Tobulomis parodijomis žiūrovus iš koto verčianti aktorė Ineta Stasiulytė atskleidė, kad šia tema galėtų vesti seminarus ir pasidalino savo darbo metodika. Aktorė teigia, jog pats žodis „parodijuoti“ turi patyčių prieskonį ir dėl to jai nepatinka, todėl savo talentą yra linkusi vadinti „žmonių atkartojimu“.
„Parodijuoti žmogų galiu keliais būdais. Tingėdama ir visiškai neatsakingai, kas daug kur vyksta ir žmonėms kažkodėl juokinga, bet viskas tarsi su pasityčiojimo prieskoniu. Tokių parodijų nesuprantu. Arba galiu parodijuoti su meile tam žmogui, savo nuomonę, poziciją ir mąstymą pasidėdama į šoną. Pats žodis „parodija“ man nelabai patinka, nes tai yra atkartojimas“, – mintimis dalinosi aktorė.
„Norėdama atkartoti pirmiausia klausausi žmogaus kalbos. Klausausi turinio, ką jis šneka. Tuomet išjungiu garsą ir žiūriu ką jis daro, kaip jis juda – be garso tai labai akivaizdžiai matosi. Tada įjungiu garsą ir klausausi melodijos, kaip žmogus šneka, bet nesiklausau turinio, ką jis šneka. Tarytum nesuprasčiau lietuvių kalbos ir klausyčiau kokį garsą jis skleidžia, kaip gyvūnas“, – savo metodiką atskleidė I. Stasiulytė.
Šlovė ir pripažinimas aktorę aplankė dar paauglystėje, kuomet, kartu su teatro trupe „Aglija“, atliko pagrindinį vaidmenį Monake vykusiame spektaklyje „Pasmerkti namai“. Žiūrovai plojo atsistoję, jaunuosius aktorius atpažindavo gatvėje, o iš Niujorko atvykęs teatrologas šį spektaklį pavadino įdomiausia jo matyta Tenesio Viljamso pjesės interpretacija. Nepaisant to, savo sėkmės I. Stasiulytė niekada pernelyg nesureikšmino.
„Viską apkalbėdavome, pasidžiaugdavome ta akimirka, bet visada mąstėme „o kas toliau“? Dėl to žvaigždžių liga niekada nesirgau. O ko čia sirgti? Reikia būti sveikai! Ypač šiais laikais”, – juokavo aktorė, – „Jeigu nors truputį pagalvosi, kad esi aukščiau už kitus, tau gyvenimas duos per nosį taip, kad maža nepasirodys. Aišku, būna „užbanguoja“ kartais, bet puikiai žinau kokios gali būti šios „ligos“ pasekmės“.
Nepaisant tokių rimtų vaidmenų, I. Stasiulytė Lietuvoje labiausiai išgarsėjo savo parodijomis ir vaidmenimis komedijose. Visgi, Ineta visiškai nepergyvena dėl to, jog kažkam gali sudaryti nerimtos aktorės įspūdį – „princesės“ vaidinti jai nepatiktų, o kiekvieną kartą pamėginus suvaidinti kažką rimčiau visada vis vien iššaukia žiūrovų juoką.
„Man patinka vaidmenys, kurie šiek tiek šokiruoja. Nenoriu vaidinti princesių, nes kankinsiuosi ir galiausiai vis tiek būsiu juokinga. Kai pabandau padaryti kažką rimtai – visa salė juokiasi. Bet iš ko mes juokiamės? Ar tik ne iš savęs pačių? Kai atpažįstame save tam tikrose situacijose, kai pamatome, kaip atrodome iš šono. Aš esu ta pagalba pamatyti save iš šono – labai gerai, labai atvirai ir drąsiai“, – teigė aktorė.
