Tą istoriją man papasakojo Justina, gargždiškė, senatvėje gyvenusi Klaipėdoje. Ji mėgo pasakoti apie laikus, kai žolė buvo žalesnė, o vanduo saldesnis. Justina papasakojo, kad jai tekę tarnauti Latvijos „parubežyje“ pas labai tvarkingą šeimininkę, ten Justina daug visko išmokusi.
Šeimininkė geros širdies moteris buvo. Samdinius gerai maitino ir algos nešykštėjo, bet šie ilgai neužsibūdavo. Tiesa, jų šeima buvusi bambizų tikėjimo. Labai dažnai į jų namus rinkdavosi to paties tikėjimo žmonės melstis ir šventų knygų skaityti. Justina miegodavo svirnelyje. Tie šeimininkų svečiai jai kėlė baimę. Ir ji pasakoja, kad ne be reikalo.
Pačią pirmąją naktį, kai atvyko pas šeimininkus, vidurnaktį, išgirdo kažką krebždant, tarsi kažkas popierius skrebentų. Ji pamanė, kad gal būt pelės kokius popierius į lizdus tempia. Nei žvakės, nei liktarnos mergina neturėjo. Tamsu, baisu vienai svetimoje vietoje pasidarė. Pati nepajuto, kaip kamaros duris atvėrė, Švietė mėnulio pilnatis. Mergina apžiūrėjo ir palovę, ir visus svirno kampus – pelių, žiurkių nepamatė. Vėl užsidarė duris, įlipo į lovą, vėl girdi, tarsi, kas knygą plėšytų – tik čykšt ir čykšt.
Guli ji lovoje, tie čykšt nesiliauja, o rytas neskuba ateiti. Kai tik praaušo prirovė bitkrėslių, pelynų, po visus svirno kampus išdėliojo, kad peles, žiurkes atbaidytų. Kitos dienos vakare pas netoli gyvenančią tetą išleidžiama pasiprašė. Teta, išgirdusi pasakojimą, susirūpino ne juokais. Surado kažkokių žolelių, švento vandens. Liepė su žolelėmis svirną smilkyti ir šventu vandeniu pašlakstyti. Parėjusi mergina taip ir padarė. Svirnelyje grindis iššveitė, patalynes lauke išpurtino, visus daiktus perkilnojo, perstumdė – jokio popieriaus nerado, graužikų lizdų taip pat.
Laimei, šeimos išmintis ir patarimai padėjo, keisti garsai daugiau nepasikartojo.
