Mediko profesija – atsakinga. Eidamas kalbėtis su Regioninės Telšių ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus medikų personalu, svarsčiau, kad ypač nelengva turėtų būti šio skyriaus darbuotojams. Juk tai skyrius, kuriame guli ypač sunkiai sergantys, savimi nebepajėgiantys pasirūpinti žmonės. Koks čia esančių medikų darbas, jų profesinė kasdienybė?
Stasys Katauskas
Vyriausiajai pacientei — 104 metai
Regioninės Telšių ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriui vadovaujanti Jovita Vilkauskaitė sako, kad nuo pat skyriaus įkūrimo pradžios jau septintus metus dirba kartu su vyr. slaugytoja Inga Gumuliauskiene. Iki tol ilgą laiką abi specialistės darbavosi Priėmimo skyriuje. Septintus metus skyriuje – ir gydytojas Andrius Šilinskas. Be šio darbo, A. Šilinskas taip pat yra šeimos gydytojas Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centre. Iš viso skyriuje, anot J. Vilkauskaitės, šiuo metu dirba devynios slaugytojos ir trylika slaugytojų padėjėjų. Kaip ir visoje Lietuvoje, slaugytojų trūkumas jaučiamas, ypač kuomet ateina atostogų laikas ar kas nors iš medikų personalo suserga. Tiesa, slaugytojų padėjėjų užtenka. Kiekvieną dieną, pasak I. Gumuliauskienės, dirba dvi slaugytojos ir trys padėjėjos, kiekvieną naktį – dvi slaugytojos ir dvi padėjėjos. Skyriuje taip pat dirba ir socialinė darbuotoja, padedanti spręsti įvairiausias socialines pacientų problemas.
J. Vilkauskaitė pasakojo, kad Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje iš viso yra 26 vietos. Beveik nuolat visos jos būna užpildytos. Keturios vietos skirtos paliatyviai slaugai. Pastaruoju atveju dominuoja onkologinėmis ligomis sergantys pacientai. Skyriuje guli žmonės su įvairiomis sunkiomis diagnozėmis. Tie, kuriems būtina nuolatinė gydytojų priežiūra ir tokia slauga, kokią namų sąlygomis sudėtinga arba neįmanoma atlikti. Tai sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantys gyventojai, patyrę insultą, patyrę sudėtingus kaulų lūžius ar po operacijos, kuomet iki kol pasveiks, žmonėms tenka išgulėti po keletą mėnesių. Vyriausia šiuo metu skyriuje esanti pacientė itin garbingo 104 metų amžiaus. Jauniausiajam neseniai sukako 60 metų. Bet yra buvę ir jaunesnių pacientų. A. Šilinskas pasakojo, kad per visą darbo šiame skyriuje praktiką matytų pacientų amžiaus diapazonas svyruoja nuo 37-erių iki 104-erių metų.
„Savaip prisirišam“
„Tai labai sunkus darbas. Reikia daug kantrybės ir tolerancijos vyresnio amžiaus ligos kankinamiems žmonėms. Moterys dirba dideliais krūviais“, – pastebi J. Vilkauskaitė. Anot jos, didelė dalis pacientų patys nebepajėgia vaikščioti, o jei ir pajėgia, turi demencijos problemą, juos reikia prižiūrėti. Reikia ir vartyti lovoje, maudyti, kitaip pagelbėti. Daugumą gulinčiųjų reikia ir pamaitinti. Yra ir tokių žmonių, kurių gyvenimas šiose palatose neišvengiamai užges. „Tai sunku, – sakė A. Šilinskas. – Bet kol žmogus yra, stengiesi jam padėti, palengvinti tas dienas.“
Paklausti, iš kur semiasi moralinių jėgų darbui, kai nuolat tenka dirbti su sunkiais, kartais neišgydomas diagnozes turinčiais sergančiaisiais, medikai pastebėjo, kad pati mediko profesija tokia, jog tiesiog iš anksto turi susitaikyti su mintimi, kad turėsi padėti žmonėms, kuriems bėda, kurie serga. Ir bet kurio mediko profesinėje praktikoje neišvengiamai pasitaikys, kad bus ir taip, jog tam žmogui jau nedaug begalėsi pagelbėti. „Nebent Akušerijos skyriuje truputėlį kitaip, juk ten į pasaulį ateina nauja gyvybė“, – šyptelėjo A. Šilinskas.
„Susidraugaujam su pacientais. Savaip prisirišame prie jų, – pasakojo I. Gumuliauskienė. – Nes kaip kitaip, kai žmogus guli mėnesių mėnesiais. Juk kalbiesi, bendrauji, pastebi“. Anot medikų, būna labai šviesių, įdomių pacientų. Ir išties, juk kiekvienas žmogus – tai visas gyvenimas, likimai, istorijos. Kartais išpasakojamos ligonius prižiūrinčioms slaugytojoms, jų padėjėjoms, gydytojams.
Patyręs kolektyvas
Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje gulinčiuosius lanko ir jų artimieji. Žinoma, ne visus vienodai. Bet ir ateinančius lankytojus kartais reikia paguosti, paremti. „Kartais lyg psichologai turime būti. Juk būna, kad žmogus, tegul ir vyresnio amžiaus, atrodo, stiprus dar ir staiga viskas sugriūna“, – pripažįsta J. Vilkauskaitė. Jai antrino ir A. Šilinskas, pastebėdamas, „kad ir vyresni žmonės kartais būna sveiki, savarankiški. Bet ištiko insultas ir jau reikalinga priežiūra, o artimiesiems tai nauja ir netikėta. Jiems taip pat reikia su tuo susitaikyti“. Džiugiausia, kuomet sveikstantys pacientai išleidžiami į Reabilitacijos skyrių. Tiesa, anot J. Vilkauskaitės, būna, jog kai kurie į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių sugrįžta pakartotinai.
Paklausta, kaip pasirinko mediko profesiją, J. Vilkauskaitė prisiminė, kad mokytis medicinos įstojo iš trečio karto. „Matyt, labai jau noras buvo tai studijuoti“, – šyptelėjo gydytoja. A. Šilinskas sakė, tarsi ir negalįs paaiškinti, kodėl tapo mediku. „Savaime, matyt, taip išėjo. Mokykloje gerai sekėsi, tada pradėjau studijuoti mediciną, baigus mokslus, teko Varniuose dirbti. Po to atsidarė šis skyrius Telšiuose, direktorė pakvietė – ir štai aš čia“, – pasakojo A. Šilinskas. I. Gumuliauskienė sakė norėjusi būti biologijos mokytoja. „Bet gyvenimas taip susiklostė, kad sėdžiu ten, kur sėdžiu, – ir nesigailiu. Galvoju, kad išmanau savo darbą“, – teigė moteris. J. Vilkauskaitė ir I. Gumuliauskienė, iki atidarant Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriui, kartu dirbo ir anksčiau. „Kai perėjau čia, prisiviliojau ir vyr. slaugytoją“, – šypsodamasi sakė J. Vilkauskaitė. Apskritai, per visą gyvavimo laiką šiame skyriuje nedaug tesikeitė personalas. „Geras, draugiškas kolektyvas, tarpusavio supratimas labai padeda. Svarbu, kai gali pasitikėti vienas kitu, atsiremti į kolegą“, – akcentavo A. Šilinskas.
Įrangos ir priemonių pakanka
Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius aprūpintas reikalinga įranga, būtinomis priemonėmis. „Žinoma, gyvenimas gerėja ir kartais norisi, kad kai kurie procesai vyktų greičiau, bet viską, kas būtina mūsų darbe, turime“, – teigė A. Šilinskas. J. Vilkauskaitė pritarė, – skyriuje yra kvėpavimo aparatai, deguonis, keltuvai sunkesniems pacientams, antipraguliniai čiužiniai, vartymo, maudymo priemonės, dvi mobiliosios vonios. Kiekvienas pacientas kasdien prausiamas, ne rečiau kaip kartą per savaitę numaudomas.
Higienos svarbą pabrėžia ir I. Gumuliauskienė. „Juk žmonės guli. Prakaituoja, šlapinasi, reikia keisti sauskelnes. Turime įvairių gelių, priemonių, leidžiančių keisti paciento padėtį lovoje“, – pastebėjo specialistė. Suprantama, esant reikalui, pacientai perkeliami į aktyvaus gydymo skyrių. „Bet jei matom, kad patys susitvarkysim, to nedarome“, – sakė J. Vilkauskaitė. „Būna, pavyzdžiui, ir kad pacientui ar jo artimiesiems nepatinka ligoninėje naudojamos sauskelnės. Tarkim, – ne tos firmos. Tuomet sauskelnes tenka pirkti pacientų artimiesiems. Ligoninė negali vykdyti tokių pageidavimų. Bet šiaip viską, kas būtina, turime“, – pabrėžė A. Šilinskas.
Baigiantis pokalbiui su Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus darbuotojais, paprašiau, kad kolektyvas sustotų bendrai nuotraukai. „Klausėte, kas padeda morališkai šiame darbe“, – štai mano hobis, šyptelėjo J. Vilkauskaitė, rodydama į gražius ant sienų sukabintus paveikslus. Gamtos motyvai gydytojos darbuose puošia skyriaus koridorių, teminis piešinys – virtuvės patalpoje. Ne per ryškūs, gerai suderinti atspalviai. O juk ir medikų darbe nuolat svarbus kiekvienas potėpis ir kiekvienas atspalvis.
