Mokantis vakaro maldos
Vienas iš iššūkių, kasdien kylančių tokiam krikščioniui kaip aš, yra užbaigti dieną asmenine vakaro malda. Kalbu su savo Dievu, vienas kreipiuosi į Jėzų Kristų. Kai kas tai daro drauge – besimeldžiančios Bažnyčios vakaro maldoje. Tai, kad meldžiuosi aš ir meldžiasi visa Bažnyčia, yra – sakant sąžiningiau, turėtų būti, – esminis Bažnyčios, kuriai priklausome Krikšto, Sutvirtinimo ir Komunijos galia, požymis. Bažnyčia meldžiasi ne tik vakarais. Aš irgi. Bet dabar mūsų dėmesį norėčiau atkreipti į vakaro maldą prieš einant miegoti.
Kaip melstis?
Mūsų dienos struktūruotos. Jų ritmas kartojasi. Mano laiko tėkmė paženklinta karštligiškos skubos ir išsekimo. Virtualusis pasaulis nepaliaujamai bombarduoja informacija. Vaizdai išnyra ir pradingsta per sekundės dalį. Darbas sujaukia dieną ir naktį, kai kada ir atostogas. Tokiomis aplinkybėmis vakaro malda gali greitai atsidurti po stalu. Tačiau dėl to vakaro maldą dvi ar keturias valandas paankstinti neprasminga.
Ir vis dėlto: vakaro malda, mano malda rengiantis nakčiai, yra gyvybiškai svarbi. Ji skatina miegą, nes nuramina kūną ir dvasią. Padeda išlaikyti sveikatą. Primena mano gyvenimo variklį, galingą variklį, turintį daug arklio galių. Vakaro malda, maža to, malda apskritai gali nuversti kalnus. Ar tikiu tuo? Ar pasitikiu maldos galia?
Bet pirmiausia: ką reiškia melstis? Didis maldininkas kartą yra pasakęs: melstis reiškia „kvėpuoti Dievu“ (E. Przywara. Der geistliche Weg der Exerzitien. Köln 2002 (Edition Cardo; 70), 57). Vadinasi, mūsų malda nėra nuotaikos dalykas. Įkvėpti oro tikrai nėra sentimentalu. Kartais mums ir tai sunku – įkvėpti oro ir melstis. Turime melstis, kad galėtume gyventi. Nesimelsdami tik egzistuotume. Gyvenu, nes meldžiuosi. Meldžiuosi, vadinasi, esu.
„Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie“, – taip prasideda viena psalmė. Mūsų malda dažnai būna tikriausia, kai kyla iš didelio vargo. Malda kaip kvėpavimas Viešpačiu yra autentiškiausia, kai kyla iš poreikio kvėpuoti.
„Tu mano užuovėja“
Poreikis kvėpuoti daro mus neramius. Sujudina. Kelia mums baimę. Priverčia sušukti Dievui. Taip meldžiamės ir vakare. Būdami krikščionys, tiesiai stovintys gyvenime, turime pajusti, kaip mūsų vakaro maldų tvirtos formuluotės mus palyti ir keičia. Galime atrasti, kas nuoširdžiai trykštančiais žodžiais iš mūsų dejuodama ir šaukdama veržiasi. Tai – praėjusi diena, visada autentiška mūsų gyvenimo medžiaga. Sėkmės ir nesėkmės, džiaugsmas, pasitikėjimas, viltis ir nusivylimas, susierzinimas, sąstingis ir neatšaukiamumo jausmas. Trumpiausia malda skamba taip: „Viešpatie, priimk.“
Kad tokia malda iš mūsų lūpų neišsprūstų mechaniškai, vakare būtina kelias akimirkas susikaupti. Turiu gauti galimybę įsiklausyti į savo vidinį laikrodį, leisti pasitraukti kitokiam triukšmui – susijaudinimui, susierzinimui, tam, kas nepadaryta, rytojaus planams, vadinasi, viską pastumti į šalį ar palikti už durų, kad galėčiau atsiverti Dievui, įsiklausyti į jį kaip į savo vidinį laikrodį.
Tada manyje sujunda ir neapykantos bei garbės troškulio intrigos. Negaliu jų apeiti, vienąkart visam laikui atsikratyti, jos labiau ar mažiau prabyla kas vakarą. Tai neturi manęs bauginti. Tačiau su tomis intrigomis privalau kovoti. Jos ir kova su jomis yra žmogiškas ir žemiškas dalykas. O Dievas žmonių panoro irgi žemiškų. Jis savo malone ir meile padeda mums nepralaimėti tos kovos. Vadinasi: susikaupti, stabtelėti vakare. Vakaro maldos metu išlipu iš laiko riedančio traukinio. Malda yra stabtelėjimas.
Vakaro maldos metu išlipu iš laiko riedančio traukinio.
Mano trumpi apmąstymai vakare, kuriuos Dievas norėtų paversti malda, yra tartum dienos apžvalga. Vakaro malda kaip peržiūros metas. Vakaro malda taip pat yra susitaikymo metas. Susitaikyti būtina – kas to nežino? – bei Dvasios galia ir įmanoma, jei to nuoširdžiai prašau Jėzaus. Juk galimybė nakties valandą susitaikyti veidu į veidą su kitu yra tik ribota. Vakaro maldos metu tinka ir ašaros. Verkti nėra vaikiška. Bažnyčios dvasinė tradicija apie tokį potyrį sako: „Ašarose ištirpsta mūsų kaltė.“
Ir galiausiai: vakaro malda nuteikia mane kitai dienai. Vakaru, naktimi prasideda kita diena. Naują dieną prasminga visada pradėti vakaru. Mūsų laikų sekuliarioje sekmadieninėje kultūroje šis motyvas, regis, tampa vis priimtinesnis. Šeštadienio vakaras yra sekmadienio pradžia.
142-ojoje psalmėje apdainuojamas žmogaus poreikis kvėpuoti. Šioje maldoje kalbama apie mane. Parodoma, koks aš vakare esu Dievo akivaizdoje.
Garsiai šaukiuosi Viešpaties, / balsu Viešpatį maldauju. / Savo skundą jam išlieju, jam išsakau savo kančią. / Kai visiškai nustoju drąsos, / žinai tu mano kelią. / Šaukiuosi tavęs, Viešpatie, / sakau: „Tu mano užuovėja – / visa, ką turiu gyvųjų šalyje.“
Panašiai Jėzus dejavo savo tamsiausios nakties valandą: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo gyvybę. Dejonė, kupina vilties kvėpuoti gyvenimu, – štai ką reiškia mano poreikis kvėpuoti.
Versta iš: Johannes Schelhas. Atem-Not. Zur Einübung ins Abendgebet. GEIST UND LEBEN. Nr. 2 / 2013. Echter Verlag, Würzburg 2013, S. 176–178.