Mindaugui tapti vieninteliu Lietuvos karaliumi pavyko per gudrybes ir sugebėjimą įtikinti Livonijos magistrą Andrių fon Štirlandą, LRT RADIJO laidoje „10–12“ sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas.
Norintiems daugiau sužinoti apie Mindaugą istorikas siūlo paskaityti Edvardo Gudavičiaus knygą „Mindaugas“, nes šis istorikas labiausiai įsigilinęs į Mindaugo asmenybės ir istorinių karūnacijos aplinkybių temą.
Vokiečių šaltiniai, anot A. Bumblausko, Mindaugą vadino „išmintinguoju“, nes jis sugebėjo pasinaudoti Livonijos ordino visomis galiomis ir prieiti prie popiežiaus tam, kad gautų karūną.
Profesorius nėra linkęs sutikti, kad istorikai iš tiesų nežino, kurią dieną karūnuotas buvo Mindaugas. Liepos 6-oji, anot jo, išskaičiuota buvo E. Gudavičiaus, o daugiau pagrįstų pasirinkimų – nėra.
„Moksle visur yra dedukcinė logika. Jeigu profesorius E. Gudavičius taip išskaičiavo, nesu linkęs abejoti. Antrąją dieną [profesorius E. Gudavičius] siūlė pats tuo netikėdamas – liepos 13-ąją. Rugpjūčio 21-ąją dieną Mindaugo dovanojimai, kurie buvo tą dieną suteikti, buvo patvirtinti popiežiaus Asvyžiuje. Per tą laiką iš Rygos turėjo nukeliauti laiškas iki ten. Tas trukti turėjo penkias savaites minimaliai. Dėl liepos atsitraukti negalima: liepos mėnuo yra paminėtas Rygoje surašytame akte. Sekmadieniai buvo tik 6 ir 13 dienos, tai profesorius 13-ąją pridurdavo labai atsargiai“, – pasakoja A. Bumblauskas.
Tiesa, Vilniaus universiteto istorikas nėra linkęs Mindaugo karūnacijos šventę minėti vieną konkrečią dieną.
„Nereikėtų mums „įsispirti“ į konkrečią datą, o minėti pirmąjį liepos sekmadienį, karūnacijos vyko sekmadieniais“, – kalbėjo A. Bumblauskas.
Anot profesoriaus, labai sunku pasakyti, kaip vyko karūnacijos procedūra.
„Vėlgi – gali dedukciškai išvedžioti. Turėjo būti pastatyta katedra, tiesa, nežinome, ar ji medinė, ar mūrinė. Didelė tikimybė, kad turėjo Mindaugas stengtis pastatyti mūrinę, nors mūro Vilniuje [tuo metu] kaip ir nerasta. Turėjo būti trys vyskupai – du veda į sostą, o kitas uždeda karūną. Bet ar buvo trys vyskupai? Aplinkui: Kuršo vyskupas, Lenkijoje buvo vyskupas, Kulme – miestas į šiaurę nuo Torūnės palei Vyslą – rasti galima vyskupą. Žinome tik vieną krikštytojo vardą. Va ir tiek“, – pasakoja istorikas.
Anot A. Bumblausko, tuo metu Vilniuje nėra nieko, o tik „nekropolis“ ir „sanktuariumas“, žmonių deginimo slėnis, kurį vėliau aprašo ir Šventaragio legenda.
Nėra žinoma ir tiksli Mindaugo krikšto ir karūnacijos vieta.
„Vilnius nėra valdovinis miestas. Galėjo būti Kernavėje, baltarusiai labai nori, kad mes pripažintume, jog Naugardukas, bet Mindaugas buvo atidavęs jį savo sūnui Vaišvilkui, tai gal neliptų ant galvos [sūnui]. Šaltiniai sako, kad Mindaugas tiesioginius ryšius palaiko su Ryga. Rygoje net ir karūnos jam ir Mortai yra nukalamos. Tad, jeigu ir vyksta veiksmas, tai turi būti santykyje su Ryga. Kai kada kalbama apie Latavos pilį, bet ji yra pakraštinė Mindaugo tuometės įtakos zonoje“, – pasakoja profesorius.
Karalienė Morta ir Mindaugo charakteris
Mindaugas turėjo tris žmonas, o karūnuotas su antrąja – Morta. Anot istoriko, jis vedė Mortą pasisavinęs iš tuomečio Šiaulių kunigaikščio Visvaldo, Morta buvusi jo žmona.
Klausytojas Gintautas laidoje „10–12“ teigė girdėjęs, kad Morta buvo kilusi iš Latgalijos. Istorikas A. Bumblauskas tokią versiją atmeta.
„Latviai sugalvojo, kad ji yra latgalė, tiesą sakant, net nežinau, kokie argumentai. Kad ji yra Vismantienė – faktas. Mindaugas yra pasisavinęs Šiaulių žemės kunigaikščio žmoną. Jam ne pirmas atvejis. Jis ir Daumantienę pasisavino pačios Mortos prašymu“, – pasakoja A. Bumblauskas.
Tiesa, istorikas teigia, kad nereikėtų iškart teisti Mindaugo už kitų kunigaikščių žmonų pasisavinimus. Pavyzdžiui, trečiąją žmoną, Daumantienę, jis pasisavino paprašytas pačios karalienės Mortos, nes ji buvusi Mortos sesuo. Anot istoriko, Morta norėjo, kad vaikai augtų su jos seserimi. Kunigaikščiui Daumantui toks planas nepatiko, o jo žmona su tuo sutiko.
Apie Mindaugo charakterį taip pat sunku ką nors tikslaus pasakyti, sako istorikas, tačiau istorikų bendruomenėje sutariama, kad jis pasitelkė tuo metu įprastus, tačiau dabar nepriimtinus valstybės konsolidavimo būdus, pavyzdžiui, žudė savo artimiausius žmones – brolius ir kitus giminaičius.
Anot istoriko, nėra valstybių, kurios būtų įsikūrusios toje epochoje kaip nors kitaip, buvo išeinama iš gentinės visuomenės.
„Barbarikumas, kad ir kaip norėtume. Istorijos personažus reikia stengtis iš dangaus nuleisti ant žemės ir iš pragaro pakelti į žemę“, – „Savaitės“ laidoje prieš keletą metų yra sakęs A. Bumblauskas.
Iš šios dienos teisinti Mindaugo veiksmų, anot profesoriaus A. Bumblausko, negalime, bet „šiomis dienomis valstybės ir nekuriamos, kaip kūrė Mindaugas, tai – visai kita epocha“.
Apie Mindaugo karūnos buvimo vietą nieko nežinoma
Apie karaliaus Mindaugo karūną, anot A. Bumblausko, žinoma nedaug, o kur ji yra – apskritai labai sudėtingas klausimas.
„Reikia žinoti, visų pirma, kur Mindaugas galėjo būti nudobtas, o apie karūną sunku pasakyti. Kol kas, mielieji, niekur nepamatysime. Pasvajokime, kad galbūt atsirastų Vytauto karūna. Dar metai po karūnavimo plano buvo žinoma, kur ji yra, t. y. Niurnberge“, – laidoje pasakoja A. Bumblauskas.
Karūnacija, anot istoriko, esminis lūžis Lietuvos istorijoje. Svarbu pažymėti, kad karūnacija atėjo iš katalikiško, o ne stačiatikiško krikščionybės pasaulio. Anot istoriko, stačiatikybė nebūtų padėjusi tuometėje politinėje situacijoje, nes nebūtų išsprendusi priešstatos tarp Vakarų ir Lietuvos karalystės.
„Buvimas karalyste Lietuvai būtų išėjęs į naudą. Svarbus ne titulas, o aplinkybė, ar esi izoliacijoje, ar ne. Po Mindaugo visi valdovai iki pat Jogailos, turime pripažinti, yra tarptautinėje izoliacijoje. Vakarai yra palikę Lietuvai barjero tarp rytų ir vakarų vaidmenį. Nėra pripažinimo. Nors valdovus vadina karaliais, bet tai – pagonių karalystė. Tai – ne sisteminė karalystė, nėra pripažinimo“, – „Savaitės“ laidoje sakė A. Bumblauskas.
Laidoje „10–12“ paklaustas, kaip derėtų švęsti Mindaugo karūnacijos dieną, istorikas drąsina prisiminti tradicijas.
„Imkit vaikus už rankų ir eikite į piliakalnius“, – teigia A. Bumblauskas.
