„Pauzė
o – pasaulis – prasideda – baigiasi
a – angelas – a – anga – a – angis –
Pal – angoj – P – bangoj –
palei – – – – langą“, – Sigitas Geda
Ieva Sigita Naglienė
Viskas greta – ir kliūtys, ir žvilgsnių tiesiosios
Gyvenimas esti visoks: ir šviesos pilnas, ir tamsą telkiantis – iš esmės. Užtat jis ir gyvenimas, kuris augina ir stiprina. Anot patarlės, „Saugodamasis dūmų, į ugnį įkrisi“. Lyg iš sunkios padėties – į dar sunkesnę? Svarbu žinoti. Kad žodžiai neatsimuštų kaip žirniai į sieną. Žodis žodžiui nelygus, o jį paleidęs – nebesulaikysi. Beje, „Nurijęs nebeatrysi, žodį pasakęs nebesuvysi“ – kalbos nebesulaikysi, toli nuėjo. O juk vienas pasakė vieną, kitas – kitą ir jau pasidaro didelės kalbos. Visai kitoks yra poezijos kalbėjimas – daugiamintis. Savaime žodis ir besibeldžiantis, ir tam tikros trukmės, ir paaštrintas – ir suaugęs su tuo, apie ką kalbama. Nors – esti visaip, svarbiausia įsiklausyti. Ir vis tik toks atsitokėjimas, kaip sako poetas Sigitas Geda, juk „poezijoj niekas negali pakeisti žmogaus širdies/ skausmingojo/ ilgesio ir graudumo“.
Gyvenimo pauzė – gyvenimo padarų apmąstymas, kitaprasmis laikas, savais žodžiais atsiliepęs ir talpus. Šiemet vasario 4-oji – poeto Sigito Gedos jubiliejinė diena – aštuoniasdešimtmetis. Gimė poetas 1943 metais – mirė 2008 metų gruodžio 12 dieną. Anot jo, „Poezija arba alsavimas“ – toks buvo visas jo gyvenimas. „Viskas vieninga, bet tiktai kuriant“ – taip būtų galima kalbėti ir kalbėti, ir iškalbėti visą poeto gyvenimą, spaudžiant eilutę prie eilutės – gyvavaizdžiais… „Žmogus perstato daiktus ne gamtoj, o savo sieloj./ Kūryba vyksta vidinėj erdvėj./ Už akių ir kaktos. Akių dugne,/ Gal dėl to reikalinga begalinė žydra erdvė./ Akių dugnas. Jūra. Skliautai./ Skliautų būtinybė“. Ir patiki poeto daugiaminte tiesa – „išardyti kalbos ryšius – išardyti pasaulio santykius.“ Pastarosios žodžių mintys itin ilgai išsilaiko – vis norisi vertinti ir įsivertinti, kas pasakyta. Toks savaiminis dairymasis į aplinką, į mūsų gyvenimą, į visumą – tyrinėjant. Pasaulis – „o – pasaulis – prasideda – baigiasi“ – negali šito praleisti, diena iš dienos koks nors atsitokėjimas, neliks nepastebėtas. Balsi, plačiai skliaudžianti žinia. Kasdien reikalaujanti budrumo – rodos, šalimais. Skalsi, argumentuota – pats pasaulis įsiskverbia į žmogaus erdvę. Jautrina savastį. Ir stveriesi jau parašytų minčių, o gal čia ir bus išeitis? Sigito Gedos žodis – unikalaus, gilaus, išmanančio žmogaus kalbėjimas. Daugiamintis atvirumas – teisybės šauksmas, juk „Viskas be Jo/ be palaimintojo Įvardžio – niekam nereikalinga!“ Tokia, pasak Arno Ališausko, „neaprėpiama, nesusisteminama, bendram vardikliui nepasiduodanti Sigito Gedos eilėraščių įvairovė“ (2015). Vitališka poezija, iki galo perskaityti traukiantys dienoraščiai, gyvenimo aktyvumas ir įsižiūrėjimas, apmąstymas: „Aš, mano siela, mano atmintis, mano mintis, mano veiksmas yra visatos centras“, – rašyta poeto.
2015 metais išleistoje Sigito Gedos poezijos rinktinėje „Ovalas“ – poeto esminiai bruožai, kūrybos skausmas ir džiaugsmai, pasaulis matomas ir žmogaus suvoktas, visa kuriančiojo žmogaus didybė ir atmintis. Arno Ališausko straipsnyje „Poezija kaip alternatyvus pasaulio sukūrimas“ – ir mintys apie patį autorių, jo asmenybę, legendos ir tarnystės suvokimą, kūrinių daugiamintiškumą – paveikiausių žodžių visuma, atšventinimai ir eilėraščių pasaulis. Taip. Be abejo. „Seni dievai! Jie viską mato, girdi,/ Jie budi išsilenkusiuos skliautuos, –/Jie regi mūsų skaudančiąją širdį“. „Dar suspindi/ dangaus ovalas baltas,/ ir lūpos taria/ vardą negirdėtą…“, „iš sniegynų amžinojo fono/ perdien nešu erškėčių ovale/ pailgą kriauklę…sniegini pingvinai/ snapais prilaiko krintančiąją jūrą…“ Sigito Gedos eilėraštis išlekia spontaniškai – lyg dalis, kuri šiam sykiui būtiniausia. Atskiras dalis sukeitus – ir reginys kitas, ir išgyvenimo esmė kita. Ir svarbu, kaip mes patys visa tai ištariame. „Žybt – ir vėl visatą dalo –/ Gelmių gelmės kaip ant delno.“ „Vyrai, moteris paremkit,/ Moterys, paremkit vyrus“, – toks yra Pasaulis. Ovalo metafora – nušvintanti beveik kiekvienoje Sigito Gedos knygoje. „Ovalo, elipsės įvaizdį labai mėgo, nuolat rašė ir net piešė variacijas ovalo tema kaip kosminį simbolį, kaip tobulybės formą, – sako Arnas Ališauskas, – rutulį, subjektyviai ištampytą asmeninės gravitacijos. Todėl, bet ne tik todėl – „Ovalas“, jau po poeto mirties išleistos poezijos knygos pavadinimas.
Sigitas Geda teigė, kad Maironis buvo vienas iš tų poetų, kuris darė jam didžiulę įtaką. Iš ten juk žmogiškumas – prabyla, kalba ir liudija. 1991 metais išleista Gedos knyga „Septynių vasarų giesmės“ – „atvirai maironiška“, kertinis akcentas – ciklas „Maironio mirtis“. Anot A. Ališausko, skaitytojas pateks „į nuoskaudų, neišsipildymo, nevilties ir rezignacijos lauką“, kuris – ir „morališkai nugyventa erdvė, nesuvokus maironiško pykčio ir meilės dermės“. Įdomu žvilgtelti į Sigito Gedos „Žalio gintaro vėrinius“ – eilių romaną, išleistą 1988 m., kuriame mūsų istorijos refleksijos – pastebėjimų, išgyvenimų, iš Sąjūdžio metų akimirkos, istorijos apgręžimas, to laiko pokyčiai. Užrašai ir gyvavaizdžiai, tyrinėjimai – jo kūrybos išmanymui, jo gyvenimo raktas. „Kur dingo žmonių akys, veidai, rankos ir kojos?/ Kodėl niekas negieda, nekalba ir nešaukia?/ Kodėl taip tylu?“ – ir tokia tiesa, ir reikia į ją žiūrėti, su ja būti ir mokytis. „Dažniau lankyti numirėlius“… Yra kritikų sakoma, kad minėtoje knygoje, vieni eilėraščiai užslenka ant kitų, sukurdami prasmę, nuotolį, erdvę. Iš eilėraščio „Epitafija, tikint sugrįžimais“: „svarbiausia – peržengti šitą slenkstį –/ o paskui – vėl sugrįžt –/ ir gyventi – lyg nieko/ nebuvę –“. Iš eilėraščio „Pauzė“: „ – gailesčiui – Ačiū – kaip – dievui –“. Iš eilėraščio „Paskutinis Lietuvos Monarchas“: „vieną/ sykį/ lietuvių/ valstybę/ išstatė/ Maironis –/ tada/ visatoje/ jam/ pasirodė/ esą/ dar/ daugiau/ rimų/ ir/ pauzių/ kurių/ jis/ negalėjo/ girdėti/ mažytėj/ romėnų/ bažnyčioj/ ir/ paniuro/ ant/ amžių“. Tokie – minčių išsišakojimai, tokie dvasios paveikslai. Tokia poeto vidinė jėga – skaidoma į smulkias minčių atšakas, kur pasaulis prasideda ir baigiasi. „Imaginacinės koplyčios griuvėsiuos/– nežinomas Žemaičių – bajoras –/ tėvo ūsais – žiūrintis iš/ marmurinės gėlių girliandos/ Lieplaukėj – greta senio –/ gyvenimo arti/ 200 metų –“. Pasaulis – susisiekiantis, greta – žinantiems, išmanantiems.
Akivaizdu, kad vasaris – ir žiema tęsia savo melodiją
Po tokių užuominų, į laiku ir dėl savęs iš naujo susirastą poeto Sigito Gedos žodį, kurį būtina perskaityti, atminti ir į jį atsiliepti, žvilgtelkime, dar ko nesame skaitę. Regis, pačiam sau prakalbėti visa apimančia poeto pasaulio intriga yra būtina – juk esame tokie gyvi savais atsitokėjimais, suvokiantys, kad „poezijoj niekas negali pakeisti žmogaus širdies, – primena poetas, – skausmingojo/ ilgesio ir graudumo“, bet įsiklausyti, turėti savos dvasios šaltinį, reikia. Sigitas Geda – vienas iš tokių poetų. Anot jo, „vienintelis tobulėjimo būdas yra mąstymas apie kančias, kurias pasaulis teikė, teikia ir teiks tau ir kitiems žmonėms netolimoj ateity“. Mąstymas – daugiamintis veiksmas. Tegul – pasikartokime dar vieną poeto eilėraštį – „Etimologinę pauzę“ – ta pačia daugiasluoksne žodžio kalba: „ – pra – tiurkų ir pra – indo – europiečių – fonemos/ – neutralizuojasi – pamirštuos – amžių išardytuose –/ šifruos – Takas per dangų – imliausia visatos metafora –/ Dievo upė – žmonijai nusmukus – suskilo/ į Paukščių/ taką/ ir Pieno/ taką/ – esmė/ – tasai/ pats – apie neišpildomus norus – juk sakome –/ paukščių pieno – tau trūksta – žmogau –“.
Telkiant paskutinio žiemos mėnesio melodijas, įprastus garsus tikrai sustiprins poeto Sigito Gedos posmai iš „Skrynelės dvasioms pagauti“, 1998 m. Šio laiko reginiui – vasario, ir ne tik jo, išmanymai, atitinkama žmogaus būsena. Beje, pats poetas apie šį rinkinį yra pasakęs: „Aš pats šitą didelę knygą vadinu „Žalio gintaro vėrinių“ antrąja dalimi. Bet nebūtina tai įsidėmėti. Skaityti ją galima ir iš pradžių, ir iš vidurio. Joje rašoma apie mane patį ir daugelį mano artimųjų – žmonių, vabalų, anoniminių Dievo kareivių. Veiksmas vyksta paskutiniuoju dešimtmečiu, prieš neatėjusią pasaulio pabaigą. Bet sykiu ir prieš Kristaus gimimą…“ Be abejonės, atsiveria egzistencinės tiesos, paslaptys ir pasaulio mintys – daugiaprasmės. „Pusto dabar, jau vasaris, neša sniegus,/ kartais švysteli saulė, tačiau jokių/ sielų, jokios vėlės, jokio šešėlio,/ liūdna man, po velniais“. Iš „Sodžiaus baladės“ – beveik taip, kaip ir perskaitysime. Ir vis tik – ar tikrai sau visas mintis taip atvirai įvardinsime? Ar – tikrai taip, iš sodžiaus?.. Ne vien savuose burbuluose? Be kultų? Matyt – ir tai jau bus mūsų pačių akistata su laiku. „Viskas, amen, išeinu,/ Imsiu austi arba siūti,/ Meilė, aišku, prakilnu,/ Kaip Maironis, atvirutėj,/ Šviečia mėnuo, naktimi/ Kliedi girioje vasaris…“ „Kam, žmogau, tos praeities,/ Šieno, pamesto smeigtuko? –“ – 1991 metų vasario 3 diena, prieš patį Poeto gimtadienį parašytos mintys. Akistata, dvasių pagavimas – taip atveriant tykiausiąją vasario melodiją, nesibijant…
Beje, kritiko Aurylos pastebėta, kad Sigitas Geda yra palikęs savo kūrybos dovanų ir mūsų mažiesiems – jo eiliuotos pjesės apveria visas žmogaus vertybes. Gal ir pamename jo žodžius iš vieno spektaklio: „Žemėje juk tiek šviesumo, o mes riejamės dėl grūdo“? „Sigitas Geda – poetinio melodeklamacinio teatro vaikams kūrėjas, siekiąs tautosakos, klasikinės ir šiuolaikinės literatūros kūrinių idėjas, motyvus ir stilistiką paversti pagrindiniais scenos meno komponentais“(1986). Išties kiekvienam yra proga atminti Poetą. Į mūsų atmintį – ir tokie skambėjimai – su visa vasario gyvastimi iš „Mamutų Tėvynės“ (1985): „Melodija tavo sesuo,/ Sesuo ji visatos ir tavo,/ Žmonių ir ledynų sesuo,/ Ja protėviai mūsų alsavo,/ Ir tu ja kol gyvas alsuok,/ Melodijoj meilė ir mintys,/ Idėjos ir svajos joje,/ Melodiją skambant išgirdę,/ Išeisime mirti už ją“.
Vasaris – tegul jis kiekvienam sustiprina žvilgsnio, kelio, ieškojimo šviesą. Pabūkime nors keletą akimirkų su Sigito Gedos knyga – daugiaminte, skirtąja būtent mums – su ta, kurią patys į rankas paimsime. Tiesiog atminimui – Poeto, žmogaus, galbūt savojo Žmogaus, kuriam mūsų žodžio reikia. Sigito Gedos eilėraščiuose jį rasime – tiksliai, laiku ir tik mums skelbiamą žodį. Jis – visoks, kaip ir mūsų pačių gyvenimas. Kaip ir mes patys – žmonės tarp žmonių.
