Birželio 27-ąją, uostamiesčiui leipstant nuo karščio, Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės padalinyje vyko susitikimas su aktoriumi Giedriumi Savicku.
Ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai” renginys iš bibliotekos salės buvo perkeltas į kiemelį. Ir ne tik dėl karščio – išankstinis milžiniškas lankytojų susidomėjimas prognozavo tokį anšlagą, kokio salės sienos nebūtų atlaikiusios.
Prognozės pasitvirtino, lankytojų būta tiek, kad užpildė visas sėdimas vietas ir patiesalus ant kiemo vejos. Pasitiktas plojimais aktorius, nužvelgęs jam paruoštą oranžinį foteliuką, mikliai nusiavė ir atsisėdo ant jo atkaltės. „Kad būčiau geriau matomas“, – paaiškino, tuo labai pralinksmindamas publiką. Viso vakaro metu ji kvatojosi po kiekvienos G. Savicko ištartos frazės. Renginį moderavusiai Melnragės bibliotekos vyr. bibliotekininkei Inesai Atkočaitienei paklausus, ar svečio humoro jausmas yra paveldėtas, ar suformuotas gyvenimo Klaipėdoje, atsakė: „Paveldėtas ir suformuotas. Man tiesiog patinka juokauti. Būnu ir rimtas, bet man patinka džiaugtis ir labai gražu žiūrėti, kai žmonės juokiasi.“
Paklaustas, ką jam reiškia Klaipėda, aktorius atviravo: „Šiuo metu esu išplaukęs iš šio uosto į Vilnių, bet man atrodo, kad kažkada mano laivas vis tiek sustos Klaipėdoje. Nes tai yra mano miestas. Į Vilnių važiuoju kaip į darbą, o čia grįžtu pailsėti.“
Dalindamasis prisiminimais apie jį užauginusį miestą, G. Savickas itin daug dėmesio skyrė vasaroms, praleistoms Karklėje, vaikų stovykloje „Žilvitis“. „Karklėje aš leidau vasaras nuo 2 mėnesių, nes tėvai dirbo stovykloje. Mano gyvenimo auklėtojai buvo Dainius Kazlauskas, Asta Baukutė ir Leonidas Donskis. Jie supažindino su kultūra, su pasauline muzika. O savo kieme nieko nesužinodavau. Atrodytų, kad Debreceno gatvė, kur gyvenau, nuo Karklės visai netoli. Bet man tai buvo šviesmečiai. Toje vietoje buvau visiškai kitoks žmogus. Ten praleistas laikas ir stovyklos vadovai man padarė didžiausią įtaką“, – pasakojo aktorius.
Pasak G. Savicko, ir jo aktorinė karjera prasidėjo Karklėje – būdamas 3 metų suvaidino gegutę spektaklyje „Laikrodis su gegute“. Paaugęs lankė „Aušros“ teatrą. Su šiuo teatru pirmą kartą išvažiavo į užsienį – Lenkijoje, Seinuose, vykusį teatro festivalį. „Išlydėjo visas kiemas. Surašė, ką nupirkti. O tie Seinai – visiškas kaimas iškart už sienos, – linksmai pasakojo aktorius. – Ten laimėjau geriausio aktoriaus prizą – magnetofoną su CD grotuvu. Kaip dabar atsimenu: sėdim su „Aušros“ teatro režisieriumi Miliniu ir girdim: Giedriušovy Savickasovy. Tikrai nesupratau, kad kviečia mane. Labai geras spektaklis buvo „Vasarvidžio nakties sapnas“. Labai juokingas. Tokia buvo pirmoji kelionė.“
Vėliau savo svajonę keliauti aktorius įgyvendino su kaupu. „Su Oskaro Koršunovo teatru mes apkeliavome visą pasaulį: nuo Niujorko iki Australijos, vaidinome virš 100 garsiausių pasaulio teatro festivalių. Nesigiriant, bet buvo toks laikas, kad 15 metų kartą per mėnesį važinėjom į kokį nors garsų festivalį: Niujorkas, Kinija (11 kartų), Singapūras, Korėja, visą Europą apkeliavom 5 kartus. Lankydamas „Aušros“ teatrą niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kažkada teks vaidinti garsiausiame pasaulio festivalyje pagrindinį vaidmenį 5 kartus. Tai buvo „Tartiufas“ Avinjono festivalyje. Dabar pasikalbame su aktoriais, kad žaidėme teatro NBA lygoje“, – su nostalgija prisiminė aktorius.
Moderatorės paklaustas apie komiškų vaidmenų amplua ir sukurtus rimtus vaidmenis, G. Savickas jai paprieštaravo: „Visi vaidmenys rimti. Juokas yra rimtas dalykas. Visi galvoja: kvailelis. Ne kvailelis. Juokauti nėra paprasta. O rimtų vaidmenų esu suvaidinęs ne vieną. Bet man patinka tokie vaidmenys, kad žmogus šypsotųsi, bet būtų labai graudu. Va čia yra aukščiausias lygis, man atrodo. Kai iš grožio skauda. Man pagrindinis dalykas mene yra grožis.“
Dar daug apie ką atvirai kalbėjo aktorius susitikime su klaipėdiečiais: ir apie vaikystę, praleistą kino teatruose lukštenant saulėgrąžas, ir apie penkerius metus trukusį gėrimą ir po to sekusią abstinenciją, paskatintą žvynelinės, ir apie fobijas – pasirodo, aktorius paniškai bijo… varlių. Pokalbiui sugrįžus prie uostamiesčio, G. Savickas nuoširdžiai svarstė: „Kai manęs klausia apie Klaipėdą, visada prisimenu vieną užrašą Klaipėdos uoste. Niekada negalvojau, kad tai yra perspėjimas man visam gyvenimui. Nes labai daug kartų skubėjau, persidirbdavau. O atsimenate, keliantis keltu senojoje perkėloje, buvo užrašas: „Lėta eiga“. Ir gyvenime reikia varyti lėta eiga. Kaip įplaukus į uostą, o ne lėkti ir lėkti.“
Į žiūrovo klausimą, ką keistų savo gyvenime, jei galėtų, atsakė: „Nieko nekeisčiau. Šiuo momentu labai gerai jaučiuosi ir gerai gyvenu. Sėdžiu čia, ir pas mane atėjo žmonės. Vadinasi, viskas buvo gerai. Vienintelis dalykas, ką aš norėčiau pakeisti, tai savo statusą – į tėvo. Kai manęs susilaukė, mano tėčiui buvo 45 metai. Manau, kad ir man taip bus. Labai noriu būti tėvu. Tada vėl gali žaisti. Aš mėgstu žaisti.“
Apie renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“
2024-uosius uostamiestyje paskelbus Švyturių metais, Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka inicijavo renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“. Viename iš bibliotekos padalinių – atnaujintoje Melnragės bibliotekoje – kartą per mėnesį vyksta susitikimai su žmonėmis, kilusiais, augusiais ar vis dar gyvenančiais Klaipėdoje – knygų autoriais, muzikantais, aktoriais, politikos veikėjais ir kt. Svečiai dalinasi savo įžvalgomis apie gimtąjį miestą, priežastis, nulėmusias profesijos pasirinkimą, bei kitomis temomis. Didžiausias dėmesys skiriamas jų gyvenimui uostamiestyje ir šio miesto įtakai jų dabarčiai.
Kitas ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ renginys Melnragės bibliotekoje (Molo g. 60, Klaipėda) – liepos 26 d., penktadienį, 16 val. susitikimas su teatro ir kino aktore Ilona Balsyte.
