Izolda Keidošiūtė. Mįslingai mirusio „šnipo“ dukra ir „nacių propagandistė“ – Agnieszkos Holland kinas

O šį kartą papasakosiu apie dvi šių metų Venecijos kino festivalyje apdovanotas maištingas, drąsias ir labai talentingas moteris režisieres. Apie aktyviai dirbančią, be galo kovingą, net bebaimę moterį, dėsčiusią įvairiuose Europos kino institutuose, turėjusią daugybę garbingų pareigų Europos kino įstaigose ir nuolatos filmus kuriančią darbščią lenkę Agnieszką Holland. O antros dalies herojė – italų kino režisierė Lialiana Cavani, atsiėmusi prizą už gyvenimo nuopelnus, šiandien jau šiek tiek primiršta. Na, gal tik vieną jos filmą vis dar atsimenama.

Agnieszka Holland, be abejo, viena iš ryškiausių ir labiausiai pasaulyje pripažintų lenkų režisierių. Tris kartus nominuota „Oskarui“, Kanų kino festivalyje FIPRESCI apdovanojimo ir „Auksinio gaublio“ laureatė. Režisierė yra Amerikos kino akademijos narė, Lenkijos režisierių gildijos garbės pirmininkė. 2020 metų gruodį tapo pirmąja moterimi Europos kino akademijos valdybos prezidente. Ji kuria filmus Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir JAV, su ja noriai dirba garsiausios pasaulio kino žvaigždės. Jos parašytus arba kartu su ja rašytus scenarijus perkėlė į ekraną daugelis kitų režisierių, tarp jų ir Andrzejus Wajda, ji vaidino epizodus K. Kieślowskio, S. Latałłos, R. Bugajskio filmuose. 2001 m. buvo apdovanota Polonia Restituta ordino Karininko kryžiumi už išskirtinius nuopelnus Lenkijos kultūrai, o 2002 m. – specialiuoju apdovanojimu „Orzeł“ už kūrybinį kelią Lenkijoje ir užsienyje. Ji taip pat buvo pagerbta už viso gyvenimo nuopelnus 1999 m. Las Vegaso kino festivalyje.

Tačiau režisierės gyvenimo istorija – tai virtinė dvasinių, trauminių potyrių, su daugybe posūkių ir drąsių sprendimų. Agnieszka Holland sakė: „Kiekvienas filmas susijęs su skirtingais mano gyvenimo įvykiais, su skirtingais žmonėmis, su išgyvenimais, kurie, žvelgiant iš atminties perspektyvos, kartais atrodo malonūs, o kartais skausmingi.“

Agnieszka Holland gimė Varšuvoje, praėjus trejiems metams po karo. Ji užaugo tarp miesto griuvėsių. Mieliau žaisdavo indėnus ar riterius nei su lėlėm ir nuo pat pradžių pasižymėjo lyderės savybėmis. Jos motina Irena Rybczyńska buvo lenkė. Tėvas ateistas ir komunistas Henrykas Hollandas – žydas, nesilaikęs savo tautos tradicijų ir nekalbėjęs apie Holokaustą. Jis buvo žurnalistas ir sociologas, apgynęs filosofijos daktaro disertaciją. Klausimų apie religinę tapatybę iškilo tik tada, kai režisierė atsidūrė emigracijoje. Ten ji pradėjo pažinti žydų papročius ir ritualus. Tėvas mažai laiko skyrė savo dukrai, o vėliau apskritai paliko šeimą. Agnieszka Holland savo santykius su juo apibūdina kaip sudėtingus. „Jis nebuvo man autoritetas. Jaučiau jo silpnumą. Nejaučiau jam tokios pagarbos, kokią jaučiau savo motinai.“ Tačiau būtent tėvas dažnai vesdavosi ją į spektaklius ir siūlydavo skaityti knygas.

Tuo metu jai buvo trylika metų. Kai motina sužinojo apie šį atvejį, tuoj pat išsiuntė dukrą į žiemos stovyklą, kad išvengtų nemalonumų, susijusių su tėvo mirtimi. Tačiau Agnieszka sužinojo iš nekrologo laikraštyje, kurį nupirko kambario draugė. Tėvo politinis susidorojimas ilgiems metams paženklino būsimosios režisierės gyvenimą, o vėliau jį dar labiau apkartino.

„Aš demonstratyviai nepakeičiau savo pavardės. Juk galėjau vadintis Adamik. Aštuoniolikos metų ištekėjau. Bet man atrodė, kad esu Agnieszka Holland. Be to, norėjau, kad būtų žinoma, kas esu“, – prisipažįsta ji.

Agnieszka visada turėjo aiškų poreikį kurti pasaulį, suprasti žmones, todėl režisūra buvo jos svajonių kryptis. Tačiau ji prisimena: „Dėl savo pavardės labai anksti patekau į juoduosius sąrašus. Tėvo mirtis valdžiai buvo nepatogi tema. O dar 1968 metais prisidėjo sustiprėjęs antisemitizmas. Norėjau stoti į Lodzės kino mokyklą, bet mama buvo perspėta, kas vis tiek neįstosiu, todėl išvažiavau studijuoti į Prahą.“

Išvyko 1966 metais ir būtent šiame mieste pamažu subrendo: čia ji rado meilę ir čia turėjo išbandyti savo drąsą. Pripažįsta, kad studijos garsiojoje Prahos kino mokykloje FAMU, kurioje dėstė svarbiausi čekų Naujosios bangos kūrėjai, paliko didžiulį pėdsaką. „Šeštojo dešimtmečio viduryje, kai mokiausi vidurinėje mokykloje, čekų kinas neabejotinai buvo originaliausia Europos kino srovė. O laikas, kurį praleidau Čekijoje, man buvo nepaprastai svarbus – jaučiausi labai artima šiai šaliai ir jos kultūrai“, – sakė režisierė.

Būtent tada ji susižavėjo Milano Kunderos proza (po daugelio metų A. Holland išvertė jo „Nepakeliamą būties lengvumą“, jis pirmą kartą lenkiškai buvo išleistas Londone 1984 metais). Politinėje arenoje tvyrojo sumaištis, artėjo Prahos pavasaris. A. Holland negalėjo likti abejinga šiems įvykiams. Savo bute kartu su studijų draugu Laco Adamiku spausdino Čekijos opozicionierių skrajutes. Taip pateko į kalėjimą.

„Iš pradžių mane laikė karceryje. Langas buvo ne į lauką, o į kažkokį vamzdį. Vaidinau idiotę intelektualę, pasakodavau įvairius skaitinius“, – savo biografijoje prisimena Agnieszka Holland. Po septynių savaičių ji buvo paleista į laisvę. Tačiau buvo sekama ir niekada nežinojo, kada ją vėl gali tardyti ar net suimti.

„Kalėjimas man buvo svarbi patirtis. Įsitikinau, kad galiu ištverti kažką panašaus“, – prisipažino ji viename interviu. Prie šių patirčių sugrįžo 2013 metais, kai Čekijoje vietinei HBO stočiai sukūrė trijų dalių mini serialą „Degantis krūmas“ (Horící ker), labai gerai įvertintą šioje šalyje ir apdovanotą net trylika „Čekijos liūtų“, tarp jų už geriausią metų filmą, režisūrą, operatoriaus darbą, scenarijų ir muziką.

Nepaisant šių sunkių išgyvenimų, ji baigė studijas ir grįžo į Lenkiją. Kaip pati prisipažino, tai nebuvo lengvas sprendimas, juk po penkerių metų grįžo pas savo motiną su vyru Laco Adamiku. O paskui gimė dukra Kasia.

„Grįžusi bandžiau rašyti scenarijus, bet jie visi buvo atmesti. Kadaise televizijoje nugirdau nustebusių redaktorių pokalbį: „Ko ji čia vaikšto? Niekad neduosime jai jokio darbo.“ Vienuolika metų negavau užsienio paso. Jausmas, kad prieš tave – užkarda, buvo sunkiai pakeliamas. Man buvo dvidešimt, buvau kupina ambicijų ir energijos. Kaskart, kai kreipdavausi paso, saugumiečiai užsimindavo, kad gaučiau tik kelionei į vieną pusę. Tai vyko netrukus po 1968-ųjų, kai tūkstančiai Lenkijos žydų paliko šalį, turėdami vadinamąjį kelionės dokumentą.“

Pirmasis jos talentą pastebėjo Krzysztofas Zanussi, kurio asistente po ilgų pastangų ji pagaliau tapo. Vėliau jos režisūros tėvu tapo Andrzejus Wajda, su juo bendradarbiavo kartą oficialiai, kartą „slapta“, kai nebuvo valdžios institucijų leidimo. Praėjus ketveriems metams po grįžimo į šalį, ji sulaukė savo debiuto. A. Wajdos susivienijame sukūrė savo pirmąjį televizijos filmą „Vakaras pas Abdoną“ (Wieczór u Abdona, 1975) pagal J. Iwaszkiewicziaus apsakymą.

Pagaliau tikruoju jos debiutu kine buvo filmas „Provincijos aktoriai“ (Aktorzy prowincjonalni, 1978), apdovanotas prestižiniu FIPRESCI apdovanojimu Kanuose. Metaforiška istorija apie aktorius, kurie provincijos teatre repetuoja Wyspiańskio „Išlaisvinimą“. Jaunas idealistas Kšyštofas siekia pagrindinio vaidmens, maištauja prieš kolegų abejingumą, išsiskiria su žmona. Kino kritikai rašė: „Jos herojai yra nelaimingi, jiems trūksta būties pilnatvės kaip ir Kunderos herojams.“ Šis filmas vienas pirmųjų pradėjo vadinamąjį moralinio nerimo kiną, nukreiptą prieš tuometinę valdžią ir jos propagandos sukurtą tikrovės vizijos judėjimą. Taip pat tuo metu ji susipažino su režisieriumi Krzysztofu Kieślowskiu, juos siejo ilgametė draugystė.

Per „Solidarumo“ veiklos laikotarpį ji sukūrė vieną iš ryškiausių savo filmų „Karštligė“ (Gorączka, 1980) apie nepavykusią 1905 metų revoliuciją pagal Andrzejaus Strugo romaną „Vienos kulkos istorija“.

„Atsitiktinai susidūriau su Krzysztofo Teodoro Toeplitzo scenarijumi, perskaičiau jį ir pasakiau sau: norėčiau tai padaryti. Netikėjau, kad jis praeis pro cenzūrą ir bus patvirtintas“, – po daugelio metų prisiminė Holland.

„Filme „Karštligė“ pirmą kartą pasirodė jaunasis Bogusławas Linda ir mes visi buvome apstulbę: kokią ji turi aktoriams akį, kaip jį pastebėjo?“ – sakė Andrzejus Wajda. Filmas sužavėjo ne tik Lenkijos kinematografininkus (trys apdovanojimai Gdynės festivalyje, įskaitant „Auksinius liūtus“ už geriausią filmą), bet ir Berlyno festivalio publiką, kur buvo rodomas pagrindiniame konkurse (Barbara Grabowska apdovanota „Sidabriniu lokiu“ už geriausią aktorės vaidmenį).

O po metų nufilmuotos ir lenkiškos gyvenimo žaizdas atskleidžiančios dramos (gal net pavadinčiau senamadiškai – tragedijos) „Vieniša moteris“ (Kobieta samotna 1981, leistas rodyti 1987-aisiais) transliaciją valdžia sustabdė ir filmą nelegaliomis kopijomis buvo galima pamatyti tik privačiuose ar pusiau privačiuose seansuose. Tai sukrečianti istorija apie paštininkę ir vienišą motiną (Maria Chwalibóg), kuri suartėja su gyvenančiu iš pašalpos neįgaliuoju (Bogusławas Linda). Nuolatinis skurdas, pažeminimai daro šių žmonių gyvenimą neįmanomą. Ir viskas baigiasi tragiškai…

„Norėjau sukurti filmą apie vargšus žmones, kurie nežino, kaip ištverti šį gyvenimą, – sakė režisierė. – Tada Maciekas Karpińskis rado dienoraštį, aš radau kitą: šie rankraščiai mus įkvėpė ir kartu parašėme scenarijų.“ Tai buvo dar vienas A. Holland filmas, sukėlęs prieštaringų vertinimų, ypač dėl tamsios tikrovės vizijos, be jokios vilties, kurios nesuteikė ir „Solidarumo“ atsiradimas.

„Filme yra scena: mano herojė susiduria su „Solidarumo“ eitynėmis, kuriose reikalaujama paleisti politinius kalinius, – prisiminė Holland. – Ji ne tik prie jų neprisijungia, bet, atrodo, visai jų nepastebi; su sūnumi praslenka pro jas, tarsi tai būtų tik kelio užtvara. Ši scena neatsirado iš niekur, daugelis žmonių tuo metu taip manė, taip jautė.“ „Vieniša moteris“ – filmas, kurį žiūrėti yra tiesiog kančia, skausmas – mane labiausiai sujaudinęs ir sukrėtęs A. Holland kūrinys. Ir galbūt net pats geriausias jos filmas.

Šis paskutinis prieš emigraciją sukurtas darbas užbaigė jos kūrybos tyrinėjimų laikotarpį, kai kinas neabejotinai buvo veidrodis, atspindintis Lenkijos stagnacijos laikotarpį, atskleidžiantis egzistencijos beviltiškumą, esmines socialistinės Lenkijos opas. Vėlesniuose darbuose emigracijoje režisierė naudojo kitas išraiškos priemones ir kitokią kino kalbą.

Kai prasidėjo karo padėtis, režisierė buvo Švedijos kino festivalyje, kur rodė „Vienišą moterį“. Agnieszka Holland nusprendė negrįžti į Lenkiją. Emigracijai pasirinko Paryžių, nes prancūzų literatūra ir menas jai buvo labai artimi.

„Nepažinojau Prancūzijos, prieš tai dvi dienas lankiausi Kanuose ir pusę dienos Paryžiuje“, – atminė A. Holland.

Prireikė aštuonių mėnesių, kol jos vyras Laco Adamikas ir dukra Kasia irgi atvyko į Paryžių. Tačiau Laco netrukus išvyko ir jų santuoka nutrūko. Agnieszka Holland Prancūzijoje liko viena su mažu vaiku, be darbo, be pinigų ir be prancūzų kalbos žinių.

„Wajdos rūpinosi manimi, stengėsi padėti materialiai. Keletą mėnesių gyvenau pas juos“, – pasakoja režisierė. Jos dukra Kasia prisimena, kad beveik pusantrų metų jie klajojo iš vieno draugų buto į kitą. Iš viso kraustėsi 30 kartų.

Agnieszka Holland greitai suprato, kad prancūzų kino pasaulis yra labai uždaras. Neturint pažįstamų sunku užmegzti bet kokius ryšius kine ir televizijoje. Ji palikdavo žinutes sekretorėms, žadėdavusioms, kad bosai perskambins, bet skambučių Agnieszka nesulaukė. Buvo atvejų, kai aktorė ar prodiuseris atsisakydavo dirbti su ja paskutinę minutę. Taip nutiko, pavyzdžiui, su gerai žinoma prancūzų aktore Isabelle Huppert, kuri sutiko vaidinti A. Holland filme. Pinigai buvo surinkti, o aktorė nustojo atsakinėti į telefono skambučius. Prancūzijoje Agnieszka Holland pasijuto labiau pasitikinti savimi tik tada, kai išmoko kalbą, nusipirko butą ir susirado draugų. Tačiau pirmąjį reikšmingą filmą emigracijoje ji sukūrė Vokietijoje. 1985 metais režisavo filmą „Karti pjūtis“ (Bittere Ernte), kuris buvo nominuotas „Oskarui“. Tai laisva H. H. Fieldo ir S. Mierzeńskio romanų interpretacija. Kuklus, griežtas pasakojimas apie penkiasdešimtmetį Leoną, slepiantį žydų merginą Rozą, kurią jis verčia lytiškai santykiauti. A. Holland ir vėl vaizdavo žmones, ieškančius išeities, išgyvenančius laimės ir nesėkmių akimirkas.

Režisierė drąsiai griebiasi socialinių ir politinių temų: 1988 metais pasirodo „Nužudyti kunigą“ (To Kill a Priest), kuris pasakojo apie tragiško likimo lenkų kunigą Aleką. Šį filmą įkvėpė lenkų saugumo nužudyto Jerzy Popiełuszko gyvenimo istorija.

Vertinanti kine įvairovę A. Holland po metų parodė intymią, metafizinio ilgesio persmelktą dramą su detektyvo elementais „Olivjė, Olivjė“ (Olivier, Olivier, 1991).

O iš JAV jau pasipylė darbo pasiūlymai ir režisierė atsidūrė savo svajonių Holivude. Pirmasis čia jos režisuotas filmas buvo „Paslaptingasis sodas“ (The Secret Garden,1993) pagal Frances Hodgson Burnett romaną. A. Holland sukūrė jį europietišką, šiek tiek liūdną ir nostalgišką. Todėl prodiuseriai greitai „pagražino ir pasaldino“ filmą, kad jis taptų labiau „amerikietiškas“ ir galėtų būti lengviau parduodamas. Tai populiariausias režisierės filmas, sukurtas JAV.

„Viena iš priežasčių, kodėl sukūriau šį filmą, buvo tai, kad norėjau suteikti vaikams patirties, panašios į tą, kuri formavo mano vaikystę“, – pasakojo A. Holland.

Tada Agnieszka pirmą kartą uždirbo didelius pinigus. Ji nusipirko namą Bretanėje, kuris iki šiol yra jos prieglobstis. O 1995 metais ekranuose pasirodo biografinė drama „Visiškas užtemimas“ (Total eclipse), pasakojanti apie 19 amžiaus pabaigos poetų, dviejų simbolistų, audringą gyvenimą. Čia susitinka jau senstelėjęs Paulis Verlaine`as Verlenas ir dar visai jaunas Arthuras Rimbaud. Subrendęs menininkas negali atsispirti jaunystės ir talento kerams. Drastiškas patyrimas nuveda du „prakeiktuosius“ Prancūzijos poetus tamsiausiais pažinimo labirintais. A. Holland be galo įtaigiai tyrinėja genialumo, beprotybės ir aistros anatomiją. Drauge su puikiu aktorių duetu – Leonardo Di Caprio ir Davidu Thewlisu – mėgino atsakyti į amžiną klausimą – kodėl už talentą visada reikia sumokėti pačią didžiausią kainą?

„Vašingtono aikštė“ (Washington Square, 1997) – tai Henry Jameso romano ekranizacija, kuriame nepatraukli turtingo gydytojo dukra įsimyli gražų, bet neturtingą jaunuolį. Tai filmas apie meilę kaip žaidimą, apie skausmingą brendimo procesą, kuris neišvengiamai susijęs su iliuzijų praradimu.

Buvo Holland kūryboje laikotarpis, kai pastebimas susižavėjimas metafizinėmis temomis. Filmuose „Trečias stebuklas“ (The Third Miracle, 1999) arba „Džuljeta grįžta namo“ (Juliet Coming Home, 2002) jaučiamas net susižavėjimas religinėmis nuostatomis ir racionaliai nepaaiškinamais, antgamtiniais reiškiniais. Tačiau keldama metafizinius klausimus, režisierė vengia aiškių atsakymų.

Savo ruožtu autentiškus personažus – kaip televizijos filme „Šūvis į širdį“ (Shot in the Heart, 2001) įkvėptame tikros, 1970-aisiais pagarsėjusio žudiko Gario Gilmoro, istorijos, – ji paprastai traktuoja kaip galimybę prasiskverbti į kito žmogaus sielą, intymumo ribas, taip pat kaip teisę mirti.

Filme „Kopijuojant Bethoveną“ (Copying Beethoven, 2006) Holland sukūrė išgalvotą Annos Holtz personažą, kuriai buvo liepta padėti Beethovenui kurti „Devintąją simfoniją“. Susižavėjusi meistro muzika, studentė svajoja dirbti kartu su juo. Ji tampa kopijuotoja, bet kartu turi savų ambicijų ir, kantriai kęsdama genijaus grubumą, laukia tinkamo momento parodyti jam savo kūrinį. Ji nusivils, bus išjuokta, bet vis tiek liks su Beethovenu, nes jis to vertas. „Mes šioje skubioje, viską supaprastinančioje ir žiaurioje realybėje dažnai pamirštame dalykus, kurie yra mūsų gyvenimo vertybė. Pavyzdžiui, grožis, kuriuo jau seniai nebesidomime. Filmas apie Beethoveną man buvo iššūkis, kaip galima nufilmuoti grožį“, – kalbėjo A. Holland.

A. Holland prisiminė: „Man teko dirbti prie vieno iš negailestingiausių JAV kada nors sukurtų serialų „Blakė“ (The Wire, 2004–2008). Jame buvo pasakojama apie Amerikos politinį gyvenimą, nuolatinio Amerikos pilietinio karo problemas. Apie tai buvo kalbama taip, kaip kinas negalėjo. Žinoma, buvo atskirų vaidybinių filmų, kuriuose nagrinėjamos panašios temos, tačiau šie filmai nebūtų buvę sukurti, jei ne tokių serialų kaip „Blakė“ sėkmė“, – sakė A. Holland.

Ji režisavo epizodus serialui „Treme“ (2010–2011) apie Naujojo Orleano muzikantus, bandančius atkurti savo gyvenimą po uragano „Katrina“, ir populiariam politinei dramai „Kortų nameliui“ (House of Cards).

Dabar prie A. Holland pavardės vis dažniau matome jos dukters Kasios Adamik pavardę. Ji baigė Paryžiaus dailės akademiją ir prestižinį koledžą Briuselyje. 1993 metais Kasia pirmą kartą dirbo su mama filme „Paslaptingas sodas“ ir tapo jos asistente. Pirmąjį savo filmą režisavo 2002 metais ir nusprendė būti režisiere. Kasia jau 15 metų palaiko santykius su režisiere Olga Chajdas. Būtent dėl meilės ji persikėlė į Lenkiją. Kartą viešai papasakojo, kaip jos mama reagavo į tai, kad dukra yra lesbietė: „Tikiuosi, tu būsi laiminga“, o paskui pridūrė, kad myli ją ir gerbs kiekvieną jos pasirinkimą. Agnieszka Holland ilgus metus kovoja už LGBT bendruomenės teises. Ji kovoja su rasizmu, antisemitizmu, socialine atskirtimi.

Po daugelio darbo metų Amerikos gigantams A. Holland nusprendė kurti pirmąjį politinės fantastikos serialą Lenkijoje. Kartu su Magdalena Łazarkiewicz ir dukra sukūrė „Komandą“ (Ekipa, 2007), tačiau idealistinė politikos vizija, kuri veikė užsienyje, lenkų nesudomino ir serialas dingo iš eterio jau po pirmo sezono. 2018 metų lapkritį įvyko serialo „1983“ premjera. Tai trileris, vaizduojantis alternatyvią Lenkijos istorijos viziją, kurį Holland režisavo kartu su Kasia Adamik, Olga Chajdas ir Agnieszka Smoczyńska. Premjera tapo tikru žiniasklaidos įvykiu – tai buvo pirmasis „Netflix“ užsakytas serialas lenkų kalba.

Įdomiu Agnieszkos Holland ir jos dukters nuotykiu televizijoje tapo serialas „Janosikas. Tikra istorija“ (Janosik. Prawdziwa historia, 2009) pagal legendinio Tatrų plėšiko Janosiko biografiją. Tai nuotykių ir kostiuminis filmas, kuriame daug populiariosios legendos romantikos. Agnieszka Holland vienoje radijo laidoje sakė, kad jos ieškojo originalumo derindamos daugybę žanrų, kad sukurtų filmą, kur „tam tikras švelnumas susimaišo su siaubingu žiaurumu, kai linksmybės virsta kažkuo labai tragišku“.

Praėjus dvidešimčiai metų po filmo „Europa, Europa“ pasirodymo, Agnieszka Holland sugrįžo prie Holokausto temos, perkeldama į ekraną Krystynos Chiger knygą „Mergaitė žaliu megztiniu“. Taip sukūrė vieną iš geriausių, o kartu ir garsiausių savo filmų „Tamsoje“ (W ciemności, 2011) – pasakojimą apie Lvovo kanalizacijos darbuotoją, kuris Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo grupę žydų nuo sunaikinimo.

„Tai jau trečias mano filmas, kuriame grįžtama prie Holokausto temos, kuri vis dar yra didelis iššūkis menui, – prisipažino režisierė. – O aš norėjau jį sukurti taip, kad sulaužyčiau nepakeliamus, erzinančius žydų tragedijos vaizdavimo stereotipus.“

Kelių dešimčių žydų grupę, pabėgusią iš Lvovo geto, už atlygį kanalizacijoje paslepia apsukrusis Leopoldas Socha. Nuolatinis pavojus, čia pat tykanti mirtis keičia ne tik besislapstančiųjų, bet ir paties herojaus likimą. Po filmo premjeros žurnalo „Kino“ puslapiuose kunigas Andrzejus Lutheris rašė: „Agnieszkos Holland originalumas yra tai, kad ji parodo mums kitokį Holokausto veidą, be kankinystės ir politinio korektiškumo. Juk net ir aukos, t. y. žydai iš kanalizacijos vamzdžių, yra įvairių žmogiškų tipų, ne visada simpatiškų, rinkinys. Esame santuokinių išdavysčių, pavydo, puikybės ir melo liudininkai… Tai taip pat, o gal ir visų pirma, filmas apie žmogaus atgailą. O Agnieszka Holland savo kūriniui suteikė universalų ir laikui nepavaldų matmenį.“ Filmas pelnė net dešimt „Auksinių liūtų“ Gdynės lenkų kino festivalyje, buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui ir „Oskarui“, o Jolanta Dylewska prestižiniame kino meno festivalyje „Camerimage“ gavo „Auksinę varlę“ už išskirtinį operatoriaus darbą.

2017 metų vasarį Berlyno kino festivalyje įvyko Agnieszkos Holland ir Kasios Adamik ekologinio trilerio „Pėdsakas“ (Pokot), sukurto pagal Olgos Tokarczuk romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, pasaulinė premjera. Pagrindinė filmo herojė Janina Duszejko gyvena viena – tik su šunimis, kurie ją lydi, – nedideliame miestelyje ir užsidirba pragyvenimui dirbdama anglų kalbos mokytoja. Ji taip pat yra astrologijos ir gyvūnų mylėtoja ir net pati kariauja su medžiotojais bei brakonieriais. Šie, beje, ima žūti gana žiauriomis aplinkybėmis, o tai, kaip užsimena herojė, gali būti nuskriaustų gyvūnų kerštas. „Kadangi bendruomenė manęs nemato ir nepriima to, kas man svarbu, kuriu savo alternatyvų, šiek tiek beprotišką pasaulį – gėrio erdvę prieš pasaulio blogį. Taip mąsto mano herojė“, – sakė Agnieszka Holland. Šis filmas Berlyno kino festivalyje atnešė režisierėms „Sidabrinį lokį“ už filmą, numatantį naujas kino kalbos ribas. Lenkų kino festivalyje Gdynėje „Pėdsakas“ pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą ir grimą. Kostiumų dailininkė pelnė Europos kino apdovanojimą.

2019 metais įvyko filmo „Pilietis Džounsas“, pasakojančio apie Velso žurnalistą, kuris pirmasis iš Vakarų žurnalistų aprašė Didįjį badą – genocidą, nusinešusį kelių milijonų ukrainiečių ir kitų SSRS piliečių gyvybes, premjera. Filmas pradėjo 44-ąjį Lenkijos kino festivalį Gdynėje ir Agnieszka Holland pelnė „Auksinį liūtą“ už geriausią filmą. „Pilietis Džounsas“ taip pat dalyvavo Berlinalės pagrindiniame konkurse.

„Menininkas neprivalo kovoti dėl socialinių problemų, bet jei toks jo temperamentas, jam nėra pagrindo nekalbėti svarbiais klausimais. Man labai įdomi homo politika ir jaučiu atsakomybę už tai, kas vyksta aplinkui“, – sakė Agnieszka Holland. Tačiau pastaruoju metu įsiplieskęs skandalas ir Lenkijos valdžios pasipiktinimas bei režisierės vardu sunčiami įžeidimai liudija, kad yra dalykų, kuriems Holland negali likti abejinga. Lenkijos teisingumo ministras Zbigniewas Ziobra po filmo „Žalioji siena“ (Zieliona granica) sulygino režisierę su nacių propagandininkais. Jam pritarė aukščiausi Lenkijos Vyriausybės pareigūnai, Agnieszka Holland rengiasi ministrui pateikti ieškinį.

Filmas „Žalioji riba“ (Green Border) įkvėptas pastarųjų metų įvykių Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Ji paaiškino, kad nusprendė kurti filmą apie padėtį Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, nes jai tai buvo „labai skausminga, labai sunki situacija. Ji stato mus prieš tikrai sudėtingus klausimus, iššūkius ir pasirinkimus“, – pabrėžė Agnieszka Holland ir prisipažino, kad „norėjo suteikti balsą tiems, kurių niekas nenori girdėti“.

„Man atrodė, kad labai svarbu, jog šie žmonės, kurie yra ten, pabėgėliai ir vietos gyventojai, aktyvistai ir pasienio pareigūnai, galėtų išsakyti savo nuomonę, – sakė ji. – Pabėgėlių problema, migracijos problema bus didžiausias ateinančio dešimtmečio iššūkis ir jei vienintelis mūsų atsakymas bus kišti galvas į smėlį arba smurtauti, manau, kad mūsų laukia labai tamsūs laikai.“

Filme susipina trys perspektyvos – pabėgėlių, lenkų aktyvistų ir pasieniečių, – tačiau „Žalioji siena“ pirmiausia yra pasakojimas apie žmones, apie drąsą, apie baimę ir didvyriškumą, apie skriaudą ir viltį. „Skaudžiai aktualus filmas „Žalioji riba“ – tai kinas gyvybiškai svarbia ir įtraukiančia tema, kuris atveria akis, smelkiasi tiesiai į širdį ir nepalieka abejingų“, – rašoma filmo platintojo „Kino Świat“ aprašyme.

„Žalioji siena“ pateko į tarptautinio Venecijos festivalio konkursinę programą ir laimėjo specialų žiuri prizą. Po peržiūros festivalio publika filmą sutiko 15 minučių ovacijomis.“ „Tai nėra politinis pareiškimas. Tai labai žmogiška istorija“, – rašė spauda.

Paklausta, kiek laisvai ji gali dirbti Lenkijoje, režisierė pripažino, kad jos kelyje yra „keletas kliūčių“. Pirmiausia, „nacionalistinės ir rasistinės tendencijos stiprėja, bet ne tik Lenkijoje“, – pridūrė ji. O antra, filmų finansavimo problemos labai politizuotos ir šališkos. Dėl šios priežasties, anot režisierės, dabartiniai laikai nėra palankūs genijams.

Agnieszkos Holland vardas šiandien atveria daugybę durų. Ji yra laisva, nepriklausoma ekonomiškai, drąsi ir be galo darbšti. „Manau, kad įgijau šiek tiek pagarbos. Esu tokia, kokia esu, neapsimetinėju kažkuo kitu ir daugiau ar mažiau sakau tai, ką galvoju. Manau, ilgainiui tai išeina į gera ir sukelia pagarbą“, – kalba režisierė.

O filmą „Žalioji siena“ kitais metais mums parodyti žada festivalio „Kino pavasaris“ organizatoriai.