„Man labai gražu girdėti, kokie yra mano pažįstamų įspūdžiai. Visi grįžta su tokiu jauno ir energingo krašto įspūdžiu. Aš taip pat jaučiu tą energiją“, – įspūdžiais apie Lietuvą dalijasi Daina Lozoraitis, diplomatų šeimos, padėjusios atkurti Lietuvos valstybingumą, atstovė. Vienos garsiausių Lietuvos giminių palikuonė iš Romos į Lietuvą atvyko parodos „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ atidarymo proga. Apie išskirtines senelių ir tėvų asmenybes bei pirmosios viešnagės Lietuvoje prisiminimus – Rasos Murauskaitės-Juškienės interviu su D. Lozoraitis.
– Ar dažnai būnate Lietuvoje?
– Bent kartą per metus. Dabar dėl parodos teko atvažiuoti, kurios kuratorė, ponia Marguerite de Merode, mano šeimos artima draugė. Ne taip dažnai atvažiuoju, norėčiau dažniau. Jeigu turėčiau galimybę atvažiuoti ir dirbti nuotoliniu būdu iš Vilniaus, būčiau labai patenkinta.
– Palyginti su Roma, kuo jums yra žavus Vilnius?
– Aš labai mėgstu vaikščioti, ypač mylimose vietose. Pradedu vaikščioti ir negaliu sustoti. Man taip atsitinka Venecijoje, taip pat Vilniuje. Mėgstu vaikščioti po senamiestį ir negalėčiau pasakyti, kad yra ypatingos vietos – visas miestas man patinka. Tai miestas, kuriame jaučiuosi maloniai. Mes, dauguma Romos gyventojų, matome, kad yra daug problemų (daug turistų ir miestas sunkiai tvarkosi), bet neišvažiuojame. O čia man atrodo ramiau, galiu truputėlį atsipalaiduoti.
– Kiek žinau, jūs pirmą sykį į Lietuvą atvykote 1991 metais. Kokį įspūdį jums tada padarė Lietuva?
– Praktiškai per Nepriklausomybės atgavimą, buvo 1991 metų vasara. Stiprus įspūdis. Buvau pirmas asmuo iš mano šeimos, kuris galėjo atvykti į Lietuvą. Esu Italijos pilietė, turėjau prašyti vizos. Kai atvažiavau, jau turėjau universiteto diplomą, mano tema buvo Lietuvos rezistencija, partizanai. Norėjau išsiaiškinti, kokia medžiaga yra, ar ji prieinama. Buvo labai sudėtinga, nes, kaip jūs žinot, medžiaga buvo saugoma. Aš turėjau didelę privilegiją prieiti prie tos medžiagos, kuri buvo visiškai neseniai ištraukta. Buvo daug nuotraukų, daug dokumentų. Toks buvo mano tikslas. Turėjau keletą draugų, pažįstamų, kurie mane priėmė ir padėjo orientuotis. Buvau apsistojusi prie Lukiškių aikštės pas skulptorę Kseniją Jaroševaitę. Jie išvažiavo vasarai ir man paliko namą.
Ta vasara nebuvo rami. Pirmą ar antrą dieną prie Užsienio reikalų ministerijos susprogdino medinį kryžių – truputį išsigandau. Mano vaikystės draugės tėvai gyveno Varšuvoje. Jos tėtis – diplomatas, galvojau nebus jokios problemos dešimčiai dienų išvažiuoti į Varšuvą jų aplankyti ir grįžti. Autobuse prie sienos tikrino visus pasus, man pasakė: „Jūs negalite likti autobuse.“ Dabar atrodo – absurdas, mes visur Europoje važiuojame per sienas laisvai. Mane paliko prie Gardino degalinės. Nežinojau, ką daryti. Prie tos stotelės buvo keli taksi, buvo vairuotojas, kuris suprato, kokia situacija ir mane globojo: palydėjo iki Gardino, nupirko traukinio bilietą. Nebuvo įmanoma kalbėtis telefonu su draugais, kurie manęs laukė, kadangi skambutį reikėjo rezervuoti per paštą – tai trunka keletą valandų. Galų gale išvažiavau iš Gardino iki Varšuvos. Per tas dienas, per kurias įvyko pučas, išvažiavau iš Lietuvos, kuri dar formaliai buvo Sovietų Sąjunga. Grįžau po poros savaičių ir jau buvo laisva Lietuva. Tai labai įdomi kelionė.
Lietuva, Latvija, Estija – šitie kraštai labai gerai žino, koks yra pavojus ir kokios perspektyvos. Reikia neužmiršti, reikia aiškinti asmeniškai, kiek įmanoma, mūsų rate. Kartais visuomenė, ypač Pietų Europos kraštuose, nemato, kad gali būti artima grėsmė. Turbūt žmonės nenori matyti. Mes pripratome turėti ramų ir saugų gyvenimą ir kartais sunku pripažinti, kad reikia turėti tikslą, tas tikslas – Ukrainos gynimas.
– Kai kalbinau parodos kuratorę Marguerite de Merode, ji gražią metaforą pavartojo: „Įeini į Lozoraičių namus ir įeini į kitą šalį, įeini į Lietuvą.“ Kokia buvo jūsų vaikystė, apsupta diplomatų, intelektualų?
– Visų pirma, tai buvo paskutinė Lietuvos pasiuntinybė labai gražiame rajone prie didelio parko. Mano seneliai nuomojosi didelį butą ir aš daug laiko praleisdavau su jais. Kadangi mano tėvai dirbdavo, dažnai po mokyklos eidavau pas senelius ir ten po pietų pabūdavau, kol mama atvažiuodavo manęs paimti. Turėjau labai ramią vaikystę kūrybingoje aplinkoje. Buvau vienintelis vaikas, gali įsivaizduoti, kad dėmesio daug. Dažnai buvo lietuvių svečių iš išeivijos. Mano močiutė turėjo daug pažįstamų ir draugų, kurie lankydavosi. Man labai patikdavo visos šitos ponios, kurios susirinkdavo gerti arbatos. Tas butas turėjo ir kitą buto dalį, kuri buvo skirta bibliotekai: knygoms ir archyvams. Archyvas, kuris pagaliau atkeliavo į Lietuvą, keliavo su mano šeima nuo 1940 metų, kai jie turėjo palikti pastatą „Vila Lituania“. Mano senelis pasipriešino sovietų reikalavimui perduoti pastatą, pavyko visus dokumentus išvežti ir tas archyvas keliavo su šeima daug metų.
– Ar jums, kaip vaikui, visada buvo aišku, kas ta Lietuva ir kodėl jūsų šeimoje Lietuvos tiek daug?
– Ne. Aš lankiau prancūzų mokyklą. Mano tėvai pasirinko tą mokyklą, nes ji – tarptautinė. Galvojo, kad turėsiu mažiau problemų, kadangi ten buvo įvairių kraštų diplomatų, mišrių šeimų prancūzų ar italų vaikai. Tai man atrodė normalu, tik, aišku, vėliau pradėjau galvoti, kai einant į paauglystę nori suprasti, kokia yra tavo vieta. Tu jautiesi tarp dviejų pasaulių. Buvo toks kraštas, į kurį negali važiuoti ir kurį pažįsti pagal kitų pasakojimus. Labai keista. Kita problema, Romoje anais laikais nebuvo didelės bendruomenės, buvo labai mažai bendraamžių. Amerikoje ar Vokietijoje – didesnis ratas ir gali matyti kitus, tokius kaip tu. O čia buvau vienintelis vaikas, ne taip lengva kartais suprasti, kokia tavo vieta. Viskas tapo aiškiau, kai galėjau atvažiuoti.
– Mažai žinoma apie jūsų močiutę Vincentą. Kokią jūs ją prisimenate?
– Atrodė labai delikati, bet labai stipri: turėjo savo nuomonę ir daug laiko skyrė mano auklėjimui. Lankiau lietuvių pamokas, rašydavom ir skaitydavom, turėjau knygų. Mano močiutės dėka turiu tokią lietuvių kalbos bazę. Labai džiaugiuosi, kad man buvo galima atvežti močiutės rašomąjį stalą, kuris yra čia, parodoje. Yra labai graži nuotrauka, kur močiutė sėdi prie rašomojo stalo. Rašydavo daug laiškų ir dienoraštį. Mes dirbdavome kartu, bet ir žaisdavome. Mano močiutė buvo Montessori sistemos gerbėja, tyrinėtoja, bet su manimi, deja, nelabai pavyko. Mane tiesiog išvarė iš Montessori vaikų darželio, kai man buvo dveji ar treji metai – aš puikiai prisimenu. Dabar suprantu, kad tai buvo savotiška sistemos interpretacija. Vaikai turėjo tokius darbelius daryti, aš nenorėjau, man buvo labai nuobodu ir aš trukdžiau kitiems vaikams dirbti. Deja, direktorei nelabai patiko, sakė, ta sistema galbūt netinka man.
– O senelis koks buvo?
– Buvo labai rezervuotas asmuo, bet vis tiek labai šiltas. Galėjai jausti šilumą ir dėmesį. Aš radau tokius du atvirukus, kuriuos man senelis atsiuntė – parašė ir iliustravo savo iliustracijomis. Turėjo humoro jausmą kaip mano tėtis ir dėdė. Sekmadieniais eidavome su tėvais valgyti pas senelius, su svečiais arba ne. Jei kildavo klausimas kokia istorine ar politine tema ir reikėjo rasti informacijos, senelis atsikeldavo nuo stalo ir eidavo tikrinti. Grįždavo po pusvalandžio, po valandos. Tokie pietūs.
– Apie kokią Lietuvą tada gyvenant Romoje jūsų šeima svajojo?
– Mano tėtis, kai išvažiavo iš Lietuvos, irgi buvo vaikas. Nekalbėdavo su manimi apie Lietuvą. Kartais buvo prisiminimų apie jų gyvenimą Kaune prieš karą, apie kaimą. Aišku, aš tais laikais negalėjau suprasti to aktyvumo. Žinojau, kad mano tėtė kalbėjo per Vatikano radiją ir tai buvo labai svarbu. Puikiai atsimenu, kaip vieną kartą, kai man buvo aštuoneri metai, man teko skaityti eilėraštį per radiją. Vėliau supratau, kad tokios mažos detalės buvo labai svarbios, pamažu supranti tokius dalykus.
– Jūs pasirinkote istorijos studijas ir, kaip jau užsiminėte, jūsų tyrimas buvo susijęs su Lietuvos partizaniniu judėjimu. Kas nulėmė tokį pasirinkimą?
– Pradėjau studijuoti meno istoriją, vėliau po kelių egzaminų supratau, kad turiu pereiti į šiuolaikinę istoriją. Romos universitete yra Rytų Europos tyrimų skyrius ir aš pagalvojau, kad būtų labai svarbu jiems pristatyti tokią studiją apie Lietuvą, ypač apie partizanų kovą. Labai mažai žinojo jie apie tą temą. Svarbu paaiškinti, koks likimas Lietuvos ir Baltijos kraštų buvo per karą ir tučtuojau po karo. Italijos universitete nelabai gilinosi į tas detales. Norėjau pabrėžti, koks buvo pasipriešinimas, kaip jis iš pradžių ginkluotas vėliau perėjo į kitas formas ir tęsėsi iki 1990 metų, kada aš pradėjau nagrinėti tą temą. Norėjau paaiškinti, iš kur atsiranda idėja, kad tų kraštų okupacija negali būti priimta. Kaip svarbu vis pabrėžti, kokia yra šitos Europos dalies istorija ir kokia buvo kova dėl valstybingumo, nepriklausomybės, kas tai buvo tarpukario Lietuva, kad yra tokia tapatybė. Ypač dabar, kai yra tokia stipri jėga ištrinti tą visą istoriją.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikos „Be kaukių“ įraše.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
