Netoli Kyjivo esanti Irpinė tapo Rusijos agresorių žiaurumo simboliu. Kad ir kokie būtų siaubingi prisiminimai, viename daugiabutyje įsikūrusi biblioteka tapo atgaivos centru, kuriame galima susitikti ar prisijungti prie elektros tinklo ir interneto tol, kol tiekiama elektra.
Elektros generatorius – bibliotekos šviesos ir šilumos šaltinis. Irpinės centre esanti biblioteka visada būdavo svarbi miesteliui, dabar ji – ypatinga. Čia galima susitikti su rašytoju, kuris gynė Irpinę ir apie tai parašė knygą.
„Palaikau valdžios pastangas, kad grįžę žmonės turėtų galimybę dirbti, jaustis kuo normaliau“, – pasakoja rašytojas Serhijus Martyniukas.
Kai didžioji Irpinės dalis – griuvėsiai, biblioteka tapo savotiška bendra darbo erdve, į kurią skuba ne tik kompiuteriais nešini suaugusieji, jaunimas, bet ir vaikai. Bibliotekoje vyksta pamokos apie Ukrainos kultūrą, konsultuoja psichoterapeutai, galima net nusifotografuoti su Seniu Šalčiu.
„Prieš akis žiema – sausis, vasaris. Valdžia stengiasi kurti tokias vietas, kuriose nėra blogio. O biblioteka teikia ir galimybę žmonėms padirbėti“, – kalba Irpinės bibliotekos vadovė Olena Cyganenko.
Olena keturis dešimtmečius vadovauja Irpinės bibliotekai ir labai didžiuojasi, kad ji atsidarė vos tik agresoriai atsitraukė baigiantis kovui, palikę žvėriškumo įrodymų. Viktorija užėjo į biblioteką su dukrele, ne vien kad grąžintų knygas, kurias pasiėmė dar prieš karą.
„Ateiname pasikrauti telefono, išgeriame puodelį kavos, čia yra generatorius. Vaikai sušyla. Ten, kur anksčiau buvo kultūros namai, labai niūru, aplink sugriauti namai. Nenorime ten eiti“, – LRT TELEVIZIJOS reportaže pasakoja Irpinės gyventoja Viktorija Voskresova.
Techninės priežiūros darbuotojai stengiasi pirma suremontuoti tik apgadintus pastatus, po to imsis tų, kuriems reikia didesnio remonto. Bibliotekai, galima sakyti, pasisekė. Tik dalis langų buvo išdaužyta – ir dabar ji teikia prieglobstį nuo šalčio, tamsos, kol nepasigirsta pavojaus sirenos.
Daugiau – LRT TELEVIZIJOS parengtame reportaže.
