Mokytoja ir literatūrologė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria Graeme‘o Macrae‘o Burnet‘o knygą „Pacientė“ ir Shehano Karunatilaka’os kūrinį „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“.
Graeme`as Macrae`as Burnet`as „Pacientė“, iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė. Vilnius: „Alma littera“, 2024.
Škotų rašytojo Graeme`o Macrae`o Burnet`o ketvirtasis romanas „Pacientė“ tikrai yra apie mediciną, bet ne šiaip apie lūžusias kojas ar gripo protrūkį. Jo pagrindinis veikėjas – netradicinis psichiatras, „antipsichiatrijos judėjimo enfant terrible“, kuris įtariamas sukėlęs jaunos moters savižudybę septintojo dešimtmečio Londone. Savižudės Viktorijos sesuo, susikūrusi naują Rebekos Smyt tapatybę, kaip pacientė užsiregistruoja pas daktarą Braitvaitą norėdama išsiaiškinti, ar šis iš tiesų kaltas. Taigi iš dalies tai romanas apie savižudybę, beprotybę, žaidimus, kuriuos žaidžiame su kitais žmonėmis.
Romane puikiai suklastojama realybė – „Pratarmėje“ tikrojo mūsų skaitomo autoriaus inicialais GMB pasirašęs pasakotojas teigia, esą tai tikros užrašų knygelės, kurias jam atsiuntęs toks ponas Grėjus. Siuntėjo tikroji pavardė, žinoma, visai kitokia (kas jis, išaiškėja pačioje pabaigoje, kai pasakotojas su juo susitinka Londono kavinėje). Tarp penkių užrašų knygelių tekstų įterpiami užrašai apie Braitvaitą ir jo knygą, kuri iškalbingai vadinasi „Nusižudyk“, ir vienas iš knygos skyrių apie neįvardytą pacientę, bet akivaizdu, kad ten mirusioji Veronika. Būtent romano struktūra ir skirtumai tarp emocingo Rebekos bei sausoko pasakotojo GMB tono sukuria stipriausią skaitymo įspūdį.
Rebeka, būdama penkiolikos, matė, kaip jos mama nukrito nuo uolos, ir kartais užrašų knygelėse, pasakojančiose apie susitikimus su psichiatru, šmėkšteli fantazija ką nors nustumti. Viktorija irgi nušoko nuo tilto. Natūraliai kyla klausimas, ar Rebeka tikrai nieko nėra stumtelėjusi, bet čia slypi dalis šios keistos tamsios tragikomedijos skaitymo malonumo: visa istorija gali būti netikresnė nei netikra, nes nė vienas pasakotojas nepatikimas.
Priešingai nei ambicinga matematikė Viktorija, Rebeka yra kiek tingi namisėda, kuriai patinka rūpintis senstančiu tėvu ir nebūti modernia nepriklausoma moterimi. Ji bandė rašyti į moterų žurnalus, bet greit metė, neturi ir netrokšta vyro. Tačiau dėl bandymo išsiaiškinti tiesą apie Viktorijos mirtį pakeitus tapatybę, ir jai tenka keistis: pasidažyti, vaikščioti į kavines, flirtuoti su vyriškiais.
Tariamas blogiukas Braitvaitas – tipiškas Anglijos provincijos jaunuolis, po karo iškeliavęs studijuoti į Oksfordą ir dėl to susikūręs naują gyvenimą, išgarsėjęs kaip savotiškas romantinis nepritapėlis. Jo tikroviškumas kuriamas į knygos audinį įterpiant realius žmones, su kuriais tyčiomis ar ne susitinka – tuo šis romanas bent man truputį priminė Roberto Bolano prozą. Joje irgi fikciniai personažai bendrauja su tikrai gyvenusiais rašytojais ir sukuria naują literatūros istorijos sluoksnį – tebūnie netikrą, bet įmanomą ir nepaprastai smagų.
Apskritai romanas nekonvencinis, išmoningai sukonstruotas. Patiks „teksto tekste“, pramanų, apgaulių, takių tapatybių, žaidimo su skaitytoju – kitaip tariant, metafikcinio lygmens – gerbėjams.
Shehan Karunatilaka „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“, iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024.
Knygų iš tolimų egzotiškų kraštų vertimai visgi dar reti dėl pakankamai akivaizdžių priežasčių. Rečiau vartojama kalba knygą neišvengiamai lokalizuoja, nebent kūrinys pasirodo išverstas į kurią nors iš populiariųjų. Be to, trūksta žmonių, kurie nuosekliai domėtųsi ir sektų kokios nors tolimos šalies literatūrines naujienas, būtų savotiški jos knygų ambasadoriai Lietuvoje. Todėl Šri Lankos rašytojo kūrinys – savotiška įdomybė, egzotika, mat dauguma turbūt prispausti įvardytume vienintelį Michaelį Ondaatje, o ir tai jis dažniau priskiriamas amerikiečių literatūrai. Tiesa, Shehanas Karunatilaka rašo angliškai, mat studijavo Naujojoje Zelandijoje, o tai „Septyniems Malio Almeidos mėnuliams“ padėjo 2022 m. laimėti Bukerio premiją.
Romanas tyčia subalansuotas Vakarų skaitytojui – leidykla su autoriumi pasirašė sutartį tada, kai šis sutiko knygoje atlikti keitimų, ją pritaikyti su Šri Lankos kultūra nesusipažinusiajam. Nors toks žingsnis pagrįstai kelia autentiškumo klausimų, tenka pripažinti, kad rezultatą skaityti smagu.
Veiksmo vieta ir laikas – Šri Lankos sostinė Kolombas, 1990-ieji, pilietinio karo metai. Tačiau pasakotojas Malis Almeida, karo fotografas, negyvas. Jo istorija ataidi iš dangiškųjų vizų išdavimo biuro, savotiškos tarpinės stoties tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Kūnas guli sukapotas ežere, kas žudikas, nežinia. O velionio dvasia turi septynis mėnulius – septynias paras – pabaigti paskutinius reikaliukus: parodyti artimiausiesiems karo nusikaltimus liudijančias nuotraukas ir išsiaiškinti, kas nužudė jį patį.
Knygoje nevengiama ir net mėgaujamasi pasakojant apie pilietinio karo brutalumą. Raudantys tėvai ieško savo vaikų susigrūdę į policiją; vaikus išnaudotojai laiko rūsiuose; politines ir asmenines sąskaitas suvedinėja samdomi žmogžudžiai; gatvėse sproginėja bombos. Kenčia kaltieji ir nekaltieji. Inžinierė, visą gyvenimą gelbėjusi tamilų gyvybes, miršta nuo bombos sprogimo. Tačiau parašyta kandžiai, su tamsiu ir siautulingu humoru. Tokie kūriniai, kaip rodo ir lietuvių literatūros istorija, atsiranda iš bandymo atitolinti siaubą, parodyti tragiškų karo įvykių nenormalumą, absurdiškumą.
Pasakotojas Malis Almeida yra taip toli nuo simpatiško personažo, kaip tik galima įsivaizduoti. Jis lošėjas, pasileidėlis, per karą dirbo su visomis konfliktuojančiomis pusėmis, miegojo su konservatyviausiais ir įtakingiausiais Šri Lankos vyrais. Žudikų sąrašas potencialiai begalinis. Tad ar išspręs savo paties žmogžudystės bylą? Ar pasirinks Šviesą ir keliaus Ten, Kur Geriau (eufemizmas, nes niekas mirusiesiems nesako, ar jų laukia prakeiksmas, ar išganymas), ar pasiliks tarpinėje erdvėje, kuri, nors nuobodi, pergrūsta ir biurokratiška, bent jau pažįstama? Ir ar pakeis cinišką ateistą suvokimas, kad „ten taip pat“, kitaip tariant, kad mirtis yra gyvenimo tęsinys?
Ironiška, nejauki, tarsi nuausta iš begalinių nuorodų, politiška, satyriška, nenusakomo žanro. Patiks tamsos, keistenybių, chaoso, istorijos, politikos mėgėjams.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
