Daugumas žino, bet gal ne visi, kad išeivijoje gyvenęs ir dirbęs žymus lietuvių filosofas, puikus mąstytojas ANTANAS MACEINA buvo ir poetas. Rašė eilėraščius. Pasirašinėdavo Antano Jasmanto slapyvardžiu. Velykų proga paskaitykime jo poezijos iš išeivijoje 1965 m. išleisto jautrios lyrikos tomelio „Gruodas“. Itin vaizdingos poetinės mintys. Jautriai, labai atsargiai ir labai pagarbiai poetas rikiuoja žodžius ir mintis, vaizdinius, liečiančius Kristų, Jo Kūriniją, Jo Motiną Mariją. Dažnai to neįvardija tiesiogiai, o palieka tik kaip aiškią nuovoką, apie ką yra vieni ar kiti poeto išjautimai, surikiuoti į posmus. Poetas su didžiu ir didžiai jautriu nuolankumu priima savyje patiriamus religinius išgyvenimus, Kūrėjo šviesą. Ir žvilgsnis poetiškasis tampa žvilgsnio šviesuliu, slystančiu vaizduotės paveikslais.
Skaitant Antano Jasmanto (Antano Maceinos) kūrybą, svarbu įtaikyti į Autoriaus dvasinę, dvasingos intonacijos eilėdarą, į minties kirčių vietą, į tą savotiškai banguojantį muzikalumą. Taip dar labiau atsiveria autoriaus poetiniai pasauliai. Kas turi ramaus, dvasingo, įtaigaus skaitovo dovaną, tai šią poeziją perpras puikiai. O poetus, literatus gal įkvėps kūrybai, gal paspartins ir jų poetinę augmę. Gal kas nors sugalvos su šiais eilėraščiais rengti religinės poezijos skaitovų pasirodymus.
Antanas Jasmantas
(Antanas Maceina)
PAVASARIS
Kažkur toli aš palikau mergaitę.
O jau pavasaris!
Pro liūdną eilę kiparisų
Kalneliai žvalgosi nukaitę.
Kažkur toli aš palikau mergaitę
Tarp dviejų eilių kiparisų.
Vidudienis. Po saulėtą pašlaitę
Trumpučiai vėjai liovės skaitę
Gyvybės pažadus nuo antkapių šaltų.
Kažkur toli aš palikau mergaitę.
Bet tu, pavasari, gal tu
Pakviestum ją? Juk vėlei
Į pievas krinta vyturėliai.
Nežinomas paukštelis tarp lazdynų
Tuoj atsibus.
Visus kapus
Juk saulė išvėdino.
Tik aš – kažkur toli aš palikau mergaitę.
VERBŲ SEKMADIENIS
Man sakė:
Bus pavasaris, ir iš naujos
Atbudusios šalies, nuo kvepiančios pašlaitės
Ant nusižeminusios asilaitės
Pavargęs Viešpats mūs atjos
Ilgam kely dulkėtas ir sukaitęs.
Pripyliau
Stiklą dvelkiančios vėsa beržų sulos
Ir lino patalą liepiau taisyti.
Kai tik šunelis kaime kur sulos,
Kai gatvėje tik šūksniai suskardens,
Išnešiu dubenį aš šalto Jam vandens
Įkaitusioms Jo kojoms pamirkyti.
Praėjo
Ilga kaitri pavasario diena.
Jau skleidžiasi naktis ir neša vėją,
Ir pievas gaubia ūkana drėgna.
O temstančių klevų palinkusia alėja
Iš laukto tolio niekas, niekas neartėja.
VERONIKA
Kai savo nuometu
Aš kruviną tau veidą nuvaliau,
Atsidusai Tu daug tyliau,
Lyg tuo metu
Padvelkęs būtų vėjas.
Ir gęstančiom akim pasižiūrėjęs
Pasilikai ne ten kelyje, ne –
Tai drobės kruvinam dugne,
O gal kažkur manyj?
Bet kur dabar Tu gyveni?
Kur šiandien gyveni Tu, mano Dieve,
Po daugel, daugel metų?
Iš reto
Iš reto dilo Tavo žingsniai skaudūs
Kaip tąsyk tuo keliu.
Ir ūžianti minia nustojo gaudus,
Ir žvilgsniai jos apmaudūs
Pasviro jau namo…
Ir vienumoj,
Toj vienumoj mirties
Pasimetėm ir mes, paklydę ir basi.
O metai bėgo, metai pėdas mūs
Užpustę ir užtrynę.
Bet šiandien aš atvožiau savo kraičio skrynią,
Ir Tu iš jos lyg kvapas drobės
Pūsteli ir pasikėlei.
Ne, ne! Ak, ne!
Tai tik dugne
Lengvučiai krikšto marškinėliai.
PRISIKĖLIMAS
Laukų balandžiai ūbauja pušyse.
Pavasaris, o Viešpatie, pas mus!
Atvožęs juodus arimus,
Žalių raštelių prirašysi:
Ir kils giesmė lyg vyturėliai,
Upeliai ūžaus ir skardens,
Kad iš numirusio akmens
Kalnelių šypsenoj mums prisikėlei.
Naktis nusilenkė. Ateina Rytas.
Ir Tu atgniaužtą delną pradarai:
Aloe varva pumpurai,
Grumsteliai nusigandę ritas,
Ir obels drobule Tava vyniojas.
Tik kas, o Viešpatie, slidžiais
Takelių mūsų paledžiais
Skubės Tau apkabint rasotas kojas?
VELYKŲ RYTAS
Ak rytmečiai,
Ak rytmečiai tie tolimieji,
Kada plačiai
Kaip vandenys giesmė plačiai užlieja
Ir bokšte prikelia ošimą ilgą ilgą:
Kai pirmutinė smilga
Nedrąsiai stiebias pažiūrėti,
Kaip mus laukų grumsteliai žiburėti –
Ne, ne! – kaip paauksuotos Tavo rankos žvilga.
Ir Tu eini,
Tu, Užmirštasis, tris kartus eini.
O gluosnių pumpurai raini,
Plaukuoti tarsi kirmėlaitės
Ant Tavo tako susiraitę
Ir nusižeminę vis renkasi prie kojų,
Lyg prieš savaitę
Mes palmių Tau su mirtomis nebūtum kloję.
O šiandien vėl Tu mus kvieti.
Pagruodžiu dunda žingsniai mūs kieti.
Jau tuoj, jau tuoj prinokusiom su dirsėm
Ir mes nusvirsim –
Visi mes paskutinio vėjo pakąsti
Nusvirsim prieš Tave, auksinis Tu Kviety!
Ak rytmečiai,
Ak rytmečiai tie tolimieji,
Kada plačiai
Lyg vandenys giesmė laukus užlieja
Ir bokšte prikelia ošimą ilgą ilgą,
Tada ir mes, lyg pirmutinė smilga
Nedrąsiai stiebiamės pasižiūrėti,
Kaip mūs laukų grumsteliai žiburėti –
Ne, ne! Kaip paauksuotos Tavo rankos žvilga.
JUODBRUVĖ MERGAITĖ
„Nigra sum, sed formosa“
Kai mėlyni jau vakarai
Anapus tėviškės kalvelių blėso,
Į mūsų kelią dulkiną ir vėsų
Lyg Vakarinė išnirai,
Tu juodbruve Mergaite Nazareto!
Garbė Tau, Viešpatie, per šią mažutę,
Kurios alsavimą pajutę
Stiebeliai stiebias ūkanoti,
Karklynuos vėjai ima groti
Ir laumės drobules papieviais išvynioja,
Kad nesudrėktų jos šiltutė koja
Į mūsų kelią dulkiną ir vėsų.
Kai mėlyni jau vakarai
Kalneliuos tėviškės išblėso,
Lyg Vakarinė išnirai,
Tu juodbruve Mergaite Nazareto.
GEGUŽINĖS
Prie jos nepalytėtų kelių
Gegužės dienomis tylus stovėjai,
Ir ne pavasario paklydę vėjai
Tau skainiojo lapelį po lapelio.
Tai valandą vėlyvą nuo vartelių
Sugrįžusi jauna gėlių skynėja
Savus atodūsius tavin sudėjo,
Ir vytai tu – lapelis po lapelio.
Visi mes vytome anąją dieną
Ir degančiuos laukuos ilgai klajojom,
O vakare ties Jos nepalytėtom kojom
Kaip Tu nusvirę prašėm Ją, Ją vieną,
Vienintelę, pakelti mus nuo dulkino mūs kelio,
Mus byrančius – lapelis po lapelio.
Parinko ir parengė Janina Zvonkuvienė
