių rūmuose, dabartiniame Gintaro muziejuje, šeimininkavo Raudonosios armijos kariškiai. 1944-ųjų pabaigoje išvijus vokiečių kariuomenę iš kurorto, šioje išskirtinėje vietoje ir įsikūrė Vakarų pakrančių apsaugos aviacijos dalinio štabas. Vietos gyventojai pasakojo, jog prisigėrę kariškiai neretai linksmindavosi iš rūmų terasos šaudydami į Kristaus skulptūrą. Akivaizdu, kad atėjūnai šventvagystės čia neįžvelgė.
Supratau, kad privalau surasti
Tačiau vietos žmonių atmintyje vis kirbėjo, gal „Juodasis Dievalis” (taip vietiniai vadino šį kūrinį) kažkur paslėptas ir ateis laikas, kai bus atstatytas, nes jis jau tapo ne tiek religiniu, kiek laisvos valstybės simboliu. Sovietai anuomet buvo paskelbę nuožmų karą religiniams simboliams, o vos išgirdęs šios skulptūros istoriją, V. B. Litvaitis užsidegė idėja, atstatyti buvusią istoriją. Dievo atvaizdo sugrąžinimas tapo palangiškio Vitaliaus Litvaičio gyvenimo pagrindine idėja. Jis užsikrėtė skulptūros paieškomis ir nenurimo tris dešimtmečius, kol išsiaiškino, kas, kada ir kaip išniekino Dievo skulptūrą Palangoje. O galiausiai inicijavo šio kūrinio kopijos atstatymą rūmų parke. „Nuo tada, kai sužinojau apie tai, supratau, kad „Laiminantį Kristų” privalau surasti, ir nenurimau, kol jis neatsidūrė senojoje vietoje. Tai truko daugiau nei 30 metų. Visą tą laiką rinkau informaciją, kas ką nors kur nors apie tai girdėjo”, – pasakojo V. Litvaitis.
Kėlė klausimus, ieškojo pastatymo esmės
Anot pašnekovo jam labai smalsu anuomet buvę, kas anuomet buvęs „Laiminančio Kristaus“ autorius, kur skulptūra buvusi atlieta, kada ir kokia intencija pastatyta dvaro rūmų parteryje. Visa eilė klausimų buvusi pažerta paskutiniajam grafų Tiškevičių šeimos palikuoniui Alfredui Tiškevičiui, o šis, tik gūžčiojęs pečiais, nors aiškiai prisiminė, jog kiek jis atsimena šis paminklas jau stovėjęs rūmų parteryje, o šeimoje jokių pokalbių šia tema nebuvo buvę. Perversta visa eilė literatūros ir 1906 metais dendrologiniame žurnale „Revue Harticole“ (1906 m.) išspausdintoje iliustracijoje su Palangos parko vaizdu vietoj „Laiminančio Kristaus“ buvęs tik medinis stulpas, šios skulptūros dar nebuvo. Kita vertus jau 1913 metų lenkų istorikas dr. Stanislovas Karvovskis, jau fiksuoja Tiškevičių rūmų parteryje stovinčią Kristaus skulptūrą. Tad susiformavo nuomonė, kad skulptūros gimimo data galėjusi būti tarp 1907 – 19012 metų. Labiausiai tikėtina pasirodė tai, jog skulptūra galėjusi atsirasti 1907 metais, minint mūrinės Palangos katalikų bažnyčios šimtmetį. Spėjama, jog grafas galėjęs užsakyti naujajai katalikų bažnyčiai, ji turėjusi puošti bažnyčios šventorių, galbūt senosios bažnyčios altoriaus vietoje. Esą, užsitęsus bažnyčios statybai, grafienė pareikalavusi Kristaus paminklą pastatyti priešais savo rūmus. Sklido kalbos, jog grafienė tai padariusi norėdama įamžinti nuo difterijos mirusios savo dukros atminimą, kiti pasakoja, jog ponia norėjusi sulaukti sūnaus, tačiau jai vis gimdavusios dukros, ir ji pastatė priešais rūmus Kristaus skulptūrą, kuria prašė Dievo palaimos susilaukti sūnų. Tačiau V. Litvaičio nuomone, visos šios versijos, spėlionės ir prielaidos yra nepagrįstos, neatitinka tikrovės, mat Tiškevičių dukra mirusi tik 1932 metais, o skulptūros pastatymo metu Tiškevičiai jau turėjo ir vyriškosios lyties palikuonių. Labiausiai tikėtina pastatymo priežastis – grafienės pamaldumas, kuris skatinęs aukštuomenės damos norą gyventi sakralinių objektų apsuptyje. Neatmestina ir prielaida, jog didžiausias Palangos bažnyčios statybos fundatorius Feliksas Tiškevičius pastatė Kristaus skulptūrą priešais savo pagrindinę buveinę, norėdamas savo mecenatystei suteikti didesnę reikšmę bei įamžinti savo auką Palangos katalikų bažnyčiai.
Siūlė už keturis degtinės butelius
Anot V. Litvaičio, „Laiminantis Kristus“, jo skulptūra sovietų valdžiai buvusi lyg „šašas ant kaktos“. Sovietiniame kurorte religinės tematikos skulptūroms vietos neturėjo likti. Palangiškiai pasakojo, kad gavus nurodymą iš valdžios, žmonės rūpinosi, kad paminklas iš parko būtų iškeltas. J. Paleckis anuomet bandęs perspėti Palangos kleboną, ir paprašyti skulptūrą priglausti. Anuomet klebonas Pociuis sutiko medinį kryžių ir Švč. Mergelės Marijos skulptūrėles priglausti, tačiau su Kristaus skulptūra uvo sunkiau, esą be technikos jo nebuvo įmanoma nukelti. Tačiau po vienos gūdžios nakties, skulptūros nebelikę. Apie skulptūros klajones savo žiniomis dalijosi ir klebonas Bronislovas Burneikis. Anuomet jis dirbęs bažnyčios vikaru. Anot jo, vieną rudens rytmetį į kleboniją atėjo du vyrai ir pasakę vežime turį Kristaus paminklą. Jie siūlė atiduoti skulptūrą bažnyčiai už 4 butelius degtinės. Skulptūra buvusi dar nesužalota, tik šiek tiek apibraižyta. Pasak B. Burneikio, jų klebonas anuomet vengęs bet kokių konfliktų su vietos valdžia, tad vyrams atšovęs, kad šventų relikvijų į degtinę nekeis ir liepė vyrams vykdyti tai, ką valdžia paliepusi. Kiek vėliau vikarą aplankė garbaus amžiaus pranciškonas brolis Benediktas. Jjis anuomet pasakęs, jog į metalo laužyną atvežtas „Palangos Kristus“. Jis norėjęs pasiimti skulptūros galvą, kad šią, jam mirus pritaisytų prie jo kapo. Deja, nuvykus į vietą, viskas jau buvo kūjais sudaužyta, galva buvusi neatpažįstamai suniokota.
Nepriklausomybė – prielaidos kultūriniams atgimimui
Nepriklausomybės laikai sudarė prielaidas ir kultūriniams atgimimui. Didžiulis kultūrinis pakilimas skatino domėtis krašto istorija, kaupti informaciją ir susidarė prielaidos skulptūros atgimimui. Buvo renkamos lėšos atkurti kažkada buvusią istorinę tiesą – atstatyti „Laiminantį Kristų“. Konkursą laimėjo dailininkas Stasys Žirgulis. Darbas nebuvo lengvas, anuomet keitėsi pinigai, verslininkai ne visi noriai rėmė kultūrines iniciatyvas, teko ilgai įtikinėti, pasitelkti ir spaudą. Tačiau atstačius skulptūrą sulaukiau vyskupo Antano Vaičiaus pabučiavimo į skruostą. „Prisipažinsiu, anuomet nesiprausiau kokią savaitę“, – kalbėjo prisimindamas pakilius skulptūros atidarymo laikus pašnekovas. Pirmasis grandiozinis darbas – įkvėpė kitus: organizuojami dailininkų plenerai, kuriuose nutapyta per 100 palangiškių portretų, domėtasi Palangos miesto paminėjimo pradžių pradžia, aktualizuotos net dvi svarbios Palangai datos : kovo 30 – Palangos Nepriklausomybės diena, kuomet 1921 metais Palanga atiteko Lietuvai bei 1253 balandžio 5-oji, kuomet rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta Palanga. Atkurta ar pastatyta per 13 skulptūrų, reikšmingiausios – J. Basanavičiaus, Jono Šliūpo, parašyta prisiminimų knyga, gautos Palangos garbės piliečio regalijos. Visa tai – tik vieno žmogaus gyvenimo pėdsakai.
Ar įpareigoja garbės piliečio titulas?
„Sakyčiau ne, jis turi man ne tik moralinę, bet ir ekonominę naudą. Savivaldybė ne tik įteikė man Palangos vėliavą, bet ir įsipareigojo nemokamai palaidoti. Nors aš esu užsibrėžęs didžiulį tikslą, nors man dabar 82 metai, noriu sulaukti 1921-ųjų, kuomet Palanga minės 100-ąsiasi savo nepriklausomybės atkūrimo metines. Norėčiau sudalyvauti visuose Palangos dienų renginiuose, viliuosi, kad jie bus grandioziniai. Noriu triukšmingai švęsti. O anuomet juk pirmąsias Palangos dienas rengėme neturėdami jokio biudžeto, viską lėmė iniciatyva ir idėjos. Pasidalinau savo mintimis su fotografu Adu Sendrausku ir Nerijumi Stasiuliu, dar iki šiandien prisimenu, kaip lankėme kultūrininkus, kvietėme juos prisidėti savo talentu, darbais ir idėjomis. Didžiausias pasiekimas buvo, kuomet nemokamai sutiko pakoncertuoti Eduardas Kaniava. Jaunimui galiu pasakyti, kad gyvenime yra svarbiausia idėja, ir atkaklus siekis ją įgyvendinti. Resursų gražioms iniciatyvoms paaukoja žmonės, o domėjimuisi savo kraštu, jo istorija ribų nėra“, – kalbėdamas apie savo darbus minėjo Vitalius Bernardas Litvaitis, kuris ragino mylėti savo kraštą, ir daryti visa, kad Palanga būtų mylima.
