Vasario 2-osios vakaras Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje buvo ypač šventiškas – dalyvaujant gausiam telšiškių ir svečių būriui, atidaryta tautodailininkės Genovaitės Kaminienės siuvinėtos tekstilės paroda „Nostalgija“. Kaip pastebėjo bibliotekos vadovė Vida Urnikienė, regis, visi Telšiai į ją susirinko…
Algirdas Dačkevičius
Nuo vaikystės lydėjo neregima siūlo galia
Genovaitės vaikystė prabėgo Mažeikių rajono Tirkšlių miestelyje. Labiausiai jai įsiminė senelės, Žemaičiuose vadinamos baba, audimo staklės. Baba Ona ausdavo rankšluosčius, takus, verpdavo linus ir vilnas. Duodavo savo verpimo rateliu ir Genovaitei paverpti, siūlus pavyti. Tuomet mergaitė net negalėjo nujausti stebuklingosios siūlo galios, kuri ją po daugelio metų atves į tekstilės siuvinėjimo meną.
Mokykliniais metais Genovaitė mėgdavo gamtos paveikslėlius iš knygų persipiešti. Visai puikiai pavykdavo. Tačiau tėvai Marijona ir Leonardas labiau norėjo, kad ji taptų ne dailininke, o muzikante. Vykdydama jų valią, nuo penktos klasės pradėjo lankyti muzikos mokyklą, kur baigė fortepijono klasę. „Tą patį pianiną „Ryga“ ir dabar tebeturiu“,– šypsodamasi kalbėjo Genovaitė.
Muzika ją atlydėjo į tuometę Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą (dabar – Žemaitės gimnazija), vėliau net 24 metus išdirbo Telšių lopšelio-darželio „Žemaitukas“ meninio ugdymo pedagoge.
Kad sraunus upelis nenustotų tekėjęs…
Sukūrus šeimą, gyvenimas moterį įsuko į mezgėjos darbą – juk reikėjo ir vyrui, ir vaikams megztinius, liemenes bei kitokius mezginius megzti. Jokios bėdos nebuvo, nes nerti vąšeliu, megzti virbalais buvo išmokusi jaunystės metais.
Būdama imli, žinių sėmėsi iš įvairiausios literatūros. Norėjosi sukurti kažką savito, todėl ėmė velti papuošalus, šalikus. Išstudijavusi specialiąją literatūrą, paniro į avolono technikos subtilybes. Svarbiausias šio rankdarbio atributas – avalono plėvelė, taip pat reikėjo įvairiausių siūlų, smeigtukų, siuvimo mašinos, o labiausiai išmonės, kad gimtų originalus kūrinys.
„Gyvenimas kaip upelis, kad netaptų pelke, jis turi keliauti tolyn“,– tai tarsi Genovaitės gyvenimo credo. Jai miela ir A. de Sent Egziuperi sentencija, vedanti į priekį: „Niekada nepraraskite kantrybės, tai paskutinis raktas, kuris atrakina visas duris“.
Atkaklus darbas, kantrybė ir meninė nuojauta moters nepaliovė raginti kažką originalaus sukurti iš siūlų. Nukrypo žvilgsnis į špagatą – šiurkštų, lininį, kurį galima dažyti. O kad siūlas kalbėtų paveiksle, jį kruopščiai reikia išsiuvinėti. Taip ir gimė Genovaitės siuvinėtos tekstilės kūriniai.
Didžiausias palaikytojas ir kūrybinis skatintojas – vyras Steponas
Genovaitė labai vertina savo vyro Stepono, kuriam 2023 metais suteiktas Lietuvos geriausio tautodailininko vardas, patarimus, palaikymą ir skatinimą toliau kurti. Jis, garsus medžio drožėjas, dalyvaudamas parodose, pakvietė kartu ir savo žmoną dalyvauti. „2000-aisiais metais kartu dalyvavome parodose Telšių ir Akmenės muziejuose, po to – Platelių dvaro svirne, Plungės kultūros centre, Žemaitės gimtajame Bukantės dvarelyje, atskirai parodą 2022 metais surengiau Švietimo centre, o dabartinė paroda – jau septintoji“,– pasakojo Genovaitė.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare G. Kaminienė tapo 2009 metais. 2023 metais respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ regioniniame ture jos darbai įvertinti specialiuoju diplomu „Už savitumą kūryboje“.
Kaip pati tautodailininkė prisipažįsta, atėjęs metas, kai galima būti savo laiko šeimininke, jai tapo nauja pradžia. Ieškant meninės saviraiškos, vienas po kito – per penkerius metus – gimė 22 siuvinėtos tekstilės darbai, kurie ir pristatomi autorės parodoje „Nostalgija“. O kodėl nostalgija, nesunku atsakyti, nes juose su ilgesiu užfiksuotos autorės mieliausios gyvenime sutiktos akimirkos: medis, babūnėlės piliarožės, Panų kalnas su savo koplyčia ir kt. Genovaitė ir šiandien tarsi jaučia šio kalno medžių sakralų ošimą.
Meno pasaulis šaukia ir anūkes
Genovaitė ir Steponas užaugino du sūnus. Ramūno dukra Augustė lanko Telšių muzikos mokyklos smuiko klasę, o Martyno Amelija labai gražiai piešia. Ji Vilniuje lanko Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir už savo darbus yra pelniusi prizinių apdovanojimų. Abi mergaitės turi po sesę, vadinasi, senelius džiugina ketvertas anūkėlių.
Parodos atidaryme muzikos garsais žavėjo Telšių meno mokyklos smuikininkų ansamblis ir mokytojos Gedimina Paulikaitė, Asta Radzienė. Tarp jaunųjų muzikantų buvo ir Augustė Kaminaitė.
Parodos autorei netrūko dėmesio ir gėlių
Kadangi gražia proga susirinko tiek daug meno žmonių, bibliotekininkė Rasa Stanevičiūtė kvietė padiskutuoti apie etnokultūrą ir jos išlikimą bei kintamumą šiandienėje epochoje, o bibliotekos vadovė Vida Urnikienė – apie tautodailės svarbą šiandieniame pasaulyje.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkė Sigita Dacienė ypač gyrė kolegės Genovaitės darbštumą, žemaitiško spalvų kolorito pajautimą, talentą, žavėjosi išskirtiniais jos kūriniais.
Gražių žodžių telšiškei menininkei negailėjo Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė, kolegos tautodailininkai, bendraminčiai, draugai: Onutė ir Pranas Dužinskai, Irena ir Stasys Dužinskai, Laima ir Vytautas Domkai, „Žemaituko“ pradinės mokyklos mokytoja Laima Šliogerienė, Joana ir Antanas Viskontai, Nijolė Tamulionienė, Jonas Igaris, kiti.
Kad G. Kaminienė yra ne tik talentinga menininkė, bet ir aktyvi Telšių Trečiojo amžiaus universiteto studentė, pasidžiaugė jo vadovė Danutė Juškienė.
Keletą kūrybinių paslapčių, kaip sekasi gyventi dviem menininkams po vienu stogu, atskleidė autorės vyras tautodailininkas Steponas Kaminas.
Sveikinimai, linkėjimai, gėlės, gera nuotaika ir kūrybinė vakaro dvasia nepaliko abejingų šiai talentingai moteriai, puoselėjančiai liaudies tradicijas ir kūrybą. O juk taip svarbu, kad visuomenė brangintų savitumą, išlaikytų etninę savimonę, tautinį identitetą. Bibliotekos vadovė V. Urnikienė tautodailininkei G. Kaminienei palinkėjo kūrybos kraičio skrynią vis gausinti naujais kūrybiniais sumanymais. Paroda „Nostalgija“ bus eksponuojama iki vasario 29 dienos.
