Šį straipsnį parašyti paskatino pastaba socialiniuose tinkluose, kad autoriui esą nesvarbu, kaip jis bus palaidotas. Bet kuo ilgiau išlieka atminimo ženklai, tuo ilgiau žmogus, kurio gyvenimas nutrūko, išlieka savo artimųjų ir savo bendruomenės atmintyje. Žmogaus nebėra, bet gyvena jo idėjos, nuostatos, gal būt pavyzdys, pagarba pačiai gyvybei. Kiekvienas žmogus net klysdamas per gyvenimą kažko išmoksta ir savo pavyzdžiu, darbais gali pamokyti kitus, jau būdamas anapusiniame pasaulyje. Gal verta pakalbėti, ko reikia ir ko nereikia, palydint žmogų į anapusinį pasaulį.
Gražios kapinės – pagarba
Kai žmogus teigia, jog jam esą nesvarbu, kaip jis bus palaidotas – tai netiesa. Žmogaus sąmonė nesuvokia visiškos nebūties, prieš užbaigdamas žemiškuosius vargus, jaučia, kokia jam svarbi atmintis, jis nori atminties vietos, kurią lankytų artimi žmonės ir kuri demonstruotų šeimos ar giminės vienybę, solidarumą, statusą visuomenėje, nes visa tai ir jis ugdė, saugojo, kad nežlugtų. Tai ir jo nuopelnas. Gražios kapinės rodo pagarbą mirusiesiems, kuri tęsiasi ilgiau negu gyvenimas. Kita vertus, artimiesiems nėra nesvarbu. Nejaukios marginalų palaidojimo vietos – rodo, jog netinkamai nugyventas gyvenimas blogai vertinamas ilgai po mirties. Tačiau, kuo iškilmingesnė apeiga, kuo įmantresnis antkapinis statinys, tuo daugiau gyvųjų dialogo su gyvaisiais: ne be tuštybės ir pasididžiavimo raiškos. Tad, kaip derėtų pagerbti tuos, kurie paliko šį pasaulį?
Įgimta baimė
Pokalbiai apie mirtį gerai nuteikti pašnekovų negali. Mirties baimė yra įgimta. Tačiau ji kiekvienos gyvos būtybės lemtis ir tas, kuris išmano papročius turi susiformavusias, tvirtas nuostatas, vykdydamas liūdną pareigą artimam žmogui, tampa atsparesnis psichologiniam spaudimui, lengviau numato, ką ir kaip turės veikti. Lietuviai į savo mirties artėjimą nuo seno, bent jau kaimuose, reaguodavo ramiai, pagalvodavo, kas liko nenuveikta, ką padaryti reikėtų paskubėti, kuo dar reikia pasirūpinti. Linkėjimas „gero smerčio“ paslaugiam, kažką gero padariusiam žmogui nieko nešokiravo.
Perėjimas į kitą būtį
Mirtis yra neišvengiamas dalykas: ji nėra maloni, ji nėra laukiama, bet ji ateina. Kur mirtis ten ir gedulas: skausmas dėl netekties, nenoras susitaikyti su praradimu, bandoma išlaikyti tuos jausmus, kurie suartino žmones su laidojamu asmeniu, kol jis buvo gyvas. Kas yra mirtis, ar įmanomas prisikėlimas aiškina pasaulio religijos. Kai akys kažką mato, o protas suvokia, lengvai galima pasakyti – taip toks daiktas yra. Tačiau, jei akys nemato, o apie kažką sužinome iš pasakojimų, iš raštų tenka pasirinkti tikėti ar netikėti. Religijos aiškina, kad mirtis – tai perėjimas į kitą būtį. Vedų kultūros žmogus tuokdamasi prisiekia gyventi kartu septynis gyvenimus, paslaugiam žmogui sakoma, jog dėkingas žmogus norėtų jam padėjusį žmogų sutikti kitame gyvenime, netikėtai pajutęs simpatiją teigia, kad tikriausiai buvo susitikę kitame gyvenime. Manoma, kad reinkarnacijos metu žmogus pereina į geresnį ar blogesnį būvį , t.y. apdovanojamas arba baudžiamas už gyvenimo būdą. Trys monoteistinės religijos: judėjų, krikščionių, islamo puoselėja anapusinio gyvenimo idėją, kai kūnas suyra, o siela patenka ten, kur galima patekti tik po mirties. Ten esančios vietos, kur sielos laimingos, būdamos arti Dievo, bet vyksta jų skaistinimas, o už labai nedorą gyvenimą jos patenka į bausmės vietą.
Nenutrūkstančio ryšio išsaugojimo būdas
Žmogus kuria savo gerbūvį, meno kūrinius, myli, vykdo visuomenės įpareigojimus ne tik dvasia, bet ir kūnu. Todėl tikima kūno prisikėlimu. Taigi, jis lieka bendruomenės nariu, o laidojimo ir paminėjimo apeigos yra nenutrūkstančio ryšio išsaugojimo būdas. Bendruomenės jaučia lyg ir žmogaus gyvenimo tęsinį, naudodamosi jo patirtimi, užrašytais pamokymais, sukurtomis gėrybėmis, gėrėdamiesi meno kūriniais. Jo palikuonys – dėkingi už gyvybę, ugdymą, globą, saugojimą nuo grėsmių. Šį dėkingumą jaučia ir ateistai ir tikėjimui abejingi asmenys.
Negeras ženklas
Tikėjimai numato gyvųjų pareigas mirusiesiems: krikščioniui yra pareiga ir dorybė mirusį palaidoti. Tai svarbu ir kitų tikėjimų žmonėms. Vandalizmas, kapų išniekinimas buvo visada laikomas blogybe, pasikėsinimu į tautos egzistavimo tęstinumą, trukdymu prisikelti. Prisikėlimui užtikrinti buvo statomos piramidės, mauzoliejai, kur kūnas gali išbūti ilgus amžius. Negeras ženklas buvo pasiimti naudojimui mirusiojo daiktus: gėles, žvakes, brangenybes, su kuriomis mirusysis buvo palaidotas. Lietuvos kaimo močiutės piktindavosi, kai vaikas nuskindavo augalo šakelę nuo kapo, aiškindavo, kad mirusysis naktį ateis prašyti grąžinti. Klaipėdos krašte visur, o taip pat ir kapinėse mėgstama sodinti alyvų krūmus, jie gražiai auga, plinta, žydi, kvepia, vilioja nulaužti šakelę. Todėl būta daug rimtų pokalbių su namiškiais, patiriama baimės, kai tėvas, motina ar močiutė griežtai pareikalaudavo be kompromisų net vėlyvu metu, kad vaikas nueitų grąžinti šakelės. Kapus, antkapinius statinius buvo bandoma apsaugoti kapų magija: burtais, prakeikimais, užkeikimais. Ritualai: maldos, giedojimas mišios už mirusiuosius, net kūno deginimas – tai gyvųjų pagalba patekti į anapusinį pasaulį ir palengvinti buvimą tenai.
Kelias į anapusinį gyvenimą
Kai žmogus blogai elgiasi, kenkia bendruomenei – jis ištremiamas, pašalinamas. Deginimas panaikina žmogaus DNR, o kartu ir galimybę identifikuoti mirusįjį, pranyksta tapatybės žymės. Tačiau religinės bendruomenės neprieštarauja prieš kremavimą, jei žmogus palaidojamas kolumbariume, šventintoje kapų žemėje. Kai blogas žmogus, priešas, užpuolikas, raganius, kerėtoja mirdavo, jie buvo nelaidojami, išmėtomi kauleliai, išbarstomi pelenai – taip išreiškiamas bendruomenės atsiribojimas nuo tokių žmonių ir užkertamas kelias į anapusinį gyvenimą. Todėl žmogus .prieš išreikšdamas valią, jog po mirties kažkur išbarstytų pelenus, turi gerai pagalvoti, ko prašo.
Proga susitikti giminėms
Laidotuvės taip pat yra ir proga susitikti giminėms, esamiems ir buvusiems kaimynams, išeiviams iš bendruomenėms atkurti su jais ryšius, susitaikyti. Meilė, pagarba, prisiminimai, materialūs paklusnumo ir valdingumo pėdsakai išlieka ilgai. Šie jausmai kuria pomirtinį kultą arba dvasioje išlikusi meilė įkvepia kūrybai. Piramidės, mauzoliejai, įmantrūs antkapiai rodo pavaldinių klusnumą, ištikimybę, išlikusią ir tada, kai valdovo jau nebebūna.
„Ar žinai, kiek velionio kostiumas kainavo?..”
Dažnai tolimesni giminės, kaimynai, užuot teikę moralinę paramą, kelia reikalavimus ir daro psichologinį spaudimą: „Jei nebus giedami kalnai – neateisime“, „Kai laidojo dėdę Tadą, karštus patiekalus tiekė ir budėjimo, ir pagrabo metu“, „Grįžus iš kapinių, būtinai reikia sriubos“, „Ar žinai, kiek jo kostiumas kainavo?..” Žmonės, iš kurių kažkas tikėjosi meilės, globos, rūpesčio, dėmesio taip ir nesuradę laiko suteikti džiaugsmo artimui, bando nuraminti save, organizuodami iškilmingas apeigas, pastatydami brangų antkapį, keldami daug kainuojančius paminėjimus. Abejingi vieni kitiems šeimos nariai, giminaičiai bando nuslėpti seniai prarastą dvasinį ryšį, laidodami, negailėdami išlaidų. Tuštybė skverbiasi į visas gyvenimo sferas. Kartais liūdna apeiga virsta šeimos reklama: „ Žiūrėkit, kokie mes šaunūs, mes galim, o jūs? Tie, kurie gali skirti daugiau lėšų, negu per visą gyvenimą juodai dienai taupęs ir artimiesiems palikęs palaidojimui pensininkas, paprastai diktuoja madas. Taip, mada neaplenkia ir šios liūdnos apeigos. Kartais mada taip užkelia kartelę, kad kai kurie kaimynai, bičiuliai, pažįstami, kiti artimi žmonės, gyvenę šalia, šventę kartu šventes, guodę, nelaimėms užklupus, negali ateiti atsisveikinti.