4 dienų darbo savaitė jau spėjo pavergti protus ir greičiausiai papuoš rinkimų batalijas. Tai velnioniškai saldus gundymas, kuriam beveik neįmanoma atsispirti.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Tačiau laimės pažadas mūsų akyse gali virsti nelaimės formule. Juk kuriamas lūkestis, kuris, vargu, ar išsipildys, o galimybes pralenkiantys lūkesčiai, kaip žinome, veda į nusivylimą. Koks paradoksas! O jų čia yra ir daugiau.
Daugelis mūsų norėtų dirbti trumpesnę savaitę, bet kai susimąstome, kad ji galiotų ir mūsų gydytojui, vaikų mokytojui ir būrelių vadovui, santechnikui ir autobuso vairuotojui, mūsų entuziazmas išblėsta. Juk daugelio šių profesijų Lietuvoje ir taip trūksta. Paradoksas, kad trumpos savaitės lūkestis formuojamas tuo metu, kai mums žūtbūt reikia padidinti ekonomikos našumą, o valstybės sektoriui – gebėti greitai ir efektyviai atsiliepti į vidaus poreikius bei išorines grėsmes.
Naują idėją palaiko net du iš trijų jaunuolių, ir, kas įdomu, bedarbiai. Iki šiol jaunimas žengė į darbo rinką su viltimi rasti svajonių profesiją, darbdavį. Madinga kelrode buvo mintis, kad hobis gali virsti darbu ir tuomet „niekada nereikės dirbti“. Kiekvienam žmogui svarbu atrasti savo pašaukimą, kiekvienam rūpi sukurti šiltą ir sveiką mikroklimatą, juk darbovietė – tai ne tik vieta, kur mes užsidirbame duonai. Čia mes bendraujame, augame savo talentais, dalinamės.
Lūkestis dirbti 4 dienas per savaitę keičia šių profesinių tikslų trajektoriją. Jis atgręžia mūsų svajones viena kryptimi – susirasti darbą, kur dirbti reiktų mažiau, arba išreikalauti tokią teisę iš gailestingųjų politikų.
Sakoma, kad trumpesnė savaitė leidžia per keturias dienas nuveikti tai, ką nuveikdavome per penkias ir taip didina našumą. Ekonomikos našumą didinti mums tikrai reikia, o tai reiškia sukurti didesnę vertę, sukurti daugiau vertės. Tai nereiškia sukurti tą pačią vertę per trumpesnį laiką. Rezervų didinti našumą Lietuva vis dar turi. Ir privatus sektorius nuolat ieško tam būdų: naudoja pažangiausius metodus, investuoja, taupo, trumpina procesų grandines. Jeigu 4 dienų savaitė atveria papildomą darbuotojų motyvavimo klodą, privačios įmonės tai būtinai išbandys. Nes jos neša visą sprendimų riziką ir naštą. Priversti gi visus įstatymiškai sutrumpinti darbo savaitę – reikštų suduoti mūsų ekonomikai smūgį aršioje konkurencinėje kovoje dėl globalių rinkų.
Kitaip yra su valstybės institucijomis. Vilniaus šilumos tinklai, įgyvendinę 4 dienų savaitės projektą, įrodo, kad valstybiniame sektoriuje yra didžiuliai procesų optimizavimo rezervai. Dalies funkcijų atlikti nereikia, kitas – galima sutrumpinti, atsisakant beprasmės biurokratijos bei praeito amžiaus rutinos. Ne vienerius metus pabrėžiame, kad būtent tai – kelias į stiprią ir veiksmingą valstybę, kurios mums taip labai reikia. Saugumo grėsmių akivaizdoje mums dar labiau reikia greitai reaguojančios ir efektyvios valstybės.
Tačiau iki šiol tokios reformos strigo, nes joms stokojama motyvacijos. Keista nuojauta… negi dabar paaiškės, kad su keturių dienų savaitės idėja mes tokią motyvaciją atradome? Čia tai bent paradoksas. Visgi, jeigu valstybėje yra rezervas, jis priklauso piliečiams, tautai, o ne biurokratui. Juk biurokratija stabdo visų mūsų našumą. Štai, kur tikri klodai. Štai, kur reikia ieškoti geresnio gyvenimo ir visuotinės laimės receptų.
O kol kas mes kaip maži vaikai kerpame iš rojaus paveikslėlio raudoniausius obuolius ir siunčiame vieni kitiems su laimės linkėjimais.
Originaliai publikuota LRT.
