Artėjant pelno mokesčio metinės deklaracijos pateikimo ir mokėjimo dienai, daugelis prisimins skaudų posakį „muštas nemuštą neša“. Avansinis pelno mokestis (PM), visuomet buvęs absurdiškas, stagfliacinei ekonomikai atgręžia itin nemalonų veidą.
LLRI prezidentė Elena Leontjeva.
Tarsi jau įpratome, kad įmonės (išskyrus mažąsias) turi mokėti PM ne sulaukusios faktinių metų veiklos rezultatų, bet reguliariai ir iš anksto. Mokėti galima pagal praėjusių metų rezultatus arba pagal savo pačių prognozuojamą PM dydį. Abu metodai turi ydų. Mokėti pagal praėjusių metų rezultatus, kai krizė grasina nuokalnėmis ir nuostoliais, atrodo beprasmiška. Ir įmonės imasi prognozuoti savo pelną. O tuo pačiu – ir visos ekonomikos padėtį.
Natūralu, kad neturėdamos pajėgumų, jos remiasi oficialiomis prognozėmis. Lietuvos bankas prognozavo, kad 2022 m. infliacija sieks 5,1 proc., tačiau realus rodiklis – beveik 19 proc. 2022 m. rugsėjį buvo pasiektas vartotojų kainų pikas – 22,5 proc., o gamintojų kainų indekso (GKI) pikas – 34 proc. – fiksuotas 2022 m. birželį. Gamintojų kainų augimas nuolat lenkė vartotojų kainas, ir metinis GKI sudarė 26 proc., perbraukdamas viltį neviršyti leistinos 20 proc. paklaidos.
Nenuostabu, kad daugelis įmonių galėjo neatspėti savo prognozuojamo PM vien dėl kainų augimo. Tačiau privalėjo sumokėti ne mažiau kaip 80 proc. faktinio PM kas ketvirtį. Ir net jeigu metų bėgyje jos patikslina prognozes, tai sumažina „nepriemokos“ dydį, bet delspinigius vis vien privalu mokėti. Pavyzdžiui, jei metams baigiantis įmonė įvykdė sėkmingą sandorį, jai patikslinus deklaraciją ir atnaujinus PM prognozes, nuo pirmaisiais ketvirčiais sumokėtų „nepriemokų“ skaičiuojami delspinigiai. Tad įmonės suinteresuotos kuo anksčiau patikslinti prognozes – kad delspinigiai būtų mažesni. Bet už viso to – nuolatinis finansininkų ir buhalterių budėjimas ir daugybė pastangų, siekiant apsisaugoti nuo skaudesnių praradimų.
Jeigu įmonės rezultatai metams pasibaigus pasirodys prastesni už prognozes, iždas sugrąžins permoką per 30 dienų nuo rašytinio prašymo pateikimo dienos, bet nesumokės jokių palūkanų už tai, kad naudojosi į skolas grimztančios įmonės lėšomis. Netgi tie, kas metų gale skaičiuos nuostolius, nesulauks jokios kompensacijos už tai, kad visus metus kreditavo valstybę.
Avansinis modelis nenudžiugins ir tų, kas sugebėjo pagerinti veiklos rezultatus. Pavyzdžiui, įmonė padidino pardavimus, pasirašė naujų kontraktų, išplėtė rinkas, padidino sukuriamą vertę – visi šie vyriausybės programoje „sveikintini“ pasiekimai realybėje užtrauks įmonei ne tik natūraliai padidėjusį PM, bet dar ir delspinigius už „nepriemoką“. Bet kas galėjo numatyti, kad pavyks įsitvirtinti naujoje rinkoje ar parduoti užsistovėjusį objektą?
Juk pelnas nėra bukai „įkalkuliuojamas“, prie kaštų pridedant norimą pelno maržą. Jis arba gaunamas metų pabaigoje už bendrus visų metų rezultatus, sudedant visus pliusus ir minusus, arba negaunamas. Žinoma, kad kriziniais metais įmonės deda visas pastangas, kad sumažintų kaštus. Ir visas pastangas, kad padidintų pardavimus, rinkas bei pajamas. Klausimas tik, kodėl valstybė už tai baudžia?
Galima paprieštarauti, kad įmonės turėtų akylai vykdyti pelningumo stebėseną ir gali keisti pasirinktą PM skaičiavimo metodą. Visa tai reiškia dar didesnę administracinę naštą. Tačiau vienas metodas ar kitas, problemų įmonė neišvengs, nes jų šerdyje yra pats avansinis mokestis – nesuderintas su įmonės pinigų srautais. Būtent todėl nereta įmonė yra priversta skolintis iš bankų tam, kad galėtų laiku sumokėti mokestį. Tiksliau sakant, tam, kad kredituotų valstybę – nes juk mokestis mokamas avansu, kai pelnas dar neuždirbtas, ir net jei įmonė galimai jau skaičiuoja nuostolius.
Galima paguosti įmones ir tuo, kad esant rimtoms aplinkybėms jos turi teisę kreiptis į VMI su individualiu prašymu atleisti nuo delspinigių. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad oficialių institucijų prognozės suklaidino rinkos dalyvius, o prognozuoti pajamas esant tokiems kainų svyravimams yra neįmanoma, nuo delspinigių reikėtų atleisti visus, negaištant laiko individualiems prašymams. Įmonės, kreditavusios valstybę, nors jų padėtis prastėjo, turėtų atgauti savo lėšas su adekvačia kompensacija.
Atsikvėpus, galima ieškoti ir fundamentalių sprendimų. Paprasčiausias – pereiti prie PM mokėjimo pagal metų rezultatus. Arba grįžti prie vyriausybės programoje numatyto „svarstyti paskirstyto pelno mokesčio modelio įgyvendinimą“, kuris vienintelis sinchronizuoja PM mokėjimą su įmonės pinigų srautas ir panaikina avansinio mokesčio ydas „prie šaltinio“. Bet gal tai, kad įmonės nuolat kredituoja valstybės biudžetą ir moka pelno mokestį dar to pelno neuždirbusios, ir paaiškina, kodėl perėjimui prie pažangensio modelio vyriausybei pritrūko ryžto?
Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.
