Šiemet Gargžduose vykusiame cepelinų virimo čempionate pirmą kartą dalyvavo ir Giliogirio kaimo bendruomenė. Jie stebino visus sočiausiais cepelinais visoje Žemaitijoje. Giliogiriškai pagamino ir sunkiausią cepaliną, jie apdovanoti už svorį.
Prijuostę ryšėjo ir vyras
SOČIAUSI GILIOGIRIO CEPELINAI VISOE ŽEAITIJOJE. Tai pripažino konkurso žiuri ir įteikė paguodos prizą už cepelinų svorį. Tradicinis Cepelinų virimo konkursas nuvilnijo, nuskambėjo Gargždų apylinkėse, suteikdamas džiaugsmo nacionalinės virtuvės gurmanams. Konkurso metu skambėjo nuotaikinga muzika, žavėjo išradingi komandų prisistatymai, stebino vedančiosios sąmojus. Šventei buvo parankus vasariškas šiltas sulėtas oras. Padrąsinti gautų gerų įvertinimų Rietavo savivaldybės kaimo bendruomenių sueigose, į konkursą atvyko ir Giliogirio (Rietavo savivaldybė) komanda. Virėjo prijuostes ryšėjo ne tik moterys ir merginos, bet ir stotingas vyras kaimo seniūnaitis Vaidotas Simonavičius.
Patikimiausieji
Gamtinėje aplinkoje garuojantys puodai, iš jų sklindantys kvapai žadėjo šventės dalyviams didžiulį malonumą. Draugiškumą lankytojams rodė tai, kad jie galėjo vaišintis nemokamai. Konkurse dalyvavo trylika komandų iš visos Žemaitijos. Renginio organizatorius Vaclovas Macijauskas, vedančioji Violeta Mičiulienė, Muzika linksmino Veiviržėnų vokalinis instrumentinis ansamblis, Violeta ir Vilius Tarasovai, kiti muzikantai.
Giliogiriškiai išleisdami į konkursą savo atstovais galėjo drąsiai pasitikėti, nes kovoti ir nugalėti susibūrė žmonės užgrūdinti protų mūšiuose, darbštumą įrodę talkose, meilę savo kaimui – kurdami poilsio zoną ir naujus želdynus gyvenvietės centre, o savo pagarbą knygai – sumeistraudami knygų mainų namelį.
Turi paslapčių
Cepelinai dar vadinami didžkukuliais. Todėl mūsų močiutės stengdavosi, kad per bulviakasio talkas po darbų ant vaišių stalo atsirastų savo pavadinimo vertas sotus, didelis kleckas. Cepelino skonis priklauso net nuo to koks trintuvės dantukų raštas ir tarpelių dydis. Tik labai skubanti šeimininkė ruošia cepelinų tarkius specialiais įrenginiais. Tarkių skonis praranda namams būdingų dičkukulių savitumą ir žavesį. Įdaras ir padažas – priklauso nuo šeimininkių išradingumo, taupumo, sugebėjimo pasigaminti skanios varškės, gausiai prisirinkti grybų, užsiauginti darže prieskoninių žolelių. Cepelinų virėjos turi savo virtuvės paslapčių – moka taip sutaisyti, kad tešla nepatamsėtų arba įgautų net juodą spalvą. ·
Išvirė 137
Bendruomenės pirmininkė Kristina Petreikienė akcentoja, kad Giliogirio komanda pasirodė visai neblogai, debiutantai pasirodė per patį viduriuką. „Išvirėm 137 cepelinus. Esam nereali komanda spėjanti visur, kur reikalinga kaimeliui“, – sakė Kristina . Ji dėkojo Snieguolei ir Mantui Rimkūnams Simonai Pocevičienei, Mindaugui Pocevičiui, Alinai Simanavičienei, Vaidotui Simanavičiui, Irūnai Simanavičiūtei ir pagrindinei šeimininkei Elena Šleinienei.
Visiems reikėjo nemažai paprakaituoti. Skusti bulves lauko virtuvėje, jas trinti trintuve, grūsti virtas bulves, ruošti įdarą, padažą, gražiai patiekti. Cepelinai yra kaprizingas patiekalas, jei tik neapsižiūrėsi, gali ir sugriūti. Laimei to neįvyko. Giliogiriškių kukuliai buvo patys didžiausi ir sočiausi. Už tai komanda buvo apdovanota padekos raštu, medaliu ir kojinemis.
