Dosnumas, atjauta labai gerina socialinius ryšius ir santykius. Būdami dosnūs ir geraširdžiai mes kitus visada matome kur kas pozityviau, o tai labai sustiprina bendrystės ir tarpusavio ryšio jausmą. Šių metų gegužės 8 – 14 dienomis draugijos „Veikiam.lt“ nariai dalyvavo tarptautiniame seminare ,,Mes prieš kultūrines ir socialines nuostatas“ (Against Social and cultural labeling ), kuris vyko Turkijos sostinėje Ankaroje. Renginyje iššūkių netrūko. Viena mokymo veiklų privertė gerokai susiimti, panaudoti visą savo drąsą žengiant žingsnį iš savo komforto ribos, bandėme išsiaiškinti, ar dosnūs žmonės Turkijos gatvėse.
Kizilay
Pradėkime nuo pradžių: kur vykome, ką matėme, kodėl verta lankytis šioje šalyje? Ankara, Turkijos sostinė, todėl jos gatvėse spalvų, garsų, kvapų tikrai netrūko. Apsistojome ,,Reda Palas“ viešbutyje, Kizilay rajone.
Rajonas pavadintas Kızılay Derneği (Turkijos Raudonojo pusmėnulio) vardu. Čia pilna visko – nedidelių spalvingų krautuvėlių, kavinukių, kuriose groja gyva muzika, nargilos barai, gausybė medžių, suolelių. Miestas ilgai nemiega. Čia tikrai nenuobodu ištisą parą.
Turkija maloniai priima svečius, juos lepina gera aptarnavimo kultūra, dosniomis vaišėmis. Mes rinkomės pietauti nuostabiame ,,Aspava“ prekės ženklo restorane. Paslaugūs padavėjai ir visa restorano koncepcija, signalizavo gerą laiką. Išvertus iš turkų kalbos frazę, pagal kurią pavadintas restoranų tinklas, ,,Aspava“
Allah Saglik Para Afiyet Versin Amin, reiškia ,,Tegul Dievas Jums duoda pinigų, meilės, sveikatos ir gerą apetitą, amen“. Prieš į stalą patiekiant pagrindinį patiekalą, restorane klientai vaišinami salotomis, tradiciniais turkiškais patiekalais, padažais, duonele, o baigus valgyti, į stalą tiekiamas nemokamas desertas.
Ar tikrai Turkijoje verta valgyti kebabą, na taip, nes tai reiškia kepta mėsa. Tačiau yra dar vienas unikalus patiekalas, kurį verta paragauti. Eskenderas. Tai yra kepta mėsa, patiekiama ant karštu sviestu aplaistytos duonelės. Galima stebėti, kaip padavėjai pila lydytą sviestą ant Jums patiekiamo skanėsto.
Apsistojus Kizilay rajone, verta užsukti pas barberius, kurie ne tik meistriškai padailins Jūsų šukuoseną, bet ir vašku, ugnimi ir kitu, tik jiems vieniems suprantamu būdu, išvalo netgi ausis. Po procedūros galima matyti, kiek sieros, nešvarumų gali būti susikaupę ausyse. Puikiai pasiekiama metro stotis ir autobusų stotis, iš kurios lengva nuvykti ir į oro uostą.
Žygiuoja kariai
Antikabirą pamatyti nesunku, nes čia, iš tolo matosi, iškelta didžiulė Turkijos vėliava. Vietovė yra ant įspūdingos kalvos, nuostabiai prižiūrėta tvarka, išpuoselėti gėlynai. Kartas nuo karto galima išvysti pražygiuojančius Turkijos karius. Jie saugo kvartalą, kuriame yra Turkijos Respublikos įkūrėjo Mustafa Kemalio Atatiurko mauzoliejus. Anıtkabir baigtas statyti 1953 m., tai įspūdinga senovės ir šiuolaikinės architektūros stilių sintezė. Šalia esančiame muziejuje yra vaškinė Atatiurko statula, jo raštai, laiškai ir asmeniniai daiktai, taip pat fotografijų paroda, kurioje užfiksuotos svarbios jo gyvenimo ir Respublikos įkūrimo akimirkos. Anıtkabir dirba kiekvieną dieną, o šalia esantis muziejus dirba kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienius. Čia renkasi nusifotografuoti studentai, oficialios delegacijos, mokslo metų pabaigą pasitinkantys moksleiviai. Daug žmonių, didžiulis šurmulys ir neapsakomo grožio statiniai.
Pilis
Ankaros pilis – išgyveno įvairius istorijos laikotarpius. Tam, kad atsivertų puiki miesto panorama teko pakilti 110 metrų nuo žemės. Toks yra šios senus, istorinius laikus, menančios pilies aukštis. Lipant laiptais į viršų galėjai pamatyti senyvo amžiaus Turkijos moterėles siūlančias savo rankų darbo gaminius ,,Hand made, hand made“, išmokusios anglišką frazę stengiasi sudominti atvykusius turistus savo dirbiniais prekybininkės.
Pilies prieigose, nuostabus suvenyrų turgelis, kuriame galima rasti visko, nuo kavos puodelių, šilko skarų, papuošalų ir kitokių suvenyrų. Akį patraukė lėlininko gaminami mediniai žaislai, nuostabūs rūbai. Pilis užima visą viršukalnę, nuo kurios atsiveria vaizdas į miestą ir senų Ankaros istorinių namų raudonų čerpių stogus. Taip pat yra išorinė siena su 20 bokštų, esanti senamiesčio pakraštyje ir pastatyta kaip apsauginis sluoksnis. Fortas užima apie 43 kvadratinius kilometrus (16,7 kvadratinių mylių), o siena pakyla iki 14–16 metrų. Keturių aukštų vidinė pilis buvo pastatyta iš Ankaros akmens ir surinktų akmenų. Vidinė pilis turi du didelius vartus. Vienos vadinamos išorinėmis durimis, o kitos – tvirtovės vartai. Pilies konstrukcijoje rastos skulptūros, sarkofagai ir kolonų galvos rodo, kad aplink pilį rastos medžiagos buvo naudojamos statyboms ir remontui.
Žingsnis už komforto zonos ribos
Dosnumas leidžia ir mums patiems pasijusti geriau – tai natūrali priemonė pasitikėjimui savimi stiprinti, būti labiau orientuotiems į aplinkinius, į pasaulį, nei į save. Neatsitiktinai manoma, jog dosnumas, gerumas, pastangos būti jautriam yra raktas į laimingą ir sveiką gyvenimą. Tai yra ne nacionalinė, tautinė, o sakyčiau universali vertybė. Dosnumui, žmonių gerumui nėra sienų, ar ribų, jam net nereikia kalbos. O kaip tai pasireiškė? Tarptautinių mokymų užduotis – svetimoje, nepažįstamoje šalyje, be kalbos, naudojant tik kūno kalbą, iškeisti sąvaržėlę į vertingesnį daiktą.
Buvo nejauku
Prisipažinsiu atvirai, buvo gan nejauku, prašyti iš prekybininkų kažko vertingo Turkijos gatvėse, tačiau pirmoji sėkmė motyvavo didesniems žygiams. Sukaupėme drąsą ir iškeliavome į Kazilay rajono gatves. Pirmoji sėkmė, sąvaržėlę išmainėme į cigaretę. Augęs vyras, noriai dalinosi su mumis savo turimu turtu, atlaužė ir pusę jo nuvalgyto riestainio. Keliavome toliau, o šią kelionę lydėjo sėkmės ir nesėkmės. Buvo, kas iš mūsų juokėsi, kiti, paspartinę žingsnį stengėsi išvengti susidūrimo su būriu neadekvačiai besielgiančių užsieniečių. Pagaliau priėjome vaisių ir uogų prekystalį. Čia ne tik prekiaujama vaisiais, buvo spaudžiamos sultys, vitaminai, ne tik kūnui, bet ir sielai. Prekybininkas davė mums šviežiai spaustų sulčių, tad pajudėjome toliau. Sultis išmainėme į šaldytuvo magnetuką su šypsenėle, kurį pavyko iškeisti į telefono dėklą, akį traukė kvepalų parduotuvė , o toliau knygynas. Mokslo ir žinių šventovė.
Sekso patarimai moterims
Be abejo, tokioje šalyje, kur moterys skaromis dengia plaukus, kalbėti apie seksą yra tabu, tačiau akį patraukė knygyno lentynoje esanti knyga, beje, ji buvo parašyta anglų kalba, tad pasisemti patirties, suprasti gyvenimo pamokas galėjome ir mes. ,,Privare sex advise for women“. Pamanėme, kad geresnio lobio jau nebesurasime. Juk ne veltui liaudies išmintis sako, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Žinios yra didžiausia vertybė, tad pasitelkus visą išmonę, organizavome mainus. Ilgai teko šypsotis, derėtis, rodyti liūdnas akis, ir pagaliau, bingo, linksma turkė mergina, knygyno pardavėja, patikrino šios knygos kainą, ir ją mums padovanojo, mainais į telefono dėkliuką. Dėkingi ir su keista euforija grįžome į mokymų vietą, kurioje, kaip, paaiškėjo vėliau, viena komanda, netgi už sąvaržėlę gavo naujut naujutėlaičius batus.
Batų istorija
Batai prekė gera, brangi, o ir reikšmė simbolinė. Juk negali leistis į kelionę be batų. O prasidėjo viskas taip. Mūsų konkurentai, kita gatvės mainų komanda taip pat buvo aprūpinti sąvaržėle, kurią reikėjo išmainyti į vertingesnį daiktą. Jie pasielgė kiek kitaip, šią sąvaržėlę išmainė kavinėje į peilį, tik jokiu būdu nepagalvokite nieko siaubingo, jie šį įrankį naudojo tik humanitariniais tikslais. Peilis buvo pasirinktas todėl, kad toje kavinėje buvo jų pakankamai daug, padavėjams, jų nebuvo gaila. Toliau vėlgi, gelbėjo dosnusis sulčių spaudėjas, vėliau gaivų gėrimą jie išmainė į kuprinę, o kuprinę į batus.
Tikrai dosnūs
Tarptautinis renginys padėjo mums įsitikinti, kad pasaulio žmonės vieningi, dosnūs yra linkę vienas kitam padėti. Gera gyventi patogiai, be streso, būti ten, kur miela, malonu, viskas žinoma, patirta, nuspėjama. Lyg šiltuose pataluose, pas mamą, kur esi viskuo aprūpintas, sotus, prižiūrėtas. Tačiau, kad ir kaip bebūtų gera, viena dieną ištinka nuobodulys, siela veržiasi iš susikurtų jaukumo ribų. Kelionės, tarptautiniai mokymai priverčia mąstyti kitaip, leidžia išbandyti savo galimybių ribas net pačiose keisčiausiose situacijose. Žmonės Turkijoje tikrai dosnūs, paslaugūs, supratingi. Jie aukoja gerus daiktus, vardan į šalį atvykusių keleivių, kartu sprendžia problemas, o padarę gerą darbą džiaugiasi pasitarnavę.
