Kokią taktiką pasirinks Ukraina trečiaisiais plataus masto karo su Rusija metais? Ar jai pavyks išlaikyti dabartinę fronto liniją, nuolat jaučiant šaudmenų stygių ir vėluojant Vakarų pagalbai? Ar Rusijai reikia naujos masinės mobilizacijos ir kiek pagrįsti nuogąstavimai, kad Rusijos kariuomenė per artimiausius kelerius metus gali įsiveržti į kurios nors NATO šalies teritoriją? Šiuos ir kitus klausimus aptarėme su Konfliktų žvalgybos grupės (angl. Conflict Intelligence Team, CIT) analitikais.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Svoboda“ originalus kūrinys.
Ukraina jau trečius metus gyvena kruvinos konfrontacijos su Rusija sąlygomis. Praėję dveji metai buvo tarsi „emocinės sūpuoklės“, už kurių vis dėlto slypėjo konkretūs kariaujančių šalių veiksmai, sėkmės, nesėkmės ir klaidos. Pirmosiomis karo dienomis net ir Kyjive daugelis buvo įsitikinę, kad Rusijai gali pavykti per kelias dienas ar savaites užkariauti Ukrainos sostinę ir nuversti dabartinę Vyriausybę. Tada Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Ukrainos sostinės prieigų ir užgrobtų Černihivo ir Sumų sričių teritorijų. Po to ji praktiškai pabėgo iš Charkivo srities. Paskui pasitraukė iš okupuoto Chersono. 2023 m. pergalių euforiją Ukrainoje pakeitė nusivylimas nepavykusiu puolimu, problemos dėl Vakarų karinės pagalbos ir suvokimas, kad Rusija daugiau ar mažiau pasimokė iš savo klaidų, prisitaikė prie sankcijų ir „sekinimo karo“.
Karo ekspertai, demokratinių šalių politikai ir Vakarų kariuomenių atstovai sutaria, kad 2024-uosius Ukraina bus priversta leisti gindamasi, bandydama užkirsti kelią Rusijos kariuomenės žengimui į priekį, šaudmenų stygiaus ir vėluojančios Vakarų pagalbos iš vienos pusės ir didėjančių Rusijos išlaidų gynybai iš kitos pusės sąlygomis.
Kartu su CIT analitikais aptarėme pagrindinius iššūkius ir galimas Ukrainos strategijas trečiaisiais plataus masto karo su Rusija metais.
„Išteklių Rusija turi“
„Kaip matome, Rusija tikrai turi išteklių, jei kalbame apie karinį, o ne ekonominį komponentą. Tokios problemos kaip šaudmenys, įranga ir pan. dar dvejus ar trejus metus Rusijai mažai terūpės. Kažkur gal bus kokių sunkumų, atsiras tam tikrų silpnų vietų, bet visa tai išsprendžiama. Iš to, kas vyko pastaruosius dvejus metus, Vladimiras Putinas suprato, kad jis laimi. Kyjivo jis neužėmė, bet įveikti jį fronte bus labai sunku. Antra, šie dveji metai jam parodė, kokia silpna yra Europa ir Vakarai apskritai. Čia jau kalbame apie perspektyvą, kuri šiuo metu plačiai aptarinėjama Europoje: kad per ateinančius 5–10 metų Rusija įsiverš į kurią nors iš Europos šalių. Prieš plataus masto invaziją į Ukrainą būtume sakę, kad tikriausiai jis nėra tiek išprotėjęs, kad bandytų pulti NATO šalis, nes paprasčiausiai bus sunaikintas. Tačiau pastarieji dveji metai parodė, kad toks scenarijus yra įmanomas ir kad jis gali būti išbandytas.
Kodėl? Todėl, kad pamatė, kaip lėtai sprendžiami klausimai Europoje, kaip ilgai užtrunka susitarti, kas kokią pagalbą tieks ir kokius ginklus gamins. Paaiškėjo, kad pas juos net 155 mm artilerijos sviediniai tarpusavyje nesuderinami. Prisiminkime praėjusius metus: abi pusės turėjo problemų su amunicija. Kalbant apie Ukrainą, sąjungininkai vis dar svarsto, kaip šią problemą išspręsti. O Rusija tiesiog susitarė su Šiaurės Korėja ir amunicijos yra. Šiuo metu jie turi akivaizdų artilerijos pranašumą, kuris, tiesą sakant, ir leido jiems galų gale užimti Avdijivką ir net judėti pirmyn. Tuo pat metu – manome, kad svarbu tai pažymėti, – Ukrainos žiniasklaidoje be reikalo kaip alternatyva artilerijai pristatoma masinė bepiločių orlaivių gamyba. Tai labai žalingas naratyvas, nes jis nukreipia dėmesį nuo tikrosios problemos – artilerijos šaudmenų stygiaus. Dronai nepakeičia artilerijos, dronai ją papildo. Dėl šaudmenų trūkumo dronai gali būti naudojami vienoje ar kitoje vietoje, tačiau jie neatlieka artilerijos funkcijos.
Grįžkime prie strateginių pajėgumų klausimo. Jau nekalbama apie tai, kad, V. Putinui užpuolus, tarkim, Suomiją, jis akimirksniu bus 100 proc. sunaikintas. Šiuo metu tikimybė yra 50 / 50. Taip, jam pirmiausia reikės kažkaip užbaigti karą su Ukraina, kad susidarytų kelerių metų tarpas atsigauti, kad būtų pašaukti nauji žmonės, jie apmokyti, kad būtų prigaminta pakankamai ginklų, amunicijos ir t. t. Nepabaigus dabartinio karo, dar ko nors užpulti nepavyks. Bet jei įsivaizduosime, kad į valdžią JAV atėjo Donaldas Trumpas ir jis kažkokiu būdu privertė visus pasirašyti naujus „Minsko susitarimus“ ir karas Ukrainoje vėl buvo įšaldytas, Rusija turės galimybę atkurti savo kariuomenę ir penkerių metų laikotarpiu idėja pulti Suomiją, Estiją ar Latviją nebeatrodys tokia kvaila.
NATO taiko „lanksčios gynybos“ taktiką, kai kariaujama ir atsitraukiama, kariaujama ir vėl atsitraukiama. Staiga Baltijos šalys suprato, kad jų valstybės yra per mažos, kad galėtų laikytis tokios taktikos. Suprantama, kad jei Rusija puls, vargu ar ji užims viską vienu ypu, bet jei ji žengs į priekį tokiu pat greičiu kaip Avdijivkoje, kelios šalys gali ir „pasibaigti“.
„Generolai ruošėsi praėjusiam mūšiui“
Tuo pat metu CIT analitikai yra įsitikinę, kad, nepaisant nuolatinių Rusijos bandymų žengti į priekį Donbase ir Pietų Ukrainoje, Ukrainai dar toli iki realaus fronto žlugimo pavojaus, net jei problemos dėl Vakarų pagalbos išliks.
„Rusija, turėdama tokius rezervus ir pajėgumus, gali tęsti karą gana ilgai, metų metus, tačiau į priekį ji gali žengti ne didesniu tempu nei dabar. Mes nematome jokių perspektyvų didinti tempą. Frontas nesugrius, bet galima metodiškai, palaipsniui, metras po metro, naikinti įtvirtinimus ir lėtai judėti pirmyn. Visgi kokių nors prielaidų „frontui žlugti“ mes nematome.“
Kalbėdami apie Ukrainos kariuomenės problemas, įskaitant ir tas, kurios lėmė praėjusių metų kontrpuolimo nesėkmę, ekspertai dažnai mini nepakankamą ir nesavalaikį vakarietiškos ginkluotės perdavimą, taip pat Ukrainos vadovybės negebėjimą ar nenorą vykdyti dideles jungtines ginkluotės operacijas ir kai kurių generolų „sovietinį karinį mąstymą“. Buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnas pats ne kartą yra sakęs, kad mokėsi iš sovietmečiu išleistų Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko Valerijaus Gerasimovo knygų.
CIT nariai įsitikinę, kad tai ne „mentaliteto“ klausimas; problema ta, kad Ukraina rengė puolimą remdamasi ankstesne sėkminga patirtimi, – tai, kaip paaiškėjo, buvo klaida.
„Turime suvokti, kad problema yra ne sovietinis požiūris. Jei pažvelgsime į karių komentarus apie šio puolimo rezultatus, pamatysime tai, ką matome visada ir visose kariuomenėse. Generolai ruošėsi praėjusiam mūšiui. Jei prisiminsime rusų propagandinį naratyvą ukrainiečių kontrpuolimo metu, pagrindiniu laimėjimu jie įvardijo tai, kad rusų kariai neišsilakstė pamatę „Abrams“ ir „Leopard“ tankus. Reikia suprasti, kad ši puolamoji operacija buvo rengiama atsižvelgiant į praėjusių metų patirtį. Pastarojo puolimo metu, kai pavyko išlaisvinti gana didelę teritoriją, rusai paprasčiausiai pabėgo, pasitraukė iš Iziumo, palikdami Ukrainai didelį kiekį ginklų ir karinės technikos, tapdami „pagrindiniu Ukrainos ginkluotųjų pajėgų tiekėju“.
V. Zalužnas išpopuliarėjo Ukrainoje dar ir dėl to, kad nevengė atvirai kalbėti apie Ukrainos kariuomenės problemas. CIT analitikų teigimu, dar prieš jam pasitraukiant ši problema – kaip ir Rusijos tradicija slėpti tikrąją padėtį fronte nuo visuomenės ir generolų – turėjo rimtą poveikį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veiksmams.
„Dabartinė Ukrainos prezidento kanceliarijos politika – vengti demotyvuoti visuomenę, todėl stengiamasi nevartoti negatyvių frazių, pavyzdžiui, žodžio „aklavietė“, siekiama, kad žiniasklaidoje nebūtų neigiamų antraščių. Tam tikrais momentais tai nustelbia karinį komponentą ir tarsi pasidaro svarbiau net už būtinybę saugoti karių gyvybes. Tokia problema iš tiesų egzistuoja, tačiau, pavyzdžiui, mūšis dėl Avdijivkos baigėsi palyginti greitai ne dėl „sovietinio“ generolų mąstymo ir ne dėl to, kad jie tam nebuvo pasirengę. Tokia padėtis susiklostė dėl grynai karinių priežasčių – kritinė padėtis su amunicija buvo jau prieš pusantro mėnesio, ukrainiečiai laikėsi „iš likučių“ ir tie likučiai pamažu baigėsi.“
Mobilizacija: „natūrali atranka“
Ukrainos kariai dažnai kalba apie tai, kad Rusijos kariuomenė pasiekia laimėjimų dėl ženklios gyvosios jėgos persvaros. „Jie nuolat turi pėstininkų ir technikos rezervą. Kad ir kiek juos muštum, vis ateina naujų“, – neseniai Laisvės radijui sakė vienas Avdijivkoje kovojęs Ukrainos karys.
Mobilizacija Rusijoje prasidėjo kaip farsas ir atrodė, kad Rusijos karinė mašina nesusidoros su jai iškelta užduotimi – aprengti, apauti ir apmokyti šimtus tūkstančių vakarykščių „pilypų nuo kanapių“. Tada atsirado Jevgenijaus Prigožino „kalinių“, po jų – „Gynybos ministerijos kalinių“. Po metų paaiškėjo, kad išgyvenusieji išmoko pakankamai gerai kovoti ir naujos mobilizacijos Rusijai kol kas nereikia. Tačiau vis dažniau pasigirsta mobilizuotųjų, kurie yra verčiami pasirašyti sutartis „iki specialiosios karinės operacijos pabaigos“ ir negali grįžti namo, artimųjų protestai.
Tuo tarpu Ukrainos parlamentas kol kas nepriėmė įstatymo projekto dėl naujos mobilizacijos. Ši mobilizacija, be kita ko, leistų paleisti ilgesnių atostogų karius, kovojančius fronte nuo pirmųjų invazijos dienų. Jau pamirštos eilės prie karinių komisariatų, nusidriekusios pirmosiomis plataus masto karo dienomis. Vis dažniau vietoj jų galima išvysti Rusijos propagandos taip mėgstamas scenas, kuriose jaunuoliai grumiasi su TKC (teritorinių komplektavimo centrų) pareigūnais, bandančiais sugauti kariuomenės vengiančius šauktinius.
Kaip iki to buvo prieita ir kaip Ukraina galėtų pasipriešinti Rusijos „mėsos šturmui“ – nuo Antrojo pasaulinio karo mažai tepasikeitusiai priešo užvertimo gyvąja jėga taktikai?
Pirmiausia CIT ragina nepervertinti Rusijos kariuomenės gebėjimo verbuoti naujus karius. „Negalima sakyti, kad šiuo metu Rusijoje daugiau norinčių kariauti nei laisvų vietų kariuomenėje. Kažkas panašaus buvo tuomet, kai J. Prigožino sumanymu buvo verbuojami kaliniai ir formuojami „Štorm Z“ būriai, nes jiems buvo garantuotas atleidimas nuo bausmės ir laisvė, ištarnavus šešis mėnesius fronte. Dabartiniuose „Štorm V“ būriuose to nėra. Nežinau, kuo reikia būti, kad iškeistum kalėjimą į neabejotiną mirtį, kai nei po pusmečio, nei po metų niekas niekur tavęs neišleis. Jei kalbame apie sutartininkų srautą, taip, yra žmonių, kurie ateina ir pasirašo sutartis, bet vėlgi, jų nėra tiek daug, todėl jokių eilių mes nematome“, – sako CIT analitikas.
„Akivaizdu, kad Gynybos ministerijai dėl daugelio priežasčių ne taip gerai sekasi verbuoti kalinius kaip „Wagner Group“. Nemenką vaidmenį šiame procese suvaidino ir paties J. Prigožino charizma. Labai apytiksliais skaičiavimais, Gynybos ministerija fronte gali turėti apie 20 000 kalinių, bet ne 50 000, kuriuos turėjo J. Prigožinas. Pas jį viskas buvo griežtai sustyguota, jei kas nepatiko, būdavai „neutralizuotas“ ir pan., bet kartu buvo mokami pinigai, kuriami santykiai su šeimomis, kaliniai matė, kad su jais elgiamasi kaip su mėsa, bet dėl to jie ir buvo vertinami. Gynybos ministerijoje to nėra. Jos atstovai nežino, kaip kurti santykius su užverbuotais žmonėmis. Pirmiausia ateina verbuotojai ir pasako vieną dalyką, tada jie nuvyksta į stovyklą, ten viskas vyksta visiškai kitaip, dar po kurio laiko jie atsiduria fronte, o ten vėl viskas kitaip. Visa tai perduodama iš lūpų į lūpas, informacija pasiekia kolonijas ir žmonės nebe taip noriai jungiasi.
Pokalbių svetainėse rašoma: „Vaikinai, neikite. Pagal naujas sąlygas tai yra šimtaprocentinė mirtis“. Jei pasiseka, pusmetį dar buvo įmanoma ištempti, bet ilgiau neverta.
Kalbant apie savanorius, taip pat nematome, kad jiems tektų „kovoti“ dėl vietos Rusijos kariuomenėje. Regionams buvo pateiktas verbavimo planas, pagal kurį pernai turėjo būti užverbuota 400 000 žmonių, tačiau mes to nematome. Vėlgi, regionas regionui nelygu. Tuvoje, Buriatijoje ir kitose nuskurdusiose nacionalinėse respublikose dėl ekonominių priežasčių norinčiųjų stoti į kariuomenę procentas yra didesnis. Geriau besitvarkančiuose regionuose šis procentas mažesnis.
Pavyko surinkti 40–50 proc. skelbto plano, t. y. apie 200 000. Tai apytikslis skaičiavimas, tačiau 400 000 tikrai nėra. Vienas iš neįvykdyto plano įrodymų – vienkartinės išmokos. Regionai nuolat „lenktyniauja“, didindami šias išmokas, kiek tik pajėgia. Pavyzdžiui, Chanty Mansijsko rajonas turtingas, todėl ten jau gana seniai vienkartinė išmoka siekia pusę milijono rublių – pasirašai sutartį ir iš karto gauni 500 000 rublių (5 000 eurų). Kituose rajonuose pradedama nuo 50 000, 100 000, 150 000 rublių (500, 1 000, 1 500 eurų). Neseniai Krasnodaro kraštas ir Rostovo sritis padidino šią išmoką iki 500 000, o kažkur ji tebėra 300 000 (3 000 eurų). Net subsidijuojami regionai, kurių biudžetuose žioji skylės, tam netaupo. Akivaizdu, kad jei norinčiųjų būtų daug, jiems nereikėtų griebtis tokių priemonių.
Kalbant apie mobilizuotuosius, jei ištrauksite žmogų iš taikaus gyvenimo ir įmesite jį į frontą net ir be jokių papildomų apmokymų ir jei jis išgyvens pusmetį ar metus, jis jau bus patyręs kareivis. Tai savotiška natūralioji atranka. Tai vienodai galioja ir Ukrainos mobilizuotiesiems. Tuo pat metu Rusijoje yra iš „mobikų“ suformuotų pulkų, kurie iki šiol nėra dalyvavę nė viename mūšyje.
Kalbant apie Ukrainą ir V. Zalužno žodžius apie būtinybę mobilizuoti 500 000 žmonių, V. Zelenskis kol kas aiškiai tam nepritaria. Svarbiausia, kad tai labai brangus malonumas. Juos reikia ne tik aprengti, apauti, apmokyti, apginkluoti, bet ir kompensuoti prarastas pajamas, mokėti atlyginimus, maitinti. Rusija, pasirodo, tam pinigų turi, o Ukrainai šiek tiek sunkiau, ypač negaunant pagalbos. Net ir Europos pagalbos paketas, dėl kurio šiaip ne taip buvo susitarta, bus pradėtas tiekti tik kovo mėnesį. Jei šiuo metu Ukraina turėtų 500 000 naujų karių, kaip nors apginkluotų ir aprūpintų, tai, žinoma, labai padėtų. Bet vėlgi: jūs turite tuos 500 000 žmonių, net, tarkime, jie gauna uniformas, atlyginimus, šarvuotus transporterius, gal net sunkvežimius, bet neturi artilerijos sviedinių. Ar jiems tektų išsirikiuoti gyva žmonių siena? Reikia amunicijos, kad būtų galima toliau valdyti situaciją. Juk nepastatysite tankų po artilerija. 500 000 tikrai sustiprintų fronto liniją ir netgi leistų vykdyti tam tikras vietines puolamąsias operacijas, bet apie 1991 metų sienas, žinoma, negali būti ir kalbos.“
„Tausoti karius ir įsitvirtinti“
Kokią taktiką Ukraina turėtų pasirinkti šiomis ne itin palankiomis sąlygomis? CIT analitikai mano, kad prioritetai turėtų būti ešeloninės gynybos linijų įrengimas ir personalo išsaugojimas – su perspektyva 2025 m. pakeisti karo eigą.
„Trumpai tariant, reikia kasti. Statyti įtvirtinimus, juos stiprinti, ręsti gynybinę liniją. Kad būtų galima išsaugoti kuo daugiau karių. Ukrainos gali laukti nauji atsitraukimai, kuriuos reikėtų daryti nelaukiant tokios kritinės situacijos, kokia buvo Avdijivkoje. Reikia atsitraukti dar anksčiau, kad būtų išsaugota kuo daugiau karių, kuo daugiau technikos ir kuo daugiau amunicijos.
Reikia sutelkti dėmesį į pranašumo oro erdvėje perėmimą iš Rusijos, tačiau tai priklauso jau ne nuo Ukrainos. Kaip matome iš to paties Avdijivkos pavyzdžio, kai esi lyginamas su žeme bombarduojant iš oro, jokios gynybos linijos nepadės. Gynybos linijos gali būti pačios geriausios, bet jei nesunaikinsi priešo lėktuvų, jei nepadarysi taip, kad kiekvienas skrydis jiems būtų pavojingas, jie sunaikins bet kokią gynybos liniją. Joks betonas nepadės.
Be to, jokia gynybos linija nepadės, jei jos negins žmonės. Būtina kiek įmanoma išsaugoti gyvybes žmonių, kurie laikys šias linijas, – kasti jas ir prisotinti žmonėmis.
Kartu visi šie veiksniai, kuriuos įvardijame ir į kuriuos turime sutelkti dėmesį, padės pakeisti padėtį. Turint aiškiai suformuotą ešeloninę gynybos liniją, galima visavertiškai pulti, nes kritiniu atveju visada bus kur atsitraukti.
Šiais metais Ukraina neturėtų galvoti apie tai, kad kažką susigrąžins, nes tokie planai ir lūkesčiai yra ne tik žalingi, bet netgi pavojingi.
Rusijos ginkluotosios pajėgos nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų skiriasi tuo, kad kai rusai kasė įtvirtinimus Zaporižioje, turėjo tam atskiras inžinerines brigadas. Kai į tas teritorijas įžengdavo pėstininkų daliniai, ten jau viskas būdavo paruošta, nebereikėdavo skirti laiko įsirengti. Ukraina taip pat turi inžinerinių brigadų, bet jų daug mažiau, ir analitikai ne kartą yra užfiksavę, kad, dislokuojant ukrainiečių brigadas, jos tiesiog išmetamos į atvirą lauką ir pirmiausia turi išsikasti sau priedangą, o paskui dar ją apginti. Akivaizdu, kad laikas ribotas, jėgos taip pat ribotos, priešas žengia į priekį, todėl dažnai jie tespėja iškasti kelis urvus ir tuose urvuose ginasi, o tai, žinoma, lemia papildomus nuostolius. Tai viena iš V. Zalužno klaidų: rugpjūčio mėnesį jau buvo aišku, kad kontrpuolimas nepavyko ir teks gintis patiems, tačiau nematyti, kad per pastaruosius šešis mėnesius Ukraina būtų padariusi didelę pažangą įrenginėdama gynybines linijas.
Turėdama visa tai omenyje, Ukraina turėtų stengtis, kur įmanoma ir kai įmanoma, smūgiuoti. Vykdyti specialiąsias operacijas. Tai, ką jie daro su Juodosios jūros laivynu, yra svarbu ir labai veiksminga. Reikia veikti priešo užnugaryje. Jei Ukraina gaus papildomų ginklų, kuriais galima smogti giliai užnugaryje, tai ir reikėtų daryti. Vykdyti taškines operacijas, kurios nereikalauja žmonių aukų, bet kartu gali padaryti gana didelę žalą priešui.“
