Algimantas Savickis
„POSEIDONO“ PASLAPTIS
Savaitraščio „Argumentai ir faktai“ 15-ame numeryje rašytojas, žurnalistas Vladimiras Gubarevas išspausdino straipsnį „Baisi „Poseidono“ paslaptis“. Jis papasakojo apie super galingą branduolinį ginklą – „Poseidono“ torpedą, kurią turi Rusija.
To ginklo istorija prasidėjo dar ano amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje. Puikiai prisimenu 1961-ųjų spalį. Tada skraidžiau strateginiu bombonešiu Tu-4. Mūsų pulkas dalyvaudavo branduolinio ginklo bandymuose Šiaurės ledjūryje, Kazachstane.
Kai pirmą kartą atskridome į Naujosios Žemės salą, pamatėme tik uolas: nei krūmelio, nei medelio. Trobikės pakeltos nuo žemės ant kaladžių. „Negi iki čia ledjūris atgena bangas“, – pagalvojau. Palei taką nuo namelio iki namelio prikaišiota metalinių strypų, ant jų pakabintas plieninis šniūras. „Kam?“ – „Kad nenupūstų“, – paaiškino čia tarnaujantys karininkai, – „Vėjo greitis siekia trisdešimt-keturiasdešimt metrų per sekundę. Vienam tada nevalia žengti: nuneš, užpustys. Štai, anoje kraštinėje trobelėje — valgykla. Per audrą iki jos žengiame trise, keturiese. O kartais parą tįsome nevalgę. Pasitaiko: užklysta baltosios meškos, jų nešaudome, tik pagąsdiname. O pakeltos nuo žemės trobelės – kad nesulaikytų sniego, nes užpustytų. Dabar vėjas sniegą nuneša tolyn.“
Ką reiškia audra Šiaurėje kitais metais patyrėme patys – Naujoje Žemėje įstrigome savaitei.
Šį sykį pasiruošimas ginklo bandymui vyko kitaip (užduotį vykdė pirmosios eskadrilės vyrai): iš keturių oro šaulių skrido tik vienas, sėdintis „uodegoje“. Išmontavo dešimt patrankėlių, iškrovė šovinius. Lėktuvas turėjo dvi didžiules ertmes (kiekvienoje tilpdavo po aštuonuolika kareivių – išbandėme neturėdami ką veikti). Jose pakabindavo po vieną „gaminį“.
Tada pasirodė, kad vietos maža: abi ertmes sujungė į vieną. Sumontavo švinines plokštes – jos turėjo apsaugoti ekipažą nuo radiacijos. Lėktuvą ruošė ne tik pulko inžinieriai, mechanikai, bet ir brigada iš aviacijos gamyklos.
1961-ųjų spalio 20-ąją lėktuvas grįžo į bazę. Parskrido apsilydęs (kaip apskritai jis ir „partempė“, vėliau „sakalą“ nurašė).
Ekipažas vilkėjo nematytais kombinezonais ir nematytais šalmais su tamsiais stiklais.
Grįžusieji pasakojo, kad gaminį iš 12 kilometrų aukščio nuleido parašiutais. Jis sprogo nepasiekęs žemės. Ekipažas spėjo pabėgti iš karščio zonos.
Vladimiras Gubarevas rašo: „Tada buvo susprogdintas pats galingiausias branduolinis užtaisas žmonijos istorijoje. Jo griaunamoji galia 10 kartų viršijo visų šaudmenų galią, kurie buvo susprogdinti per Antrąjį pasaulinį karą. Sprogdinimas supurtė ne tik šiaurinę Žemės rutulio dalį (ištirpo ledai, kelias paras neveikė ryšiai, dingo elektra). Per Žemės rutulį nusirito sprogimo banga.“
Naujosios Žemės rajone buvo susprogdinta bomba „Caras“. Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas ją pavadino „Kuzkina mat.“ Tuo dažnai šantažavo Vakarus.
Tą monstrą sukūrė akademikas A. Sacharovas. Jo krūtinę papuošė trečioji Aukso žvaigždė.
Buvo pagerbti ir mūsų draugai: visi gavo po eilinę žvaigždutę, vardinius laikrodžius, fotoaparatus, pinigines premijas ir šeimyninius kelialapius mėnesiui į Krymą, Kaukazą.
Jeigu atvirai: mes pavydėjome kolegoms. Išgirdęs mūsų kalbas, eskadrilės vadas mus nuramino, sakydamas: „Visi matėte apsvilusį lėktuvą. Dar neaišku, kiek vyrai blogų spindulių ragavo.“
Po penkerių metų, skrendant į Šiaurę, ausinėse išgirdau vado balsą: „Pažiūrėk į žemę!“ – Kiek tik akys užmato – juoda plynė: nei krūmo, nei samanos… – „Tai ano 1961-ųjų sprogimo pasekmė – jis ne tik ledus ištirpdė, bet grybštelėjo ir sausumos.“
Po to bandymo mus pasiekė kalbos, kad tą gremėzdą gabenti lėktuvu nerealu, kad pasitikę priešo lėktuvai numuš raketomis… (o tas ginklas tobulėjo ne tik dienomis, o valandomis).
Po N. Chruščiovo atsistatydinimo, kalbos apie galingiausią ginklą pritilo. Gal užšaldė projektą? Kur tau. Jį tobulino – bombą vietoj lėktuvo įkišo į torpedą.
„Poseidonas“ – baisus ginklas. Jis gali sunaikinti ne tik karines jūrų bazes, miestus, bet ir pagimdyti didžiulę bangą, kuri nusiris per kontinentus, viską griaudama, nuplaudama. Tai ginklas, kuris neskiria savų nuo svetimų. Banga-žudikė gali kelis kartus „apibėgti“ Žemės rutulį.
Ginklas nebeturi savo kovinės reikšmės.
„Negi mes – žmonės to siekiame?“ – baigia Vladimiras Gubarevas.
