Jeigu ukrainiečiai nemobilizuos tinkamo skaičiaus karių, fronto ruožuose gali kilti tam tikrų problemų, LRT TELEVIZIJAI sako atsargos majoras Tomas Matulevičius. „Nereikia būti kvantinės fizikos profesoriumi, kad suprastum, kad jei negauni paramos, tu, be abejo, neturi kuo kovoti“, – jam antrino atsargos majoras Darius Antanaitis.
„Dienos temoje“ – atsargos majoras iš Kyjivo T. Matulevičius ir atsargos majoras D. Antanaitis.
– Pone Matulevičiau, Kyjivo žiniasklaida mirgėjo antraštėmis, kad Zelenskis nori atleisti Zalužną. Tokie pranešimai skamba toli gražu ne pirmą kartą. Jūs esate pats bendravęs ir, kiek suprantu, iki šiol bendraujat su artima Valerijaus Zalužno aplinka. Kiek, jūsų galva, yra realu, kad būtent šiuo metu V. Zalužnas būtų atleistas?
T. Matulevičius: Realu yra tiek, kiek, kai pamatysime, kaip sakau, įsakymą, tuomet bus aišku, ar tas sprendimas vis dėlto iš tikrųjų priimtas, ar nepriimtas, ar tai yra kokios nors temperatūros matavimų priemonės ir pan. Kol kas komentuoti gal iš tikrųjų nereikėtų.
Mes, kaip ir kariai, kaip ir visi civiliai, tarnautojai, tikriausiai pripratę laukti kokio nors įsakymo arba nurodymo. Kiek tas keitimasis yra pagrįstas ir ar tai reikalaujama taktinėje operacinėje situacijoje, iš tikrųjų pasakyti sunku. Bet jeigu Ukrainos vadovybė priima tokį svarbų šią dieną sprendimą šaliai, t. y. keisti ginkluotųjų pajėgų vadą, tikriausiai turi argumentų ir tikimasi ar kokio nors lūžio kare, ar kokių nors geresnių rezultatų, nei kad yra dabar. Pasakyti sunku, o spėlioti gal iš tikrųjų nereikėtų.
– Pone Matulevičiau, jeigu pažiūrėtume į naujausias apklausas, V. Zalužnas yra labai populiarus – 90 proc. ukrainiečių juo pasitiki. Tuo metu Ukrainos prezidentu pasitiki kiek daugiau nei 60 proc. ir pasitikėjimas Zelenskiu krenta. Kaip tai atsispindi Ukrainos visuomenėje?
T. Matulevičius: Aukštose pozicijos esantiems žmonėms visada sudėtinga išlaikyti populiarumą. Nesvarbu, ar tai būtų prezidento, ar premjero, ar užsienio reikalų ministro postas, ypač tokioje sudėtingoje situacijoje, kurioje šiuo metu yra Ukraina. Kitų politikų arba kitų žinomų žmonių, nes šiuo metu kariuomenės vadas nėra politikas ir tuo negali užsiimti pagal įstatymus, [populiarumas] auga nepaisant to, kad galbūt jis mažiau rodosi viešumoje, tačiau šalis yra kariaujanti ir sėkmingai atsilaikanti prieš Rusiją, t. y. prieš šalį agresorę, jau beveik dvejus metus. Tai yra neįtikėtina. Ir visi analitikai, ir prognozuotojai prognozavo, kad to nebus. Tad tam tikra pagarba žmogui yra susiformavusi ir ar tie reitingai atspindi tikrąją visuomenės dalį, pasakyti taip pat sudėtinga. Vis dėlto tiek prezidentas, tiek kariuomenės vadas šalyje yra gerbiami. Skaičiai – nesiimčiau sakyti, ar ten yra didelis atotrūkis, ar ne. Tačiau realybėje, jei kada nors po karo bus rinkimai ir jeigu kuris nors iš kandidatų arba iš dabar žinomų žmonių eis į politiką, tada ir pasirodys tikrieji rezultatai, kaip iš tikrųjų bus. Šiuo atveju į skaičius, sakyčiau, galbūt nereikėtų kreipti labai daug dėmesio.
– Pone Antanaiti, ką, jūsų galva, reikštų kariuomenės vado pakeitimas dabar?
D. Antanaitis: Tai nėra pati geriausia idėja. Visąlaik, kai vadas geriausiai išmano situaciją ir jį keičia, tai nėra gera idėja. Tačiau vis dėlto kariuomenė nėra koks nors vieno žmogaus veiksmas, tai vis dėlto yra tarsi orkestras. Jeigu mes kalbame apie karinį patarimą arba apie karinę operaciją, įsivaizduokime tai kaip didžiulį orkestrą: yra kariai, kompozitorius, yra gynybos štabo viršininkas, drauge su kitais kariais planuojantis operaciją, o dirigentas – kariuomenės vadas. Kai kariuomenės vadas priima kokį nors sprendimą, jis to nedaro savavališkai arba vienpusiškai – su tuo sprendimu dirba dešimtys, o kartais ir šimtai žmonių. Bet, be abejo, kariuomenės vado pakeitimas tokiu laikotarpiu, kai vyksta karas, atsilieps ir planavimui, ir vykdymui.
– Fronto linija, ko gero, nepakitusi jau gerus metus. Nepaisant to, kovos vyksta. Pastarieji geri pranešimai: Ukrainos generalinis štabas patvirtino, jog Luhanske numuštas Rusijos naikintuvas „SU-34“. Tai jau penktas toks per gerą mėnesį numuštas naikintuvas. Ką tai sako apie ukrainiečių oro pajėgumus?
D. Antanaitis: Padarė dar didesnį nuostolį, kai numušė ir žvalgybinį lėktuvą „A-50“.
– Taip, taip pat jis.
D. Antanaitis: Tai čia dar didesnis skausmas rusams, jie turi labai mažai tokių lėktuvų. Maža to, kad mažai lėktuvų, tuose lėktuvuose dar ir dirba labai siauros srities specialistai, kurių yra dar mažiau. Tai, kad ukrainiečiai jau sugeba numušti tokios vertės taikinius, rodo, kad arba gerėja oro gynyba, arba ukrainiečiai ją vis geriau pritaiko ir naudoja.
– Pone Matulevičiau, Ukraina taip pat sako, jog sieks įsitvirtinti Rusijos okupuotame rytiniame Dniepro upės krante. Tikėkimės, kad šie žodžiai virs veiksmais. Bet jeigu stebėtume šias sėkmingas atakas danguje ir pažadus dėl intensyvėjančių veiksmų, ar galima sakyti, kad galbūt matome tam tikrą naują kovų etapą, kuris bus intensyvesnis ir duos daugiau pergalių, nei matėme iki šiol?
T. Matulevičius: Iš to, kas žinoma, kalbėti apie įsitvirtinimą kitame Dniepro krante iš tiesų sudėtinga. Taip, ten yra užimtos tam tikros vietovės, yra užimti placdarmai, tačiau kol kas kalbėti apie aktyvesnius veiksmus ar postūmius sudėtinga. Jeigu placdarmas šiuo metu ir yra, jis yra be sunkiosios technikos, sunkiosios ginkluotės ir laikomas žmogiškųjų resursų pajėgomis. Ar tai suteiks ir bus koks nors postūmis ateityje, prognozuoti sunkoka. Tačiau reikia įvertinti ir tai, jog, pagal žvalgybos duomenis, Rusija pasiruošė gintis pirma, antra ir trečia linijomis ir tame dešiniajame krante turi netgi daugiau įtvirtinimų. Tai Ukrainos kariuomenei iš tiesų galėtų sukelti didelių problemų vykdant kontrataką, jeigu ji yra planuojama pavasarį ar vasarą.
– Kaip pastaruoju metu fronto linijoje kariauja rusai?
T. Matulevičius: Rusijos taktika stebėtinai pasikeitė, jeigu lygintume pusę metų ar metus. Artilerija visą laiką vaidino pagrindinį vaidmenį ir buvo laikomasi principo viską deginti, šaudyti, siekiant išstumti priešininką. Šiuo metu yra pastebimas didžiulis dronų naudojimas: ir FVP dronų, kurie iškart naudojami prieš pavienes karių grupes, prieš snaiperių grupių, pavienių pėstininkų judėjimą, persigrupavimą, ir žvalgybinių dronų. Rusai ne tik kad nesumažino savo gebėjimų stebėti Ukrainos judėjimo dieną ir naktį, Ukrainos karių persidislokavimo į pozicijas, tačiau netgi dar ir padidino. <...>
– Pone Antanaiti, dažnėja dronų ir raketų atakos prieš okupuotą Krymą ir kitose vietose. Prieš porą savaičių degė Rusijos naftos perdirbimo gamykla Baltijos jūros pakrantėje. Tokios atakos tampa vis dažnesnės. Ar galima sakyti, jog iš esmės yra atidaryta nauja fronto linija ir ji yra Rusijoje? Ir kiek plačiai artimiausiu metu ji gali plisti?
D. Antanaitis: Karas, visų pirma, yra gamyklų karas: kas daugiau ir greičiau pagamins resursų. Nafta yra vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių Rusijai, todėl natūralu, jei nori, kad Rusijos karinė mašina pradėtų šlubuoti ir strigti, atkirsti resursus. Jei tu sunaikini raketas gaminančią gamyklą, natūralu, jog Rusija negali gaminti raketų. Jeigu sunaikinta pagrindinė iš naftos bazių, tai, be abejo, Rusijos valstybė negauna ne tik kad kuro, bet ir pajamų iš eksporto. Todėl, be abejo, kovoti prieš užnugarį – privalu. Pakirsti Rusijos gamybinius pajėgumus ir pajamų šaltinius yra strateginiai tikslai.
– Pone Matulevičiau, parama Ukrainai šiuo metu yra įstrigusi abejose Atlanto pusėse: tiek JAV, tiek ES. Ir ne pirmas mėnuo. Nepaisant to, Ukraina kovoja toliau. Rusija galėtų pasinaudoti šiuo langu ir prasiveržti vienoje ar kitoje fronto linijoje, tačiau tai neatsitinka. Ar ukrainiečiai toliau sugebės išlaikyti gynybą? Ar yra tikimybė, kad ji gal bus pralaužta vienoje ar kitoje pusėje?
T. Matulevičius: Manau, jog tam, kad gynyba būtų užtikrinta iš Ukrainos pusės, net ir sumažėjus sąjungininkų paramai, yra keletas sėkmės faktorių. Tai, visų pirma, yra mobilizacija. Ukrainiečiai puikiai supranta, jog be naujai paruoštų padalinių, galinčių sėkmingai pakeisti dvejus metus dieną iš dienos sunkius mūšius kovojančias brigadas, yra sudėtinga toliau kariauti.
Apie kontrpuolimą kol kas nekalbama nei atviruose, nei uždaruose šaltiniuose. Tačiau prieš vykdant puolimą visada reikia pagalvoti apie gynybą. Rusija, kiek žinome, iš tikrųjų sėkmingai vykdė mobilizacijos kampaniją ir pririnko pakankamai žmonių, juos moko. Kaip ir sakė kolega Darius, karo mašina sustoja tik tada, kai tu gali paveikti priešininką arba jeigu tu turi pinigų karo mašinai finansuotis, patrankoms, šaudmenims ir t. t. gaminti, tą padaryti yra sudėtinga.
Mano vertinimu, jeigu ukrainiečiai neatliks tam tikrų namų darbų, t. y. nemobilizuos ir neparengs tinkamo skaičiaus karių iki, sakykime, pavasario pabaigos, fronto ruožuose gali būti tam tikrų problemų, jei Rusija pradėtų aktyvią puolimo kompaniją keliuose ruožuose, siekdami išbalansuoti gynybą.
– Pone Antanaiti, yra britų žvalgybos prognozių, kad jei parama ir toliau strigs, jau šiemet Ukraina gali pradėti pralaimėti karą. Pesimistinės prognozės. Jūsų galva, ar jos gali tapti realybe?
D. Antanaitis: Čia nereikia būti kvantinės fizikos profesoriumi, kad suprastum, kad jei negauni paramos, tu, be abejo, neturi kuo kovoti.
Iš viešų šaltinių matome, kad ukrainiečiai kaip galima greičiau bando išvystyti savo gamybinius pajėgumus. Tačiau, ar jų užteks, klausimas, nes vis dėlto ir rusai pačioje Ukrainoje turi savo žvalgybinių, diversinių grupių ir taip pat gana didelį skaičių kolaborantų, pranešančių rusams, kur, kokias gamyklas ir kada sunaikinti. Karas yra gamyklų karas – kas greičiau ir daugiau pagamins, ir kas bus efektyvesnis nei priešininkas.
– Ačiū už atsakymus ir įžvalgas.
